Алисон Робертс - Gydanti meilė

Ir tepadeda dangus, bet ji norėjo išlaikyti tą įspūdį dar bent akimirką.

Garsas perskrodė Luko ausų būgnelius, kūnas krūptelėjo nuo jėgos poveikio. Per skausmingą dūzgimą galvoje po sprogimo girdėjo bičiulių keiksmus. Klyksmus.

– Greičiau lauk!

– Ant žemės!

Dar sparčiau dzingsėjo į šarvuotį atsimušančios kulkos. Chaotišką triukšmą perdrėskė nežemiškas sužeisto žmogaus riksmas.

Panika.

Karštis. Ne tas įprastas jėgas sekinantis dykumos saulės antpuolis, bet tokia kaitra, nuo kurios svyla mėsa. Liepsnos liežuviai, kurie gali sukelti skausmingesnę mirtį negu kulka.

Tirštos dulkės dar labiau tirštėjo. Jas nuo žemės kėlė netoliese klaksintis sraigtasparnis. Pagalba, bet per vėlai. Sunku kvėpuoti. Jis užuodė dulkes. Jautė burnoje. Su krauju sumišusios dulkės virto dusinančiu mišiniu.

Draugams reikia pagalbos. Vairuotojas sukniubo ant vairo, kiti kraujavo. Susidūręs su mirtimi išsigandęs verkė jaunas paramedikas.

Lukas juto, kaip siaubas ištiesia čiuptuvus ir prasiskverbia į jo protą. Užšaldo. Pradėjo skaudėti koją. Kraupus, neįsivaizduojamas skausmas. Neįmanoma kvėpuoti, neįmanoma pasijudinti...

Visi tie vyrai – jo broliai. Ir Lukui teks žiūrėti, kaip jie miršta.

Ir pats mirs. Matė pro dulkių debesis išnyrančius priešus, apsisiautusius dykumos drabužiais, vešliomis, tamsiomis barzdomis apžėlusiais veidais. Matė negailestingas į jį nukreiptų ginklų žiotis, bet negalėjo pasijudinti.

Neįstengė nė prakvėpuoti...

Jo paties šauksmas toks pat slopus kaip ir oras.

Aaaaa!

To iš gerklės išsprūdusio desperatiško, užgniaužto garso pakako, kad Lukas pabustų. Dar nepraplėšęs akių, numetė apklotą, vienu judesiu nuleido kojas ant žemės ir atsisėdo susikūprinęs ant lovos krašto, suėmęs rankomis galvą stengėsi atgauti kvapą.

Vis dar dusino, vis dar gaubė artėjančios mirties nuojauta.

Negalėjo ramiai nusėdėti. Žinojo, ką daryti.

Šiltos flanelinės sportinės kelnės numestos ant lovos krašto. Bateliai čia pat, tereikia įsispirti. Bėgimo bateliai.

Visa tai netikra, priminė sau, verždamas batraiščius. Įvykiai klostėsi kitaip. Jis nematė priešų. Galėjo pasijudinti. Ištempti bičiulius į priedangą už šarvuočio, o virš galvos tuo tarpu kabojo sraigtasparnis. Jis sustabdė tekantį kraują ir atlaisvino kvėpavimo takus. Nė vienas nemirė.

Bet jį persekiojo tas pats košmaras.

Matydavo, kaip miršta jo brolis. Jausdavo baimę. Negalėdavo padėti.

Metju. Metis. Nerangus vaikis su laimingo žmogaus šypsena, kuriam reikėjo vilktis paskui vyresniuosius brolius ir daryti viską, ką tie darydavo. Avarija.

O Dieve! Kas, po galais, apsėdo, kad pasiūlė Anai Bartlet ta brangia pravarde pavadinti perkarusį juokingą šunį?

Ir išvis, kam jai tas šuo? Kaip ta mergina sugebės pasirūpinti augintiniu, kuriam reikia tiek dėmesio ir meilės, kai puikiausiai žinojo, kiek laiko skiria darbui? Ana myli tą gyvūnėlį – Lukas matė, kaip jį laikė ir ramino. Kaip nušvito jos veidas iš džiaugsmo, išgirdus patinkamą vardą.

Lukas užsitempė prie durų kabėjusią striukę. Po kelių sekundžių jau lėkė duobėtu takučiu į paplūdimį. Nesvarbu, kad vidurnaktis. Tamsoje jis matė geriau negu dauguma žmonių ir puikiai pažinojo šį maršrutą.

Gal nesvarbu, kad leido pavadinti brolio vardu šunį. Juk neketino daugiau lankytis toje neįprastoje trobelėje. Vargu ar juodu šnekučiuosis apie tai darbe, nes niekada neužsimindavo apie bent kiek asmeniškus dalykus.

Tiesą sakant, velniškai sunku susieti savo pavaduotoją su mergina, kurią aptiko ant grindų tame kambariuke, laikančią glėbyje... Avariją.

Jis juto, kaip tyras jūros oras geliamai užplūsta plaučius ir šaldo veidą. Juto, kaip po kojomis slysta smėlis, ir girdėjo bangų mūšą, bet mintys sukosi tik apie ant grindų sėdinčią Aną.

Plaukai palaidi, išsitaršę švelniomis garbanėlėmis. Rankose mergina laikė gyvūnėlį. Ramino ir gynė. Lukas juto tą meilę. Ji ir pataikė į tą širdį graužiančią vietą. Priminė apie nesugrįžusį namo jaunėlį brolį.

Vyras pasiekė paplūdimio galą. Pasuko atgal, namų pusėn. Gal pavyks dar porą valandų numigti, kol pradės švisti. Paprastai po tokių varginančių pratimų košmaras išblėsdavo.

Tik tada Lukas suvokė, kad šįkart jam neprisiėjo kovoti, kad nusikratytų baisaus sapno liekanų. Dar nespėjęs išeiti iš namų, galvojo apie Aną.

Tiksliau, apie dvejopą Anos asmenybę.

Pamatęs ją namie suvokė, ko nepamatė darbe. Jokių ženklų, kad po tais dalykiškais kostiumėliais, ypač profesionalia ramios, šaltakraujiškos ir susikaupusios chirurgės išore slypi pati patraukliausia kada nors matyta mergina.

Lukas stebėjo ir jautėsi sutrikęs.

Ana jautė ore tvyrančius neištartus klausimus.

Ar tai tikrai nutiko? Ar Lukas tikrai užklupo ją apsirengusią nutrintais drabužiais, išsitaršiusiais plaukais, gyvenančią netvarkinguose namuose su didoku ir tikrai nehigienišku gyvūnu? Ir kur dingo jos humoro jausmas?

Būtų nesunku tai paneigti, nes darbe ji visai kitokia. Per ilgus metus Ana įgudo nukreipti bendravimą neasmeniška linkme. Tam labai praverčia pacientai.

Pirmadienio rytą, kai turėjo išvysti Luką po susitikimo savo namuose, Ana nervinosi labiau negu tada, kai tik pradėjo dirbti gydytoja ir jai teko operuoti stebimai kažkokio garsaus chirurgo.

O Lukas atrodė nė kiek nepasikeitęs.

– Labas rytas, Ana. Kaip laikaisi?

– Puikiai. – Ji neketino teirautis to paties. Lukas nėra jos pacientas.

– Kaip...

Avarija? Ana nujautė, ko tikėtis toliau, ir pasiskubino užgniaužti tą temą dar nepradėtą. Pagunda pasišnekučiuoti apie šuniuką pernelyg stipri. Norėjosi papasakoti Lukui, kad Avarija išmoko atsitūpti. Kad užlipo ant dažų skardinės dangtelio ir ant medinių grindų paliko didžiulės letenos atspaudą, kurį jai gaila nuvalyti. Ar tai vėl sukeltų jo šypseną? Ana juto negalinti sau leisti tai išsiaiškinti.

– Ponia Melton? – ji sklandžiai įsiterpė. – Ačiū Dievui, galiausiai sulaukė operacijos. Žinau, kad šį rytą tavo eilė, bet aš mielai atlikčiau operaciją arba asistuočiau.

– Seniai bedariau vainikinių arterijų šuntavimą. – Lukas kuo puikiausiai suprato, kad ji nukreipė temą. Ana matė, kad jis suprato, jog ji nekalba apie asmeninį gyvenimą. – Būtų gerai, jeigu asistuotum.

Ar tai iššūkis? Ar Lukas bando išsiaiškinti, ar ji tiki, jog jis ir vienas gali saugiai atlikti operaciją? Eidama šalia metė į jį žvilgsnį. Akys užkliuvo už dar drėgnų plaukų. Ar jis ką tik iš dušo? Toks įspūdis išmušė Aną iš vėžių. Įtraukė oro ir iškart užuodė gaivų ir švarų aromatą, primenantį jūros brizą. O dangau, beveik įsivaizdavo, kad Lukas ką tik maudėsi vandenyne. Žiemos vidury? Argi esama tokių pamišėlių?

Jos juslės grasinosi užvaldyti mintis. Ko jis klausė? A, taip... Ar pasiūlė stebėti ir įvertinti jo gebėjimus operacinėje, ar pageidauja jos draugijos dėl visai kitų priežasčių?

– Nemanau, kad tau kiltų kokių nors sunkumų, – ramiai aiškino mergina. – Man tik truputį neramu, ar geros jos šlaunies venos. Galvoju, transplantatams reikėtų imti dalis iš mažosios šlaunies venos arba galbūt rankų venų. Pastaruoju atveju tikriausiai pagelbėčiau daugiau negu stažuotojas.

Tau rinktis , – ji tyliai metė. – Aš laisva.

Lukas tik linktelėjo.

– Puiku. Ar turime laiko peržiūrėti nuotraukas? Norėčiau pasikalbėti su ja pačia ir prisistatyti.

– Žinoma. Kaip tik einu į palatą.

Ponia Melton buvo devintam danguj išgirdusi, kad operuos pats skyriaus viršininkas. Moteris plačiai nusišypsojo Lukui.