Алисон Робертс - Gydanti meilė

Tada vyras sustingo. Prieš akimirką jam ne galva apsvaigo – tai automobilis sujudėjo!

Ir dabar švelniai lingavo.

Apačioje krebždėjo, brūžavosi. Metalas į akmenį. Lukas išgirdo ir kitą garsą. Pirma jo neužfiksavo, nes ausyse ūžė kraujas.

Kažkur apačioje į uolas plakėsi bangos.

Jie važiavo pakrantės keliu, kuris dažnai eina palei pat skardį. Į kažką atsitrenkė. Tikriausiai į atitvarą, įrengtą žmonėms nuo nelaimės apsaugoti. Pavyzdžiui, kad nenuriedėtų nuo stataus skardžio ir neištikštų į uolas. Tokio kryčio niekas neišgyventų.

Regis, gerai, kad lauke per tamsu ką nors įžiūrėti.

Vidun veržėsi šaltas, drėgnas oras ir nakties garsai. Atrodė, kad vairuotojo durelių nebėra arba jos sutraiškytos ir liko žiojėti pravira anga. Prabudo išlikimo instinktas. Luko pusė aukščiau, jis turi pro kur pasitraukti. Net jeigu automobilis kabo ant uolos, gali pamėginti iššokti ir nusiristi į šalį.

Bet tada pakistų svorio pasiskirstymas. Gal tiek ir tereikia, kad mašina pasvirtų ir nusivartytų žemyn.

O Ana liktų viduje.

Geriau jau mirs pats.

Automobilis vis siūbavo ir girgždėjo.

– Lukai? – išsigandusi sukuždėjo Ana. – Kas darosi?

– Nejudėk, – jis švelniai paliepė. – Duok sekundėlę. Reikia pagalvoti.

Nagais kabinosi baimė. Akimirką Luką suparalyžiavo tirštas vaizdinių ir emocijų debesis. Įtraukė jį ten, kur negalėjo leisti sau būti.

Ne.

Jis neužuodė kraujo. Nei dūmų, nei dulkių. Niekas nerėkia.

Jie automobilyje, ne šarvuotyje. Čia Ana, ne jo brolis.

Tai kodėl taip svarbu, kad šiai merginai nieko nenutiktų? Brolį jis mylėjo visa širdimi. Būtų atidavęs už jį gyvybę.

Per sekundės dalį suprato, kodėl tyla gali būti baisesnė už klyksmą.

Tiesa pribloškė akinamu aiškumu.

Jis nesusigaudė, ką turi gelbėti, nes neleido sau jausti.

Jis myli Aną.

Kitaip negu Avariją, bet taip pat stipriai. Gal net labiau. Jis apgaudinėjo save galvodamas, kad jam ši mergina kaip gelbėjimo lynas. Inkaras. Ar kitas įrankis, padėsiantis rasti kelią į ateitį.

Ana ir yra jo ateitis.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai pajuto apmaudo kupiną Anos žvilgsnį, ši mergina apsigyveno jo pasąmonėje. Mintyse ir, kažkaip praslydusi pro apsauginį radarą, – širdyje.

– Lukai... – Ana verkė. – Kalbėk. Ar tu sužeistas?

– Man viskas gerai. – Vyras atsargiai ištiesė ranką ir suėmė jos pirštus. – Jei tik tu sveika.

– Kas atsitiko?

– Patekome į avariją. Iš už posūkio į mūsų kelio pusę išvažiavo sunkvežimis. Turėjau staigiai pasukti vairą ir... O, Dieve, Ana, atleisk.

Mergina stipriau suspaudė jo pirštus.

– Nesvarbu. Reikia išsikrapštyti iš automobilio.

– Turime būti atsargūs. Nežinau, kiek stabiliai laikomės. Nerimauju, kad automobilis nepajudėtų iš vietos.

– Aš bijau.

– Žinau. Man irgi baisu, bet išsikapstysime, Ana. Kartu.

– Ar tau tikrai viskas gerai. Ar... na... ar čia ne prisiminimai?

O, taip. Prisiminimai, su kuriais jis niekada nesusitaikė. Juk nė nepajėgė prisipažinti pats sau mylįs Aną. Ką jai gali pasiūlyti? Jis – tik sužalotas žmogus.

– Aš noriu išlipti. Noriu namo.

– Žinau. Važiuosime namo. Aš tave ištrauksiu, Ana. Aš pasirūpinsiu tavimi.

Lauke nušvito. Šviesa artėjo. Sudaužyto automobilio vidun tvykstelėjo stipraus žibinto spindulys. Vieną širdies tvinksnį Lukas aiškiai išvydo Anos veidą. Kaip ji žiūri į jį.

Ji pasakė, kad niekur nesitrauks. Dar prieš avariją tai pareiškė. Kiek tam reikėjo drąsos? Kas bus, jeigu jis apvils Aną taip, kaip apvylė brolį? Jeigu jos neteks...

– Ana... aš...

Pasidarė dar šviesiau. Pasigirdo vyro balsas:

– Tik nejudėkit! Sunkvežimyje turiu grandinę. Prikabinsiu prie jūsų automobilio. Pagalba jau pakeliui.

Lukas nenorėjo judėti. Ana irgi. Spaudė jo ranką taip, kad tikriausiai nustojo tekėti kraujas.

– Nepaleisk, – meldė. – Prašau, tik nepaleisk.

– Nepaleisiu, – jis prisiekė. Ir tyliai pridūrė: – Negaliu, nes tave myliu.

Šventojo Pirano ligoninė buvo arčiausiai.

Benas Karteris apstulbo, paryčiais priimamajame išvydęs išsipusčiusius Aną ir Luką, bet dar labiau nustebo neaptikęs jokių sužeidimų.

– Judviem neįtikėtinai pasisekė. Keli gumbai ir mėlynės, ir tik tiek – gerai išsimiegoję būsite sveiki.

Ana sugavo kreivą Luko šypsenėlę. Tarsi po tokių įvykių jis galėtų užmigti. Juodu vienas kitą suprato, o Benas nė nepastebėjo, nes susirūpinęs lingavo galva.

– Negaliu įsivaizduoti, kaip jautėtės, matydami automobilį krintant nuo uolos, kai trūko grandinė. Gelbėtojai metų metus kalbės, kaip laiku atvažiavo.

– Mes irgi. – Ana nusišypsojo Lukui. – Eime, pažiūrėsim, gal taksi jau laukia.

Juodu pasuko į Luko namus, nes buvo arčiau, be to, Ana nerimavo, kaip jį paveikė avarija. Rentgenas ir gydytojai tokių dalykų gali neaptikti.

Ir būtinai tai turėjo įvykti šiandien, kai jis leidosi pasakoti apie praeitį, kuri taip nedavė jam ramybės! Nekeista, kad dabar Lukas toks tylus. Ir atsigulus į lovą nenorėjo mylėtis. Abudu jautėsi visiškai išsekę, bet Ana pasiryžo neužmigti. Turėjo būti pasiruošusi sulaikyti Luką, kai neišvengiamai užplūs košmaras.

Vis dėlto ji užsnūdo, nes nebepajėgė atsilaikyti. Pabudusi išvydo kambarį šildančią žiemos saulę ir pakraupusi aiktelėjo. Ar viską pramiegojo? Nepajuto, kaip jis kėlėsi pabėgioti ir paplaukioti lediniame vandenyje? Jis niekada nepraleisdavo rytinio plaukiojimo.

Bet Lukas gulėjo šalia, permetęs ranką per jos kūną. Aiktelėdama tikriausiai jį ir prižadino, nes akys pramerktos.

– Viskas gerai?

Ana linktelėjo.

– Atleisk...

– Už ką?

– Ko gero, pramiegojau, kaip atsikėlei. Nenorėjau...

Lukas žvelgė su keista išraiška veide.

– Kas? – iškvėpė ji. – Kas negerai?

– Nebuvau atsikėlęs, – jis lėtai pratarė. – Nė nebuvau prabudęs.

– Išmiegojai visą naktį?

– Bent jau tiek, kiek buvo likę. – Vyras sumirksėjo, veide vis dar tvyrojo netikėjimas. – Ištisas valandas. Valandų valandas!

Anos lūpos suvirpėjo, ji nusišypsojo.

– Kaip jautiesi?

– Kitaip. – Luko žvilgsnis nuslydo prie Anos lūpų, o paskui dar žemiau. – Išalkęs.

– Nori pusryčių?

– Ne. – Jis pakėlė akis ir šyptelėjo. – Noriu... tavęs.

Ana prisiglaudė ir pakėlė veidą, pasitikdama bučinį.

– Ir aš tavęs noriu.

– Nieko neskauda?

– Jaučiuosi šiek tiek sustingusi, šen bei ten maudžia. Bet nieko tokio, ko nepagydytų pasivaikščiojimas paplūdimiu šviečiant saulei.

– Greitai, – pažadėjo Lukas ir švelniai brūkštelėjo lūpomis per merginos lūpas. Paskui atsiduso. – O gal ne taip jau ir greitai.

Lukas užvaldė jos lūpas, o Ana noriai pasidavė. Pasivaikščios vėliau.

Paskutinę sausio dieną juodu žingsniavo paplūdimiu.

Jie įprato vaikštinėti drauge. Avarija buvo šalia – risnojo įsikandęs į krantą išmestą medgalį.

– Atnešk, – pašaukė Lukas.

– Jis nori, kad vytumeisi.

– Taip neišmoks atnešti daiktų.

– Ne. – Be to, Ana norėjo laikyti Luko ranką. Jai patikdavo šis ryto metas su juo. Blausioje šviesoje, kvėpuojant grynu šaltu oru. Juodu ėjo taip arti, kad dažnai atsiremdavo vienas į kitą, ir laikėsi už rankų. Kartais, kaip dabar, sustodavo ir minutę ar dvi žiūrėdavo į vilnijančias bangas.

– Po avarijos nė karto neplaukiojai.

– Ne. Nebėra poreikio.