Алисон Робертс: Gydanti meilė

Gal reikėtų skirti tą laiką asmeniškesniam dalykui. Įvertinti žmogaus, kuriuo ji turės pasitikėti, kad apskritai galėtų kartu dirbti, principingumą. Kažkodėl būsimas susitikimas su Luku Deivenportu gąsdino labiau nei viskas, ką Ana iki tol patyrė.

Apie tai reikia galvoti kaip apie naują profesinį iššūkį. Trauktis arba stengtis palengvinti padėtį – tokios alternatyvos ji neturėjo, todėl teks kalbėti tiesiai. Ryžtingai sau linktelėjusi, Ana nusekė paskui Kolino lovą iš operacinės. Nusprendusi pasikalbėti su Luku, beveik šypsojosi. Ana neabejojo, kad jeigu ji atsidurtų Luko vietoje, jis nepaliktų šio klausimo neišspręsto. Veikiausiai griebtų jautį už ragų iškart, nė negalvodamas, kad padarys jai gėdą kitų akivaizdoje.

Ko gero, tai subtili proga parodyti ne tik savo gebėjimą atlikti jo darbą, bet ir tai, kad ji galbūt dirba geriau.

Mintis apie asmenišką pokalbį su ponu Deivenportu jau ne vien gąsdino.

Ana pasijuto pažvalėjusi.

1 Krūtinės ląstos atvėrimo operacija.

2 Chirurginis širdiplėvės pašalinimas.

Antras skyrius

Poreikis pabėgti užvaldė.

Bet jis negalėjo to padaryti.

Persirengimo kambaryje nusiplėšęs operacinės drabužius, Lukas pasuko tiesiai į dušą, tačiau niekaip negalėjo nusiplauti tų kelių sekundžių per Kolino Herberto operaciją palikto jausmo. Paleidęs drungną vandenį, nepajuto pažįstamo nusiraminimo. Net ledinis dušas, kuriuo baigė maudynes, neišvarė prisiminimų iš galvos, nors pagelbėdavo nuvyti naktinius košmarus.

Drabužiai varžė. Kelnės ir marškinėliai atvira apykakle pernelyg minkšti odai, pratusiai prie storos maskuojamųjų drabužių medžiagos. Bent jau nereikėjo ryšėti kaklaraiščio – kaspino ant dailaus paketėlio. Kaip juokingai atrodytų, juk mieliau už viską užsimestų ant pečių neperšaunamą Kevlar liemenę. Jaustų apsauginių šarvo plokščių svorį ir išsipūtusias kišenes, prikištas visko, ko bet kurią akimirką gali prireikti.

Eidamas iš operacinės, jautėsi pernelyg lengvas. Tarsi plūduriuotų ore.

Lyg sutrikęs.

Koridoriai pilni žmonių, bet viskas vyko taip lėtai. Personalui nebuvo prasmės skubėti, stumiant lovas ir vežimėlius ar dirbant kitą darbą. Užteko laiko stabtelėti ir pasikalbėti. Lukas matė besišypsančius žmones ir akimirką netgi išgirdo juoką. Kažkas pasilabino, jis išspaudė šypseną, bet grimasa išėjo niūri.

Jam čia nebe vieta. Kažkoks pokštas, bet juokinga nebuvo. Visas gyvenimas dabar kaip žaidimas, kaip apsimetinėjimas... kažkoks beprasmis.

Lauke pasijuto geriau. Sparčiai žingsniavo aplink išsidriekusį modernų Šventojo Pirano ligoninės pastatą. Leidosi sraigtasparnis – be abejonės, gabeno sužeistąjį į skubiosios pagalbos skyrių. Prisimerkęs Lukas įdėmiai nužvelgė orlaivį ir įsiklausė į rotorių keliamą triukšmą. Jei kas ir gali sugrąžinti prisiminimus, tai gal šitai?..

Bet nieko nenutiks. Jis tai žinojo ir laikė suėmęs save į rankas. Taip turėjo elgtis ir kiekvieną sekundę per tą operaciją. Tačiau vis tiek nenuleido akių nuo sraigtasparnio. Tikrino save, kol sraigtasparnis pakilo į orą ir išnyko tolumoje.

Viliojančioje tolumoje. Jis galėtų eiti sau ir nueiti. Skubėti akmenimis grįstomis vaizdingo miestelio gatvėmis, kol pasieks uostą. Arba, dar geriau, paplūdimio juostą, kur dar sunkiau žengti per smėlį. Arba nerti į magiškos galios bangų mūšą, kad ir laikinai, padaryti nejautrų kūną ir smegenis ir nuplauti viską. Tūkstantį kartų geriau už šaltą dušą.

Bet dabar gruodžio pradžia. Šalta, o nardymo kostiumas džiūvo prienamyje po maudynių ankstyvą rytmetį. Ilgai stovėjus viena poza operacinėje vis dar skaudėjo koją. O jis čia todėl, kad turi dirbti savo darbą. Reikia džiaugtis, kad buvo kur grįžti. Darbas tapo inkaru, kurio galima laikytis, ir išties vienintelis jam likęs dalykas. Galbūt ilgainiui gyvenimas vėl įgis prasmę ir apdovanos pojūčiu, kad jo buvimas šiame pasaulyje turi vertę, nors po šio ryto tas tikslas atrodė sunkiau pasiekiamas nei kada nors.

Na, bent jau pacientas, kuriam kliuvo nelaimė būti jam pirmuoju grįžus į ligoninę, jautėsi gerai.

Lukas grįžo į intensyvios priežiūros skyrių beveik po valandos. Kolinas gulėjo atsimerkęs, nors ir apsnūdęs. Šalia budėjusi seselė šiltai nusišypsojo chirurgui.

– Girdėjau apie operaciją, – pasakė. – Gaila, kad negalėjau pamatyti. Sakė, kad puikiai padirbėjote.

Lukas kažką murmtelėjo neatitraukdamas akių nuo monitoriaus ekrano, į kurį pačioje operacijos pabaigoje įstatytas kateteris siuntė duomenis apie viską, kas dėjosi Kolino širdyje.

Operacijos, kuri galėjo baigtis tragiškai.

Puikiai padirbėjo? Kažin.

Seselė neatlyžo. Įtraukė oro ir jau ketino kažką pridurti. Tikriausiai dar vieną susižavėjimo kupiną komentarą. Lukas nukreipė į ją žvilgsnį, norėdamas be žodžių užčiaupti moteriai burną. Kaip ir tikėjosi, slaugė nuščiuvo, nuraudo ir pasisukusi ėmė krapštytis prie lašelinės prievado paciento dilbyje.

Kolinas prasimerkė. Pamatęs šalia lovos stovintį chirurgą, silpnai šyptelėjo.

– Aš vis dar čia, – sugergždė vyras. – Ačiū, daktare.

Lukas irgi nusišypsojo.

– Gerai laikotės. Kurį laiką jus stebėsime, vėliau padarysime kelis tyrimus, bet kai tik galėsime, perkelsime jus į palatą. Gal turite man klausimų?

Kolinas lėtai papurtė galvą.

– Man regis, žmona jau visko išsiklausinėjo. Daktarė Bartlet labai nuovoki. Dar jaučiuosi pernelyg apkvaitęs, kad suprasčiau, bet esu gyvas, ir tai svarbiausia. – Vyras su akivaizdžiu palengvėjimu nusišypsojo.

– Grįšiu vėliau. Tada su jumis abiem ir pasikalbėsiu.

– Daktarė Bartlet nupasakojo, kad operacija praėjo sklandžiai. Kaip puikiai jūs pasidarbavote.

– Štai kaip? – tai jį nustebino. O gal Ana linkusi pagražinti tiesą, kad nuramintų operaciją ištvėrusius pacientus?

– Žmona nusileido paieškoti mano mamos. Prižiūrės vaikus, kad mama galėtų pakilti į palatą. Tiesa, ar jau padėkojau?

– Padėkojote.

Lukas žinojo, kad kalba šiurkštokai. Seselė dėbtelėjo tokiu žvilgsniu, kuris priminė ne sykį operacinėje piktai į jį įsmeigtas Anos akis. Ar ji žino? Gal jau pasklido kalbos, kaip naujajai bendradarbei teko pulti pagalbon, kad dėl jo padarytos klaidos operacija nesibaigtų katastrofa?

– Kur gydytoja Bartlet? – paklausė seselės, kol ši pildė paskirtų vaistų žurnalą ruošdamasi išeiti iš palatos. – Noriu šnektelėti.

– Tikriausiai grįžo į operacinę.

Žinoma. Jis juk matė grafiką operaciniame bloke. Vielos pašalinimas iš krūtinkaulio – toje pačioje operacinėje, kur operuotas Kolinas. Tikriausiai su tuo pačiu operacinės personalu. Kažin ar Ana mėgins išsiaiškinti, ar dar kas nors pastebėjo nemalonų įvykį ir galėtų ją palaikyti, jeigu tektų iškloti apie susirūpinimą dėl grįžusio į darbą skyriaus vadovo gebėjimų?

Tuo metu ji nieko nepasakė, net reikšmingai nežvilgtelėjo jo pusėn, bet jau ir tai kažką reiškia. Ji nesivargino slėpti, ką mano apie jo grįžimą į darbą. Tad dabar svarsto padarinius. Galvoja, kaip geriau pasinaudoti paties įduota amunicija, renkasi laiką ir vietą.

Velniai rautų! Ir kaip tai nutiko? Jis pripratęs prie košmarų, bet pasiduoti prisiminimams dieną? Vidury operacijos?! Pasibaisėtina. Lukas nesigaudė, kiek laiko praleido apimtas tokios būsenos, bet neabejojo, kas būtų nutikę, jei kitoje operacinio stalo pusėje būtų stovėjęs ne tokios greitos orientacijos kaip Ana žmogus.

Daugiau tai nepasikartos. Jis sutriko, nes pirmą kartą grįžo į operacinę. Pernelyg susikaupė, darydamas procedūrą, kuri tikrai nebuvo sudėtingesnė negu tos, kurias teko atlikti lauko ligoninėje Irake arba, tiksliau, kaip medikų komandos nariui, vykdančiam misiją fronto linijoje. Palyginti su agresyviomis, gyvybę gelbstinčiomis priemonėmis, kurių griebdavosi gydydamas sunkius sužeidimus sudėtingomis aplinkybėmis, ši operacija buvo lėta ir reikėjo daug krapštytis. Viską išprovokavo netikėtai pasirodęs kraujas, o gal susitelkusi jo balutė.