Алисон Робертс: Gydanti meilė

Geriau, kad to neprireiktų, ir kol kas viskas klojosi sklandžiai. Personalas įgudęs, gydytojos Bartlet pagalba jis irgi negalėjo skųstis. Ji puiki. Ši mergina iškart prisitaikė prie jo darbo stiliaus, ir Lukas jautėsi lyg įgijęs antrą porą rankų. Mažesnių rankų, žinoma. Vikresnių. Labai tikėtina, kad Anai geriau sektųsi užbaigti operaciją negu jam, kai pereis prie užpakalinės širdies dalies.

Tokia mintis pradėjo suktis galvoje. Lukas pats jos dar neužfiksavo, nes buvo susitelkęs į darbą. Ana laikė chirurginėmis žnyplėmis suėmusi sukietėjusią širdiplėvę, kėlė aukštyn, o Lukas atsargiai pjovė skalpeliu po apačia.

Jis darbavosi neįtikimai tiksliai, mažyčiais pjūviais kaip galima arčiau prie sukietėjusio apvalkalo. Tarpas, kuriame jam teko dirbti, siauresnis už milimetrą. Lukas jautė, kad atmosfera operacinėje įkaito, ir žinojo galįs tai pakeisti, jei tik mažumėlę atsipalaiduotų ir daugiau kalbėtų, tačiau nebuvo noro.

Jautėsi stebimas. Grįžęs į širdies chirurgijos skyriaus vadovo pareigas, jis darė pirmą savo operaciją. Jį sekė ir vertino. Darbuotojai tikrino, ar dėl patirties kariuomenėje jis pasikeitė kaip chirurgas ir kaip žmogus.

Be abejo, pasikeitė. Dar labiau išlavino įgūdžius, ir vienas iš tokių buvo gebėjimas susikaupti, kad ir kas blaškytų. Visai nesvarbu, ką visi, įskaitant Aną – ypač Aną – apie jį mano. Šiuo metu svarbiausia, kad operacija baigtųsi laimingai. Dėmesys sutelktas į skalpelį. Į patį galiuką, kuriuo Lukas dabar tik ir naudojosi.

Kraujas pliūptelėjo iš niekur. Šiek tiek kraujavo ir anksčiau, bet iki šiol Ana sėkmingai tvarkėsi, o šis pliūpsnis paskandino skalpelį, kliūstelėjo ant pirštų galiukų ir telkėsi į balutę. Trumpam iškilo suplazdėjusi širdis, tada ją vėl paslėpė sruvenantis kraujas.

Raudonas.

Toks raudonas.

Ir šiltas. Lukas jautė šilumą pirštais. Lipnus, gyvybę palaikantis kraujas, sparčiai besiliejantis iš ten, kur turėtų pasilikti.

Kažkas miršta.

Lukas girdėjo šūksnius. Girdėjo ir šūvius, uodė degėsių kvapą.

Reikia kažką daryti.

Bet jis negalėjo nė pasijudinti.

Ana pastebėjo tą akimirką, kai skalpelio viršūnėlė užkliudė plonytę arteriją. Prireiks daugiau negu diaterminio koaguliatoriaus. Užspausti ir užrišti arteriją ilgai netruks. Ji paėmė spaustukus, pasiruošusi ištiesti juos Lukui, akimis jau ieškodama siūlų, kurių chirurgui reikės.

Tačiau Lukas nepareikalavo spaustukų. Ranka, laikanti skalpelį, sustingo kaip akmuo.

Tada jis pažvelgė aukštyn, tiesiai į ją, ir Anos širdis sustojo. Lukas žiūrėjo į ją, bet matė visai ką kita. Kažką, kas nesusiję su operacine, pacientu arba įpusėta operacija.

Matė kažką... siaubingo?

Anos širdis praleido tik vieną tvinksnį. Sulig kitu širdies dūžiu ji mikliai ėmėsi darbo. Užspaudė spaustukus ir padarė siūlę. Stovintiesiems aplinkui atrodys, kad Lukas tyliai paprašė jos suvaldyti tą nelaimingą kraujavimą. Iki šiol jis beveik visą laiką tylėjo, tad tai nieko nenustebintų. Bet Ana vienintelė pastebėjo jo žvilgsnį. Pajuto, kaip jis sustingo, ir veikiausiai tai buvo labiausiai ją kada nors operacinėje sutrikdžiusi akimirka.

Per kelias sekundes susitvarkė su arterija; seselė išsiurbė kraują ir vėl paruošė operuojamą vietą. Ana išgirdo, kaip Lukas giliai įkvepia, ir pakėlusi akis pamatė, kaip jis mirkčioja, stengdamasis grįžti į realybę. Operacija tęsėsi, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Vis dėlto kažkas pasikeitė. Gal tai pripažinimas, kad Ana išgelbėjo padėtį, o gal pradžia tokio ryšio, kuris sutvirtina komandą.

– Jeigu kilstelėčiau širdį, – netrukus tyliai prakalbo Lukas, – kur kas lengviau pašalintum likusią dalį. Ar užteks to, ką matei?

– Taip. – Anos širdis suplakė smarkiau ne iš baimės – veikiau iš jaudulio. Dėl iššūkio išbandyti kai ką nauja. Nuo minties, kad išmoks tokių dalykų, kurių neparodytų niekas kitas. Ir nuo jausmo, panašaus į palengvėjimą, nes jos ateitis Šventojo Pirano ligoninėje nebeatrodė tokia blanki. Kiek atlėgo netgi tas pirma užplūdęs pyktis vyrui, kuris išstūmė ją iš pareigų. Pareigų, kurias ji desperatiškai troško

išlaikyti.

Ačiū Dievui, kad jos ranka nesudrebėjo imdama skalpelį. Dar labiau širdį glostė tylios Luko pagyros, kai stebėjo jos darbą.

– Puiku. Taip ir toliau. Kuo daugiau pašalinsime, tuo didesnės paciento galimybės.

Užbaigus procedūrą, paciento būklė buvo gera; Lukas galiausiai žengtelėjo nuo stalo, nusitraukė pirštines ir padėkojo visiems už sėkmingai atliktą operaciją. Sukdamasis eiti, nusismaukė kaukę, ir Ana pirmąkart pamatė daugiau nei tas skvarbias mėlynas akis.

Išvydo nesišypsantį veidą, kurį nuo nosies iki burnos kampučių kirto gilios raukšlės. Plačios lūpos atsvėrė nemažą nosį. Tokios išvaizdos nepavadinsi klasikiniu grožiu, bet buvo sunku nusigręžti. Nepagražintas, nenublizgintas vyriškumas traukė akį. Tos raukšlelės virš nosies irgi dar matyti; regis, įsirėžusios visam laikui. Artindamasis prie dvivėrių operacinės durų, Lukas vilkosi krauju suteptą chalatą. Ana pamatė tvirtus tamsiai įdegusių rankų raumenis. Būtų galėjusi prisiekti, kad durys atsidarė pačios, nors tai neįmanoma, tačiau vyro ūgis ir valdinga eisena vertė tuo patikėti.

Lukas Deivenportas – ne tik chirurgas, bet ir karys.

Visos moterys operacinėje nenuleido akių nuo tolstančios nugaros, be abejonės, jos lygiai taip pat prikaustytos kaip Ana, nors ji vienintelė žinojo, kad Luko įvaizdis klaidinantis.

Taip, Luko, kaip talentingo chirurgo, reputacija pasitvirtino, ir jis atrodė pasirengęs prisileisti ją taip arti, kad ji galėtų mokytis vertingų naujų įgūdžių, bet... kas, po galais, nutiko prasidėjus tam kraujavimui?

Ar Lukas bent pats pajautė, kada atitrūko nuo realybės? Juk niekaip nesureagavo į jos veiksmus toje situacijoje. Tarnaudamas fronto linijoje buvo sužeistas. Taip sunkiai, kad nebegalėjo grįžti kariuomenėn. Gal sužeidė ne tik į koją? Gal jis patyrė galvos traumą, kuri sukėlė kokią nors epilepsijos formą? Jo elgesį paaiškintų absanso priepuolis, kai ligonis nebesiorientuoja aplinkoje ir sustingsta kartais beveik minutei, bet jei taip yra, Lukas nebeturėtų imti į rankas skalpelio.

Toks paaiškinimas neįtikimas. Patyrusio priepuolį žmogaus veidas būtų tuščias, o Lukas atrodė... lyg pamatęs vaiduoklį. Tarsi įpuolęs į praeitį, iš kurios negali sugrįžti. Tai labiau tikėtina, bet ne ką labiau pateisinama.

O kas, jeigu jis būtų užkliudęs plaučių arteriją arba, dar blogiau, aortą? Net kelios brangios sekundės, uždelstos stabdant kraujavimą iš šių kraujagyslių, gali būti pražūtingos. Ana labiausiai nerimavo dėl to, kad galbūt ji vienintelė pastebėjo tą įvykį, taigi ką nors pasakiusi gali būti išvadinta pavyduole. Gal netgi kerštaujančia už Luko priekaištą dėl vėlavimo pasirodyti operacinėje. Niekam ne paslaptis, kad per konkursą dėl skyriaus vadovo pareigų pasirinko Luką, o ne ją. Dabar visi išpūtę akis stebėjo, kaip jai sekasi prisitaikyti prie naujo vaidmens. Neįsivaizduojama, kaip per pirmas bendro darbo valandas reikėtų mesti kaltinimus, kurie turėtų didelės įtakos Luko karjerai.

Tik vienas žmogus galėtų suprasti jos susirūpinimą. Tas žmogus veikiausiai viską paaiškins taip, kad nebeliks būtinybės toliau nagrinėti šį reikalą. Lukas mažų mažiausiai nusipelnė išgirsti tokius žodžius akis į akį, tačiau pokalbis turėtų būti privatus.

O dabar reikia skirti visą dėmesį pacientui – jį perveš į reanimacijos palatą, o vėliau įkurdins intensyvios priežiūros skyriuje, ten jis bus stebimas ir gydomas po operacijos. Padedama stažuotojo Ana dar turės atlikti operaciją – reikės išimti iš krūtinkaulio vielas pacientei, kuriai širdies operacija atlikta jau seniai, tačiau ji vis dar jautė skausmus, ir tai veikiausiai dėl reakcijos į svetimkūnius. Procedūra ilgai netruks. Paskui per pietų pertrauką Ana planavo šnektelėti su Luku ir pasisiūlyti pavedžioti jį po palatas, supažindinti su širdies chirurgijos skyriaus pacientais.