Алисон Робертс: Gydanti meilė

Nesvarbu. Daugiau tai nepasikartos, nes jis bus pasiruošęs ir nebeleis sau prarasti savitvardos. Lukas jautėsi visiškai ramus dėl savo gebėjimų.

Bet ar patikės juo Ana?

Mintyse iškilo žalios akys, įrėmintos tušu nepagražintomis tamsiomis blakstienomis. Piktas žvilgsnis, vienu metu kaltinantis ir vertinantis. Kaip šios akys atrodytų sušvelnintos pasitikėjimo?

Be abejonės, dar labiau prikaustytų, bet kažin ar Lukui kada nors teks tokį vaizdą išvysti.

Užsitarnauti Anos pasitikėjimą netgi neatrodė taip svarbu, kaip turėtų, net ta užslėpta įtampa... tas laukimas, kad nutiktų kas nors, tikėtina, visai nesmagaus, keistai maloni. Pirmąkart, kai sugrįžo namo, Lukas pasijuto bent kiek gyvesnis.

Jis sėdėjo ligoninės valgykloje. Vienas, šalia lango.

Susimąstęs – šis žodis pirmiausia šovė Anai į galvą. Palinkęs virš lėkštės su maistu, kurį knebinėjo, užuot valgęs. Didelė patalpa pilna žmonių ir triukšminga. Ar todėl stalelis, prie kurio pietavo vienintelis žmogus, išsiskyrė kaip švyturys? O gal žvilgsnį jis traukė it magnetas todėl, kad dauguma valgytojų nužiūrinėjo naujoką ir tikriausiai jį aptarinėjo?

Ana suprato, kad jis nenori sėdėti viduje ir klausytis didžiulės Šventojo Pirano ligoninės darbuotojų kalbų arba būti gandų, kurių knibždėte knibždėjo, objektu, bet kodėl, po galais, šis vyras nepadarė to, ką beveik visada darydavo ji, – juk galėjo nusipirkti sumuštinį, vaisių ir suvalgyti kabinete?

Ar vylėsi sulaukti draugijos? Daugelis darbuotojų turėtų jį pažinoti, bet čia paisoma hierarchijos, o galbūt tuo metu netoliese nebuvo bendradarbių. Ana susizgribo besivilianti, kad kas nors prisės prie Luko, kol ji neatsistojo į ilgos eilės galą. Tada nesijaustų kalta pati to nepadariusi.

Jai reikėjo progos pasikalbėti su Luku, bet tokiam pokalbiui, kokį buvo numačiusi, šičia ne vieta, o šnekučiuotis apie nieką su šiuo vyru visai neviliojo. Iš dalies tai būtų nesąžininga, nes abu žinojo, ką iš tiesų reikia aptarti. Ana niekad nebuvo linkusi į tokius žaidimus. Be to, Lukas neatrodė taip, lyg prašytųsi, kad kas prisėstų. Santūrus ir šaltas. Jeigu jis žinojo, kokios pagyros laidomos už nugaros ir tam pritarė, jo savimonė turėtų būti gerokai išpūsta. Gal jam pakanka savo paties draugijos?

Kaip ir Ana, Lukas buvo nusimetęs operacinės drabužius ir sėdėjo tvarkingai apsirengęs. Ana dalykiškai tarkštelėjo padėklą ant metalinių strypų bufeto priešais maisto spinteles ir ranka nejučiomis persibraukė per aptempto sijonėlio šoną, tikrindama, ar nesusilamdęs. Perbėgo pirštais plaukus – ar iš glotnaus kuodo ant sprando neišsprūdo kokia sruoga. Ji irgi sugeba atrodyti profesionaliai. Geriau nei kas kitas, bet tai nekeista, žinant, kiek ji turėjo praktikos.

– Sveika, Ana!

Aplink ją grumdėsi būrys išalkusių darbuotojų, tvarkingai besirikiuojančių į eilutę. Sveikinosi Šarlotė Aleksander, Šventojo Pirano ligoninės kardiologijos skyriaus darbuotoja. Moteris stovėjo eilėje už poros seselių, spoksančių į šaldytuvą su sušiais.

Jeigu Ana būtų radusi draugių tarp bendradarbių, Šarlotė būtų viena geriausių. Nors santykiai draugiški, vis dėlto Anos pastangomis jiedvi bendravo tik profesiniais reikalais. Netgi dabar, kai laisvoka Šarlotės palaidinė priminė Anai, kad jau prieš savaitę ar dvi pastebėjo, jog Šarlotė papilnėjo ir galbūt laukiasi, Ana neketino užduoti tokio asmeniško klausimo.

Mergaičių bendravimo, nuoširdaus išsipasakojimo arba dalijimosi paslaptimis, ypač apie vestuves arba kūdikius, čia nebus. Tokios temos priklauso tai pačiai kategorijai kaip rauktos palaidinės, palaidi plaukai arba makiažas – moteriškumo požymiai. Kliūtys, kurios kliudo būti priimtai lygiomis teisėmis į vyrų dominuojamos profesijos pasaulį. Kaip susitvarko tokios moterys kaip Šarlotė? Ji rengiasi ir atrodo taip, kad pabrėžtų geriausius savo bruožus, tačiau vis tiek mėgaujasi bendradarbių ir pacientų pagarba.

Ana jautėsi, lyg kentėtų nuo susidvejinusios asmenybės sindromo, bet dabar jau darėsi sunku atskirti, kuri yra tikroji ji – Ana, kokia būna namie, ar daktarė Ana Bartlet. Dėl vieno ji neabejojo – ši pora niekada nesusieis į krūvą.

Bet kartais, kad ir dabar, Anai toptelėdavo, kad darbinė jos asmenybės pusė – tik šarvai, slepiantys tai, kas moteriška ir pažeidžiama. Suteikiantys jėgų ir susitelkimo. Žvilgsnis nevalingai nukrypo į vienišą Luko Deivenporto figūrą. Ką jis turi tokio, kad ji labiau nei kada nors stengiasi neatrodyti moteriška arba, saugok Dieve, patraukli? Gal ir gerai, kad darbinė jos asmenybės pusė taip stipriai įsišaknijo. Jei tai šarvai, prireiks jų teikiamos apsaugos.

Šarlotė nebegalėjo laukti. Apėjo seseles, nes tos niekaip neapsisprendė, ko labiau norėtų: vištienos terijakio padaže ar rūkytos lašišos.

– Labas, – nusišypsojo ji Anai. – Kaip sekasi?

– Puikiai. Šiandien jau baigiau operuoti, ir abu pacientai jaučiasi gerai. Ką tik išėmiau iš krūtinkaulio vielas Violetai Peri iš tavo skyriaus. Nemalonūs pojūčiai tikrai praeis, ir netrukus jai nebeskaudės.

– Šaunu. – Šarlotė stebeilijo į sumuštinių šaldytuvą. – Mmm... vištiena su kamamberu skamba puikiai. Arba kalakutiena su spanguolėmis. Ne... greitai mus nuo to pradės pykinti. Ar pastebėjai, kaip visi puošiasi Kalėdoms?

– Aha. Mano nuomone, per anksti, – šventinės linksmybės darbe Aną tik trikdė. Pernelyg siejosi su asmeniniu gyvenimu.

– Imsiu salotų su kumpiu, – apsisprendė Šarlotė, siekdama trikampės plastikinės dėžutės. – Tiesa, ar ne tu šįryt operavai su Deivenportu? Darei Kolinui Herbertui perikardektomiją?

– Taip. – Anos akys vėl nukrypo į Luką.

– Kaip pasisekė?

Akimirką Ana svarstė, ar nepasipasakoti Šarlotei. Gal iškloti, kaip Lukas suakmenėjo ir jai teko perimti operaciją. Bet tai būtų žingsnis, po kurio nebegalėtų atsitraukti. Šarlotė papasakotų savo vyrui Džeimsui, o tada gandas nusiristų toliau kaip sniego gniūžtė. Anai su tuo žmogumi teks kartu dirbti. Glaudžiau negu su Šarlote ar Džeimsu, ar kuriuo kitu kardiologijos arba širdies chirurgijos skyriaus darbuotoju. Juodu su Luku dalysis pareigomis operacinėje, lankys palatas ir konsultuos pacientus.

Tarsi pajutęs žvilgsnį, Lukas pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į Aną. Vieną širdies tvinksnį ši žiūrėjo jam į akis, bandydama suprasti, ką jis jaučia.

Galbūt jis nėra irzlus ir paniuręs, greitai nusukdama akis šalin nusprendė. Keista, bet tą akimirką ji įžiūrėjo kažką gilesnio. Gal net liūdesį? Dėl ko?

Dėl sužalojimo jis buvo priverstas anksčiau pasitraukti iš tarnybos, ar ne? Ko gero, Lukas nenorėjo čia būti, kaip ir Ana netroško jo čia matyti.

Ji nusisuko, bet vis tiek pajuto keistą spaudimą po krūtine. Žinojo, ką reiškia jaustis nelaimingam.

Vienišam.

Ar būtinai reikia įspirti žmogui, kuris ir taip sugniuždytas? Galbūt ji pernelyg audringai sureagavo. Juk Lukas per operaciją labai greitai vėl perėmė vadovavimą. Juk nebūtų nieko baisaus nutikę, jeigu jis tuoj pat būtų atsitokėjęs. Nors jai susidarė kitoks įspūdis, bet juk nepakenks, jeigu geriau viską apmąstys.

– Tiesiog pasakiškai, – Ana išgirdo save sakant Šarlotei ir išsiblaškiusi pasiėmė įpakuotą sumuštinį su vištiena. – Dar neregėjau tokios preciziškos technikos. Man teko lopinėlis už kairiojo skilvelio, ir tik­rai nebuvo lengva.

– Gaila, kad nemačiau, – atsiduso Šarlotė. – Ar žinai, kad jis niekam neleido stebėti operacijos?

Moteris akivaizdžiai nusivylusi. Tai puiki proga perspėti arba sukritikuoti, bet, kad ir kaip keista, Ana jautėsi privalanti apginti Luką.