Алисон Робертс: Gydanti meilė

– Ko gero, niekas nenorėtų, kad daugybė akių spoksotų, kaip po ilgos pertraukos darai pirmą operaciją.

– Ko gero. O kaip dabar jaučiasi Kolinas?

– Tikrai gerai. Gal šiandien perkelsime jį į paprastą palatą. Rytoj tai tikrai, jei būklė išliks tokia stabili. Tada nebebus komplikacijų dėl ūmaus širdies ertmių išsiplėtimo pavojaus, bet paciento širdžiai dar reikia priprasti prie tokio kraujo srauto.

– Popiet užšoksiu jo aplankyti. Labai tikiuosi, kad bus galima perskaityti operacijos protokolą.

Ana irgi to tikėjosi, bet nieko nepasakė. Jeigu prabiltų, balso tonas gali išduoti Šarlotei, kad protokole gali rasti daugiau nei tikėjosi. Jiedvi artėjo prie kasininkės, ir Ana nukreipė dėmesį į pintines su vaisiais. Pasiims obuolį, nutarė. Tą gardžiai atrodantį žalią obuolį nuo antrosios pintinėlės viršaus.

Trenksmas iš virtuvės gilumos gąsdinamai garsiai nuaidėjo valgykloje. Krintančio metalo garsas. Visų galvos ūmiai pasisuko ta kryptimi, akimirksniu nutrūko kalbos.

Po sekundės ar dviejų išgąstingos tylos nuaidėjo klyksmas. O tada ir pagalbos šauksmas.

Išsižioję iš nuostabos gydytojai žvelgė vienas į kitą, lyg norėdami pasitikrinti, ar tai vyksta iš tiesų. Ana išgirdo už nugaros aiktelint Šarlotę, bet pati sekė kitą žmogų. Keista, bet nevalingai pasuko galvą į kitą pusę, nei sklido šauksmas, tad pirmoji pastebėjo judesį minioje. Nesuvokiamai staigią reakciją.

Lukas Deivenportas pašoko ant kojų. Kėdė parvirto; užuot aplenkęs vyras nustūmė priešais stovintį staliuką. Šis irgi apgriuvo, padėklas nuslydo ant žemės, žvangėdami pažiro įrankiai ir indai, bet Lukas nė nežvilgtelėjo. Movė tiesiai virtuvėn.

Įėjimą užstojo aukštos spintos įstiklintomis durelėmis, laisva buvo netoli kasos ir pintinėlių su vaisiais. Šalia paskutinės kasos buvo įtaisytos į abi puses atsiveriančios durelės virtuvės personalui praeiti su vežimėliais ir nešvariais indais, bet Lukas nesivargino ir nė nestabtelėjo, o gal nė nepamatė tų durelių. Nušveitęs į šalį pintines, iš kurių ant grindų aplink sustingusių žmonių kojas pabiro obuoliai ir apelsinai, vyras iš pažiūros be pastangų stryktelėjo virtuvėn.

Virtuvės darbuotojai skubiai traukėsi, bet Lukui atrodė, kad nepakankamai sparčiai.

– Šalin! – amtelėjo jis. – Iš kelio. Kas nutiko?

– Štai čia, – kažkas šūktelėjo. – O, Dieve... man rodos, jis negyvas.

Lukas žingtelėjo į priekį. Pro kasas Ana matė judančius virtuvės darbuotojus mėlynomis uniformomis. Žmonės traukėsi nuo viryklių, priešais kurias nejudėdamas gulėjo vyriškis baltu švarku.

Lukas nužvelgė. Staigiu judesiu pasuko galvą.

– Ana! – šūktelėjo jis. – Čionai! Man tavęs reikia!

Kažkas pravėrė dureles, bet Anai toptelėjo, kad jei niekas to nebūtų padaręs, ji irgi būtų bandžiusi kaip Lukas peršokti per sustatytus stalus. Lukui jos reikia?

Vyriškis, matyt, buvo vienas iš virėjų. Balta kepuraitė jam sukniubus nukrito ir voliojosi tarp keptuvių ir puodų, nusiritusių nuo apversto stelažo.

Lukas paspyrė vieną puodą šalin, Ana įlėkė į virtuvę.

– Surinkit rakandus, – jis sukomandavo. – Padėkite jį atversti. Ar kas nors matė, kas atsitiko?

– Jis tiesiog pargriuvo, – pratarė išsigandusi moteris. – Valė viryklę, o paskui paprasčiausiai nusviro į šoną.

– Kuo jis vardu?

– Rodžeris.

Vyriškis dabar gulėjo atverstas aukštielninkas. Suėmęs už peties, Lukas tvirtai papurtė, pasilenkęs garsiai pakalbino:

– Rodžeri? Ar girdite mane? Atsimerkite!

Jokio atsakymo, Lukas ilgai nelaukė. Suėmęs Rodžerio smakrą ir kaktą, atlošė galvą atgal, kad atlaisvintų kvėpavimo takus.

– Ar kas nors jį pažįsta? – šūktelėjo jis. – Kuo nors skundėsi?

– Man regis, jis geria kraujospūdį mažinančius vaistus, – kažkas pasakė.

– Ne, nuo širdies, – pataisė kitas balsas.

Tų kelių sekundžių, kurias Lukas laikė prispaudęs pirštus prie Rodžerio kaklo, užteko suprasti, kad žmogus be pulso ir nekvėpuoja. Ana priklaupė prie sukniubusio vyro iš kitos pusės. Pakėlęs kumštį, Lukas smarkiai sudavė jam į krūtinę. Širdies veiklą skatinantis smūgis – veikiausiai nieko neduos, bet pamėginti verta.

Ana pasiruošė pradėti dirbtinį kvėpavimą ir išorinį širdies masažą, galvoje rikiuodama, ko jiems prireiks. Lukas ją pralenkė.

– Paprašykite atgabenti vežimėlį gulinčiam ligoniui. Įspėkite, kad sustojo širdis. Iškvieskite specia­listus iš skubiosios pagalbos arba kito artimiausio skyriaus. Ana, pradėk širdies masažą. – Lukas dirstelėjo į iš siaubo nutilusius žmones. – Judinkitės!

Stebėtojai atsitraukė atatupsti. Ana girdėjo valgyk­loje šaukiant, kad nuspaustų mygtuką, įspėjantį gydytojus, jog kažkam sustojo širdis. Jei čia tokio nėra, jis kažkur netoliese. Mergina padėjo plaštakas ant krūtinės, ištiesė rankas per alkūnes ir pradėjo spaudyti Rodžerio krūtinę. Stambus vyras – suspausti krūtinkaulį tiek, kad būtų veiksminga, nelengva.

Dešimt... dvidešimt... trisdešimt spūstelėjimų. Tuoj kas nors atskubės su pumpuojamu kvėpavimo aparatu, ir nereikės nerimauti dėl nepažįstamo žmogaus gaivinimo burna į burną padarinių.

Tikimybė pasigauti ką nors panašaus į pūslelinės virusą Luko neišgąsdino arba jis tiesiog apie tai nepagalvojo.

– Luktelėk, – paliepė jis Anai, užspaudė Rodžerio nosį ir atlošė galvą. Tada priglaudė prie vyro burnos savąją. Vienas lėtas kvėpsnis... kitas.

Ana toliau darė suspaudimus. Luko lūpų prie kito žmogaus burnos vaizdinys įsirėžė jos galvoje. Gyvybės pabučiavimas... Teko matyti anksčiau, tačiau ligoninės aplinkoje tai retenybė. Kodėl tas veiksmas šįkart ją taip sutrikdė? Netgi šokiravo. Ji sutelkė visą dėmesį į skaičiavimą mintyse, kol atėjo laikas įspėti Luką.

– Dvidešimt septyni, dvidešimt aštuoni, dvidešimt devyni, trisdešimt...

Jiedviem pakartojus procedūrą, netoliese pasigirdo balsai ir vežimėlio dardėjimas.

– Dabar mes jį perimsime, – kažkas paskelbė.

– Aš susitvarkysiu, ačiū, – suniurnėjo Lukas.

– Bet...

– Mums tereikia priemonių, – nutraukė chirurgas, – ir pagalbos.

Ana pajuto gydytojų nepasitenkinimą, kad jiems uždraudė daryti tai, dėl ko jie buvo iškviesti, bet defibriliatorius, intraveninė kaniulė, kaukė ir deguonies balionas buvo nukelti nuo vežimėlio.

Ji toliau spaudė krūtinę, tik leido Lukui nuplėšti virėjui nuo krūtinės švarką ir marškinėlius, uždėti elektrodus. Gavęs nurodymą, vienas iš gydytojų prijungė deguonies balioną prie kaukės, laukdamas, kol Ana vėl sustos.

Ar ji gali paprašyti, kad kas nors kitas imtųsi širdies masažo? Nuo įtampos palaidinukė permirko prakaitu. Ne, neprašys. Negali apvilti Luko.

Jis sureagavo į nelaimę ir nustatė priežastis, tad šis pacientas priklauso jam, kol pats nuspręs jį perduoti kitiems. Jis paprašė Anos pagalbos. Rodžeris – jųdviejų pacientas, ir abu, ko gero, atliks šį darbą geriau negu šiandien budintys jaunesni gydytojai.

– Užteks masažuoti, – nutarė Lukas, stebėdamas monitoriaus ekraną ir laukdamas pasirodant įskaitomos linijos. – Skilvelių virpėjimas, – po kelių akimirkų pranešė. – Įkraunu iki trijų šimtų džaulių. Visi atsitraukit.

Jaunesni gydytojai pasislinko atgalios, susižvalgė.

– Kas tas vyrukas? – išgirdo Ana klausinėjant.

– Lukas Deivenportas, – pasigirdo atsakymas. – Žinai, tas chirurgas, kuris ką tik grįžo iš Irako.

– A...

Per tą trumpą laiką, kurio užteko trims iškrovoms, atmosfera aplink pacientą pasikeitė. Gydytojai iki tol užrietę nosis niršo, kad jiems neleista pasipuikuoti įgūdžiais, o dabar staiga ėmė nertis iš kailio, siūlydami pagalbą viršininkui.