Дж. Редмирски - Beveik niekada

Ji žiūri į mane išvertusi akis, o aš juokiuos net atlošęs galvą.

– Mažule, aš gi juokauju!

Kemrina nepatenkinta purkšteli ir piktai atsidūsta, bet matau, kad jai nesiseka vaidinti įsižeidusios.

– Ei, ar tu kada nors… na, supranti…

Ji bijo ištarti garsiai ir mane tai dar labiau juokina.

– Miegojau su vyresne už save moterim? – kreivai šypteliu.

Ši tema jai aiškiai nemaloni, betgi ji pati pradėjo kalbą, todėl turiu visą teisę kiek tinkamas ją pakankinti.

– Taip, miegojau.

Ji staigiai grįžteli į mane. Akys didelės kaip kukuliai.

– Nemeluok!

Dar skaniau juokdamasis patvirtinu:

– Tikrai, nemeluoju!

– Kiek jai buvo metų? O gal… joms ? – pakreipusi į šoną galvą toliau spokso į mane.

Daugiskaita mane truputį išmuša iš vėžių, bet aš vis tiek ketinu likti su ja atviras iki galo. Na, kiek tai bus įmanoma…

Uždedu ranką jai ant šlaunies ir sakau:

– Miegojau kelissyk. Viena buvo vos trisdešimt aštuonerių, o mano akimis žiūrint, tai mažai kuo skiriasi nuo dvidešimt aštuonerių. Tačiau kartą miegojau su moterim, kuriai buvo gal keturiasdešimt treji.

Kemrina visa raudona kaip pomidoras, tačiau tikrai nė kiek nepyksta ir nepavyduliauja. Gal tik truputėlį… sunerimusi.

– Ir kaip tau geriau patinka? – klausia labai atsargiai.

Stengiuosi nesusijuokti.

– Mažule, čia svarbiausia ne amžius, – prisipažįstu. – Na, nepamanyk, kad man patinka senutės ar dar kaip, bet aš manau, kad kiekviena moteris, nesvarbu, kokio amžiaus būtų, gali būti išdulkinta, jeigu vyrui atrodo patraukli.

– O, Dievulėliau šventas! – pratrūksta kvatotis Kemrina. – Ir dar tu sakai, kad aš nepadoriai šneku!

Pasijuokusi iš mano sąmojo vėl grįžta prie mūsų temos:

– Tu neatsakei į mano klausimą.

– Iš dalies atsakiau, – vėl vynioju ją aplink pirštą. – Klausei, kaip man geriau patinka, bet aš negaliu atsakyti į tavo klausimą tiesiai, todėl atsakau apibendrintai.

Gerai žinau, kokio atsakymo ji iš manęs tikisi. Tą žino ir ji. Betgi negaliu praleisti progos ją paerzinti.

Kemrina prisimerkia ir žiūri į mane.

Garsiai juokiuosi, bet galiausiai pasiduodu.

– Mažule, geresnio sekso kaip su tavim dar niekada nepatyriau, – sakau jai ir ji papučia lūpas, tarsi norėtų atšauti: „Taip, kurgi. Šitaip kalbi tik todėl, kad esi šališkas.“ – Aš visai rimtai, Kemrina. Nebijok, šūdo nemalu. Nemanyk, kad sakau taip dėl to, jog sėdi šalia, o aš dievinu savo kiaušius.

Ji šypsosi ir užverčia aukštyn akis, bet dabar jau tiki manim. Vėl prisitraukiu ją prie savęs ir ji patenkinta padeda galvą man ant krūtinės.

– Su tavim man seksas būna pats geriausias, nes tu man suteiki to, ko nesugebėjo suteikti nė viena mergina.

Kemrina kilsteli galvą ir žiūri į mane, laukdama išsamesnio paaiškinimo.

Nusišypsau jai ir sakau:

– Aš išlaisvinau tavo nekaltybę, išmokiau tave pajausti seksualinę pilnatvę. Man tai žadina aistrą.

Kemrina kilsteli nuo sėdynės, pabučiuoja man į skruostą ir sako:

– Tau tiesiog labai patiko, kaip aš greitkelyje darbavausi burna.

Šypsodamasis nusuku akis į langą.

– Na, man tai labai, labai, netgi labių labiausiai patiko, bet ne, mažule, tu man patinki tikrai ne dėl to.

Atrodo, ji ir vėl pasijuto išskirtinė. Įsikniaubia man į krūtinę ir dešine ranka tvirtai apkabina pilvą.

Visą kelią iki mano namų važiuojam nekalbėdami. Spėju, kad jos tylėjimas ne toks liūdnas kaip manasis. Nenorėčiau, kad ji dėl ko nors jaudintųsi ar krimstųsi. Tik ne dabar. Apskritai, niekada. Tai neišvengiama, bet aš vis tiek noriu laikyti paslaptį kiek galima ilgiau.

Svetainėje, išsidrėbę per visą sofą, keturias valandas žiūrime filmus. Laikau apkabinęs ją glėby ir kai tik ji susikaupia kokiai įtemptai scenai, aš imu ir kyšteliu jai į ausį liežuvį, o ji rėkia iš siaubo, kaip tai šlykštu. Ji neapsakomai miela, kai kuo nors „bjaurisi“, tad ji pati kalta, kad man taip patinka ją erzinti. Paskui abu mėtom viens kitam į burną kukurūzų spragėsius ir skaičiuojam taškus. Ji laimėjo: šeši – keturi, ir tada liovėmės šėlioję ir pradėjom valgyti. Paskui aš jai parodžiau savo augalą, supažindinau su Džordžija. Ji nenudžiūvo, kol manęs nebuvo namie. O Kemrina man papasakojo apie mišrios veislės šunį, parsineštą iš šunų prieglaudos ir pavadintą Bibopu. Prisipažinau jai labai apgailestaująs dėl tokio suknisto vardo, kurį davė savo šuniui. Sutapimas ar ne, bet jos šuo Bibopas nugaišo dėl širdies nepakankamumo, lygiai kaip ir mano geriausias draugas šuo Maksimas. Parodžiau jai savo šuns nuotraukas. Kemrina irgi turėjo pasiėmusi vieną savojo Bibopo. Bjaurus šunėkas, bet mielas.

Mudu kalbamės ištisas valandas, paskui ji užsiropščia ant manęs ir apsižergusi atsisėda ant kelių. Prigludusi visu kūnu prie manęs ištaria taip tyliai, kad man viduje net viskas suvirpa:

– Eime miegot.

Atsistoju su ja ant rankų, kojos apžergtos man apie liemenį, delnais prilaikau jai už sėdynės, ir nusinešu į miegamąjį. Nusivelku drabužius, visus iki vieno, ir atsigulu per vidurį lovos. Dar prieš įžengiant į kambarį, mano pasididžiavimas atsistojo kietas kaip kuolas. Žiūriu, kaip ji neskubėdama prieš mane nusirenginėja, nusimeta ne tik drabužius, bet ir savo įprastinį drovumą. Kojūgaliu atropoja iki manęs ir apžergusi atsisėda taip, kad jaučiu savo kietumą įsispraudusį tarp karštų jos apatinių lūpų. Neatplėšdama akių nuo manųjų, Kemrina palinksta virš manęs, priartėja lūpomis prie mano burnos, lėtai bučiuoja man krūtinę, liežuvio galiuku brėžia ratus apie mano spenelius. Kol ji bučiuoja, aš delnais traukiu į save jos šlaunų karštį, paskui ištraukiu rankas ir suimu rieškučiom jos krūtis.

– Man su tavim labai gera, – kuždu jai į lūpas, bet ji veikiai bučiniu mane nutildo.

Kilsteliu klubus, o ji spusteli žemyn, gundomai erzina, verčia mane kuo skubiau giliai įsibrauti į ją. Tačiau dabar viskam vadovauja ji, todėl aš jai netrukdau.

Kemrina atšlyja nuo lūpų, pabučiuoja man kaklą iš vienos pusės, paskui iš kitos, lėtai sukdama ratu klubus taip, kad su kiekvienu krustelėjimu aš jos geidžiu vis labiau.

– Leisk pirma tave sujaudinsiu, – sukuždu jai į ausį, rankomis laikau suspaudęs jos klubus. Ji jau ir taip susijaudinusi, bet ne čia esmė. – Lipk aukštyn, mažule, – paliepiu jai ir kilsteliu smakrą, duodamas suprasti, – ant veido.

Ji pirma aplaižo man lūpas, paskui ima slinkti aukštyn, o aš tuo tarpu smukteliu per lovą žemyn ir padarau jai vietos.

Kai jos šlaunys suspaudžia man galvą, negaištu nė akimirkos, puolu aistringai ją laižyti, taip stipriai čiulpti jos klitorį, kad ji ima trintis klubais man į veidą, pirštais įsitveria į lovos galvūgalį. Tenai ji šlapia net varva. Kai pradeda vaitoti ir aikčioti, liaujuosi. Ji žino kodėl. Žino, kad noriu, jog mes pajustume palaimą kartu.

Kemrina nusliuogia mano kūnu žemyn ir atsisėda ant juosmens, trinasi apačia į mano pasididžiavimą, paskui ištiesia ranką ir suima jį saujon.

Paskui, kai ji lėtai užsėda ant manęs, abu garsiai suvaitojam ir suvirpam.

Po meilės nakties ji pagaliau užmiega mano glėbyje. Laikau ją apkabinęs ir nenoriu paleisti. Tyliai verkiu įsikniaubęs jai į plaukus, kol galiausiai išsekęs užmiegu ir pats.

Kemrina

37

– Endriau, – sakau atvirsdama į jo lovos pusę. Kilstelėjusi galvą pamatau, kad lovoje jo nėra.

Užuodžiu kepamos šoninės kvapą.

Prisimenu praėjusią naktį ir negaliu sulaikyti šypsenos veide. Išsivaduoju iš paklodžių, išlipu iš lovos ir apsimaunu trumpikes, užsivelku marškinėlius.