Дж. Редмирски - Beveik niekada

Pažvelgiu į palatą iš tarpdurio ir matau lovos, kurioje guli Endrius, galą.

Įžengiu į vidų.

– Prieik, mažule, – pamatęs mane sako Endrius.

Iš pradžių sustingstu kaip žaibo nutrenkta, bet kai pažvelgiu į jo akis, tas nepamirštamas, kerinčias žalias akis, paleidžiu iš rankų rankinuką ir puolu prie jo lovos.

38

Kone visu kūnu užvirstu ant Endriaus ir paskęstu jo glėbyje. Jis laiko mane apkabinęs tvirtai, bet ne taip tvirtai, kaip norėčiau. Noriu, kad suspaustų smarkiai smarkiai ir nebepaleistų, laikytų prie savęs. Bet jis dar per silpnas. Jaučiu, kad tai, ką dabar jis daro, labai sekina jo jėgas.

Endrius suima delnais mano veidą, nubraukia nuo akių plaukus ir nubučiuoja ašaras, kurių taip stropiai stengiausi neparodyti, kad jam nereikėtų be reikalo dėl manęs eikvoti jėgų. Tačiau širdžiai juk neįsakysi. Ji visad elgiasi taip, kaip liepia jausmai, juolab tuomet, kai kalbama apie mirtį.

– Atleisk man, – sako jis skausmingu, liūdnu balsu, tebelaikydamas delnuose mano veidą. – Negalėjau tau to sakyti, Kemrina… Nenorėjau, kad liga diktuotų, kaip mums leisti laiką drauge.

Man iš akių rieda ašaros, teka per skruostus jo pirštais, varva per riešus.

– Tikiuosi, tu ne…

– Ne, Endriau, – ištariu springdama. – Puikiai suprantu, kodėl taip padarei. Gali man nieko neaiškinti. Ir gerai, kad nieko nesakei…

Regis, jis nustemba, bet lieka patenkintas. Prisitraukia mano veidą arčiau ir pabučiuoja į lūpas.

– Pasielgei teisingai, – sakau jam. – Jeigu būtum man prisipažinęs, būtume drauge liūdėję ir… tiesiog nežinau, viskas turbūt būtų kitaip, o man nepakeliama mintis apie kitaip… Bet vis tiek, Endriau, gaila, kad man nepasisakei, dėl vienos vienintelės priežasties – aš būčiau viską, viską padariusi, kad priversčiau tave nueiti į ligoninę gerokai anksčiau. – Kalbu piktokai, nes mane pačią skaudina karti ištartų žodžių tiesa. – Tu juk galėjai…

Endrius purto galvą.

– Mažule, aš jau gerokai uždelsiau.

– Nesakyk! Net ir dabar dar nevėlu. Tu jau ligoninėj, galima dar viską pataisyti.

Jis meiliai šypsosi, paleidžia mano veidą ir nuleidžia prie šonų rankas, padeda ant baltos ligoninės antklodės, kuria guli užklotas. Intraveninės lašelinės žarnelė rangosi nuo jo rankos prie kažkokio aparato.

– Aš į viską žvelgiu realistiškai, Kemrina. Man jau anksčiau buvo sakyta, kad turiu mažai galimybių išgyventi.

– Bet jų vis tiek yra, nors ir mažai, – prieštarauju jam, rydama ašaras ir gailėdama, kad negaliu jų suvaldyti. – Mažai juk geriau nei visai jokių.

– Aišku, jeigu sutiksiu leistis operuojamas.

Pasijuntu taip, lyg būčiau gavusi antausį.

– Kaip tai „jeigu sutiksi“?

Jis nusuka akis į šalį.

Pakeliu ranką ir suėmusi už smakro atsuku jo veidą į save, kad matyčiau jo akis.

– Negali būti jokių „jeigu“, Endriau. Tu turbūt juokauji.

Endrius ištiesia į mane ranką ir pasislenka prie lovos krašto, padeda man atsigulti, ir kai aš susirangau jo kūno linkyje, prisiglaudžiu prie jo, Endrius viena ranka stipriai mane apkabina ir prisitraukia dar arčiau savęs.

– Jeigu nebūčiau sutikęs tavęs, – sako žiūrėdamas iš arti man į akis, – aš ir tiek nebūčiau išgyvenęs. Jeigu tavęs nebūtų šalia, aš tikrai nesutikčiau to daryti. Ir toliau manyčiau, kad tai tik tuščias laiko ir pinigų švaistymas, o mano šeima, laukdama stebuklo, beprasmiškai puoselėtų viltis, kad išgysiu.

– Tu juk vis tiek leisiesi operuojamas, tiesa? – nedrąsiai klausiu jo.

Endrius nykščio pagalvėle paglosto man skruostą.

– Dėl tavęs aš viską padarysiu, Kemrina Benet. Man nesvarbu, kad ir kas tai būtų… Tik pasakyk, ką reikia daryti, ir aš su viskuo sutiksiu. Be jokių išlygų.

Mano krūtinę suvirpina rauda.

Nespėjus ką nors jam atsakyti, Endrius pakelia ranką ir nubraukia man už ausies plaukus. Įdėmiai žvelgdamas į akis sako:

– Viską padarysiu.

Įsisiurbiu lūpomis į jo burną ir mes aistringai bučiuojamės.

– Negaliu tavęs netekti, – tariu. – Mūsų laukia ilgas kelias. Tu juk mano sielos draugas. – Išspaudžiu šypseną pro ašaras.

Endrius pabučiuoja man į kaktą.

Mudu gulime lovoje ir kalbamės apie operaciją ir tyrimus, kuriuos dar reikės atlikti, aš jam pažadu nė per žingsnį nuo jo nesitraukti. Būsiu šalia tiek, kiek reikės. Mes dar ilgai kalbamės apie vietas, kurias norėtume aplankyti, o Endrius ima vardyti dainas, kurias aš turėčiau išmokti, kad abu galėtume dainuoti kelionėje. Dar niekada taip netroškau dainuoti kartu su juo kaip dabar. Pasistengsiu pranokti net pačią Seliną Dion ar kokią operos dainininkę, nesvarbu, dėl jo padarysiu viską. Tegu žiūrovai nuo mano balso ir veršis pro duris į lauką, bet aš vis tiek išmoksiu dainuoti. Kažkuriuo metu į palatą užeina seselė patikrinti Endriaus būklės, o šis vėl atkutęs nusprendžia ją paerzinti ir pašmaikštauti, pakviesdamas prigulti šalia, jeigu jai patinka „seksas trise“.

Seselė pabaltakiuoja į mus ir toliau dirba savo darbą, jai tai paglostė savimeilę, o jis tik to ir siekė.

Gulėdama šalia Endriaus jaučiuosi taip, kaip buvo kelionėje. Mes nebekalbam nei apie ligas, nei apie mirtį, ir nebeverkiam. Linksmai šnekučiuojamės ir juokaujam, o jis vis prabėgom paliečia man tai vieną, tai kitą jautrią vietelę. Kikenu ir stumiu jo ranką šalin, nes man atrodo, kad elgiamės ne visai padoriai, kad jam reikia poilsio.

Galiausiai nusileidžiu ir atsiduodu jam. Jis velniškai atkaklus. Be to, jo vilionėms neįmanoma atsispirti. Leidžiuosi jo glamonėjama po antklode, paskui tą patį padarau ranka jam.

Po geros valandos išlipu iš lovos.

– Mažule, kas yra?

– Nieko, – šiltai šypsausi jam, nusimaunu kelnes, nusivelku marškinėlius.

Jis šypsosi nuo ausies iki ausies. Aš gi žinau, kad jo galvoje anksčiau ar vėliau gauruotos mintys vis tiek ims suktis.

– Nors ir labai norėčiau pasimylėti su tavim palatoje, – sakau jam lipdama atgal į lovą, – vis dėlto šito nebus, nes tau reikia kaupti jėgas operacijai.

Be jokios abejonės ir su didžiausiu malonumu dabar su juo pasimylėčiau, tačiau man šiuo metu rūpi ne seksas.

Jis smalsiai seka mane akimis, kai atsigulu šalia jo su vienom trumpikėm bei liemenėle ir vėl susiraitau. Po antklode jis guli tik su vienom plonom ligoninės kelnėm. Prisiglaudžiu krūtine prie jo liemens ir apsiveju kojomis jo kojas. Mūsų kūnai tobulai susiglaudę, šonkauliai susilietę.

– Ką čia sumanei? – klausia jis, vis labiau nekantraudamas ir smalsaudamas, tačiau matau, kad jam tai patinka.

Laisvos rankos pirštais paliečiu jo ištatuiruotą Euridikę. Jis įdėmiai stebi mano judesius. Smiliumi suradusi Euridikės alkūnę toje vietoje, kur tatuiruotė staiga nutrūksta, pratęsiu liniją ant savo kūno.

– Jeigu leisi, norėčiau būti tavo Euridike.

Jo veidas nušvinta, skruostuose įsimeta duobutės.

– Norėčiau pasidaryti likusią tatuiruotės dalį, – toliau dėstau savo norą ir paliečiu pirštais jo lūpas. – Norėčiau ant savo krūtinės turėti Orfėją, kad jiedu susijungtų.

Endrius netveria džiaugsmu. Matau tai iš jo švytinčių akių.

– Ak, mažule, kam tau visa tai. Tatuiruoti krūtinę baisiai skausminga.

– Bet aš noriu, o dėl skausmo nesuku sau galvos.

Endrius žiūri į mane ir jo akyse ima tvenktis ašaros, paskui jis bučiuoja man lūpas ir mūsų liežuviai ilgai glamonėja viens kitą.

– Labai norėčiau, – sukužda man į lūpas.

Švelniai jį bučiuodama tyliai pažadu: