Дж. Редмирски - Beveik niekada

Atidarius duris įžengiame į virtuvę, kvepiančią mėsos ir daržovių troškiniu. Pirma mintis: kada ji turėjo laiko paruošti troškinį? Bet paskui pamatau ant stalo elektrinį troškintuvą – lėtpuodį. Endrius nuveda mane pro barą į jaukią poilsio zoną, o tuo tarpu iš koridoriaus išnyra daili moteriškė smėlio spalvos plaukais.

– Džiaugiuosi, kad sugrįžai, – sako ji ir karštai apkabina Endrių, savo smulkiu kūnu tiesiog prilimpa prie jo. Endrius aukštesnis už ją beveik dešimt centimetrų. Bet dabar matau, iš ko jis paveldėjo žalias akis ir duobutes skruostuose.

Moteris nusišypso man pačia meiliausia šypsena ir, didžiai mano nuostabai, taip pat suspaudžia mane glėbyje. Aš irgi apkabinu ją, prispaudžiu rankas jai prie nugaros.

– Tu turbūt Kemrina, ar ne? – teiraujasi ji. – Man regis, kad jau seniai tave pažįstu.

Man tai nuskamba itin keistai. Nenumaniau, kad ji ką nors apie mane žinojo iki šiandien. Vogčiom dirsteliu į Endrių ir jo lūpose šmėsteli mįslinga šypsena. Įtariu, kad jis turėjo šimtus progų papasakoti apie mane kelyje, o ypač kol nepradėjom miegoti vienam kambary. Tačiau man didžiausią nuostabą kelia tai, kodėl jam prireikė apskritai apie mane jai pasakoti.

– Malonu susipažinti, ponia… – išpūtusi akis dėbteliu į Endrių duodama suprasti, kad vėliau gaus nuo manęs pylos už tai, kad laiku nepasakė motinos vardo. Sukandusi dantis piktai žiūriu į jį, o jis tik smagiai šypsosi.

– Vadink mane Marna, – sako moteris ir paleidusi mane iš glėbio suima už rankų. Kilsteli jas aukštyn ir nužvelgia mane džiugia, spindinčia šypsena.

– Ar judu valgėt? – klausia ji, pirma žvelgdama į Endrių, paskui vėl į mane.

– Taip, mama, truputį užkandom.

– Bet vis tiek reikia pavalgyti. Paruošiau mėsos troškinio su žaliosiomis pupelėmis.

Motina paleidžia vieną mano ranką, o kitą laiko švelniai spausdama saujoj, ir vedasi į svetainę, kur virš židinio įtaisytas milžiniškas televizorius.

– Prisėsk, aš tuoj atnešiu tau lėkštę.

– Mama, ji tikrai nealkana, patikėk.

Endrius atseka mums įkandin.

Man jau dabar ima svaigti galva. Ji tikrai žino apie mane tiek, kiek dera pirmai pažinčiai. Visa tokia miela ir taip šypsosi, kad atrodo, jog aš jai iš tiesų patinku. Jau nekalbu apie tai, kad laiko už rankos mane, o ne Endrių, ir vedžioja po savo namus. Ar aš čia kažko nesuprantu, ar ji iš tiesų pats maloniausias ir mieliausias žmogus pasauly? Na, kad ir kaip ten būtų, mano jausmai jai – lygiai tokie patys.

Motina žiūri į mane ir pakreipusi ant šono galvą laukia, ką pasakysiu. Nejučia susigūžiu, nes nenoriu jos nuvilti, ir sakau:

– Labai jums ačiū už pasiūlymą, bet kol kas valgyti tikrai nenoriu.

Šypsena tampa dar meilesnė.

– Tai gal ko išgersi?

– Mielai. Ar galima arbatos?

– Žinoma, – atsako ji. – Su cukrum, be cukraus, su citrina, persikų ar aviečių?

– Gerai bus su cukrum. Ačiū.

Prisėdu ant vidurinės tamsiai raudonos sofos pagalvėlės.

– O ko tau, mielasis?

– To paties, ko ir Kemrinai.

Endrius atsisėda šalia manęs. Prieš išeidama į virtuvę mama dar ilgokai žiūri į mus ir turėdama galvoje kažkokią mintį šypsosi. Paskui šmurkšteli už kampo.

Staigiai atsisuku į Endrių ir tyliai klausiu:

– Ko tu jai apie mane pripasakojai?

Endrius šypteli.

– Nieko, – sako jis ir bando nutaisyti atsainų veidą, bet nesiseka. – Tiesiog pasisakiau sutikęs labai mielą, itin patrauklią merginą aštriu liežuviu ir mažu apgamėliu ant kairės šlaunies.

Plekšteliu jam per koją, o jis tik dar labiau man šypsosi.

– Ne, mažule, – dabar jau rimtai sako Endrius, – pasakiau, kad sutikau tave autobuse ir nuo to karto mudu visur drauge, – ir patikinamai paglosto man šlaunį.

– Kažkodėl man atrodo, kad ji myli mane labiau, nei turėtų, už tai, ką tu jai apie mane papasakojai.

Endrius vos gūžteli pečiais, o tuo metu į kambarį sugrįžta jo mama, nešina dviem stiklinėm arbatos. Pastato jas ant kavos staliuko. Stiklinių šonus puošia mažos geltonžiedės saulėgrąžos.

– Ačiū, – padėkoju ir, gurkštelėjusi arbatos, atsargiai pastatau stiklinę. Ieškau akimis padėkliuko, bet ant stalo jo nematyti.

Motina atsisėda priešais mus į krėslą.

– Endrius minėjo, kad esi iš Šiaurės Karolinos, ar ne?

Aha… Vadinasi, ir tai ji jau žino . Eina sau! Kone girdžiu, kaip jis širdyje džiūgauja – tokio džiaugsmo nuslėpti neįmanoma. Žino, kad negaliu perlieti piktu žvilgsniu ar tinkamai atsikirsti, todėl tik mandagiai nusišypsau, tarsi jo čia nė nebūtų.

– Taip, – patvirtinu. – Gimiau Naujajam Berne, bet visą laiką gyvenau Rolyje, – gurkšteliu arbatos.

Marna užsikelia koją ant kojos ir suneria ant kelių žiedais apmaustytus pirštus. Papuošalai jos paprasti: po du mažus žiedelius ant abiejų rankų, pora mažučių auksinių auskariukų ir panaši grandinėlė, pasislėpusi baltos po kaklu susagstomos palaidinės klostėse.

– Mano vyriausioji sesuo šešiolika metų gyveno Rolyje, bet paskui sugrįžo į Teksasą. Tai labai gražus kraštas.

Šypsodamasi linkteliu. Spėju, kad čia tik įžanginis pokalbis, nes virš mūsų galvų kybo nejaukios tylos grėsmė, be to, pastebiu, kaip ji vis dažniau dirsčioja į Endrių. O jis nekalba. Nejučia stoja nejauki tyla ir mane apima keista nuojauta, kad aš vienintelė nenumanau, kokios mintys sklando kitų čia esančių žmonių galvose.

– Sakyk man, Kemrina, – vėl klausia Marna, pagaliau atplėšusi žvilgsnį nuo Endriaus, – kur keliavai, kai susipažinai su Endriumi?

Na va: šito tikrai nesitikėjau. Nesinori meluoti, bet ir tiesa tokia, kad ką tik sutiktam žmogui taip paprastai ir neišpažinsi.

Endrius nuryja didelį gurkšnį arbatos ir pastato stiklinę.

– Ji irgi buvo įpuolusi į tą pačią balą kaip ir aš, – atsako jis ir jo žodžiai man atima amą. – Aš pasirinkau aplinkinį kelią, o Kemrina keliavo, kur akys veda. Atsitiko taip, kad mūsų keliai susikirto.

Marnos akyse žybteli smalsi kibirkštėlė. Krypteli galvą į šoną, pirma dirsteli į mane, paskui į Endrių, ir vėl žiūri į mus abu. Jos veide kažkas šilta, bet labai paslaptinga, ir toli gražu nėra skeptiško sutrikimo, kurio labiausiai tikėjausi.

– Žinai, Kemrina, noriu tau pasakyti, jog esu labai laiminga, kad judu susitikot. Tavo draugija padėjo Endriui ištverti sunkų metą.

Po šios pastabos jos šypsena mažumėlę nublanksta, o aš akies krašteliu pastebiu, kaip Endrius atsargiai dėbteli į ją. Įtariu, kad ji daug kalba, o galbūt jis bijo, kad ji nepasakytų ko nors daugiau, dėl ko jam būtų gėda.

Truputį sutrikusi dėl to, kad esu vienintelė, nežinanti, kas tarp jų vyksta, motinos labui prisiverčiu mandagiai šyptelėti.

– Na, jeigu atvirai, tai ir jis man nemažai padėjo, – tariu jai ir linksmai nusišypsau, nes tai, ką pasakiau, yra gryniausia teisybė.

Marna plekšteli delnais sau per šlaunis, patenkinta man šypteli ir atsistoja.

– Man reikia paskambinti, – mostelėjusi ranka sako ji. – Visai pamiršau priminti Ešeriui apie tą motociklą, kurį jis ketina pirkti iš pono Sanderso. Einu ir tuoj pat paskambinsiu, nes paskui vėl pamiršiu. Atsiprašysiu keliom minutėm.

Prieš išeidama iš kambario ji vogčiom dėbteli į Endrių. Aiškiai jaučiu, kad jie abu gerai žino, jog aš numanau, kad tarp jų kažkas vyksta, kas turėtų likti paslapty nuo manęs. Negaliu pasakyti, ar ji neišsiduoda, kad aš jai nepatinku, ir vaidina, kad viskas gerai, nenorėdama mano akivaizdoje skaudinti Endriaus, ar tai visiškai kas kita. Mane tai varo iš proto, ir aš nebesu taip atsipalaidavusi, kaip buvau pirmą pažinties akimirką.