Дж. Редмирски - Beveik niekada

Paskui atsisuka į mane.

– Bili, susipažink su mano mergina Kemrina. Kemrina, čia mano buvęs viršininkas Bilis Frenkas.

Širdis suspurdėjo jam pavadinus mane savo mergina. Kai išgirdau iš jo lūpų šiuos žodžius, jie man padarė tokį didelį įspūdį, kokio nesitikėjau.

Bilis ištiesia man sudiržusią tepaluotą ranką ir aš nė trupučio nedvejodama ją paspaudžiu.

– Malonu, – šypteliu.

Jis irgi man šypsosi; jo dantys kreivi ir išgeltę, turbūt nuo stipraus ilgalaikio polinkio į kavą ir cigaretes.

– Oho, kokia gražuolė, – grįžteli į Endrių. – Dėl tokios panelės ir aš galvotrūkčiais lėkčiau iš darbo.

Žaismingai kumšteli Endriui per ranką, paskui atsisuka į mane ir klausia:

– Ar jis gerai su tavim elgiasi? Šito vaikio liežuvėlis toks, kad ir savo motinėlę išverstų iš klumpių.

Mandagiai jam nusijuokiu.

– Taip, jis išties turi aštrų liežuvį, bet elgiasi su manim gerai.

Endrius žiūri į mane ir šypsosi.

– Na, jei kada turėsi su juo bėdų, žinai, kur manęs ieškoti. Šitam mieste niekas kitas jo taip nesuvaldys kaip aš, – ir plačiai nusišypso Endriui.

– Ačiū, prisiminsiu.

Palikę Bilį Frenką žingsniuojam pro prieangį, o tada pro šonines duris išeinam į aptvertą teritoriją, kur laikomi automobiliai. Iš karto atpažįstu jo mašinytę, nors nė sykio nebuvau jos regėjusi, nebent tik simboliškai atvaizduotą jo tatuiruotės piešinyje. Pati gražiausia iš visų aikštelėje stovinčių mašinų. Tamsiai pilka su dviem juodom ištisinėm juostom ant variklio dangčio. Labai panaši į jo tėvo senovinį „Chevelle“. Vingiuojam pro galybę mašinų ir priėjęs prie savosios Endrius atidaro vairuotojo dureles, bet prieš tai dar įdėmiai iš visų pusių apžiūri kėbulą.

– Jeigu tuo metu, kai nusprendžiau į Vajomingą ne skristi lėktuvu, o važiuoti mašina, jai nebūtų reikėję rimto remonto, tai būčiau tikrai važiavęs su ja, o ne kratęsis autobusu, – sako Endrius, braukdamas pirštu per durelių kraštą.

– Na, neturiu nieko prieš tavo gražuolę, – linksmai patapšnoju per automobilio stogą, – bet vis dėlto džiaugiuosi, kad tąkart ji buvo nepajėgi tavęs ten nuvežti.

Endrius žvilgteli į mane, jo veide vėl ta miela šypsena, kurią pastaruoju metu regiu vis dažniau ir dažniau.

– Aš irgi džiaugiuosi, – sako jis.

Trumpai susimąstau, kur likimas būtų mus per tą laiką nubloškęs ir ar apskritai mes būtume susitikę. Tačiau ir tas akimirksnis man gerokai prailgsta, nes nuo tokių minčių iškart sugelia širdį. Sunku patikėti, kad galėjom taip ir nesusitikti. Nenoriu apie tai galvoti.

– Ar dabar važiuosim su ja, o ne su „Chevelle“?

Endrius susimąstęs kramsnoja skruostą. Stovi viena ranka atsirėmęs į automobilio stogą. Plekštelėjęs delnu pakelia akis į mane ir sako:

– O kaip tu manai? Ko tu norėtum, mažule?

Dabar jau mano eilė susimąstyti ir pakramsnoti skruostą. Net minties tokios neturėjau, kad galėtų tekti man priimti tokį sprendimą. Prieinu arčiau ir kyšteliu galvą į vidų, apžiūriu odines sėdynes ir… na, gal tik jas, daugiau nieko.

– Sakyt atvirai? – klausiu sunerdama ant krūtinės rankas.

Jis linkteli.

Darsyk nužvelgiu „Camaro“ ir susimąstau.

– Man labai patinka „Chevelle“, – tariu jam, – šita irgi nebloga. Man tai tikras galvosūkis. Bet, ko gero, aš labiau pripratus prie anos. – O kad mano žodžiai būtų svaresni, mosteliu ranka į sėdynes. – Be to, kaip ant tokios sėdynės padėsiu tau ant kelių galvą ar susirangysiu miegui?

Endrius tyliai šypsosi, perbraukia ranka per automobilio stogą, tarsi paguosdamas, kad neverta įsižeisti. Paskui darsyk plekšteli delnu per stogą ir užtrenkia dureles.

– Vadinasi, keliausime su „Chevelle“, – sako jis. – Vėliau parvarysiu ją namo ir uždarysiu į garažą.

Endrius nuveda mane pavalgyti, o paskui aprodo keletą jo mėgstamiausių vietelių Galvestono saloje. Vėliau, pasibaigus eismo spūstims, paskambina jo mama.

– Labai jaudinuosi, – sakau jam sėdėdama keleivio pusėje, kai traukiam jos namų link.

Suraukęs kaktą jis žvilgteli į mane ir taria:

– Nebijok, tu mamai tikrai patiksi. – Vėl žiūri tiesiai į kelią. – Ji ne iš tų nukvakusių vėplų, manančių, kad jos sūneliui nėra lygių.

– Ačiū, labai paguodei.

– Net jeigu ir būtų tokia, – šyptelėjęs priduria, – vis tiek patiktum.

Susineriu ant kelių rankas ir patenkinta šypsausi. Na ir kas, tegu sau giria mamą kiek tik širdis geidžia, tegu sako, kad ji labai miela, bet mano nerimo širdyje tikrai nenuramins.

– Ar jai pasakysi? – klausiu.

Endrius dirsteli į mane.

– Ką? Kad išvykstam?

– Taip.

Linkteli galva.

– Būtinai pasakysiu, kitaip susijaudins tiek, kad be gydytojo neapsieisim.

– Kaip manai, ką ji pasakys?

Endrius tyliai prunkšteli.

– Mažule, man jau dvidešimt penkeri. Su tėvais nebegyvenu nuo devyniolikos. Nieko, pripras.

– Na, aš tik… supranti… pagalvojau apie mūsų kelionės motyvus ir apie tai, ką ketiname veikti. – Pažvelgiu į šoną, paskui vėl į kelią. – Čia ne tas pats, kas susikrauti daiktus ir išvažiuoti gyventi į kitą miestą. Tokią naujieną ištvertų net mano mama. Bet jeigu pasakyčiau, kad keliausiu ten, kur veda akys, ir dar su vaikinu, su kuriuo susipažinau autobuse, tai ji neabejotinai pakrauptų.

– Neabejotinai? – nustemba Endrius. – Tai yra jeigu jai pasakytum?

Žiūriu į jį.

– Ne. Aš būtinai jai pasakysiu. Lygiai kaip ir tu. Man regis, ji privalo tai žinoti… Betgi, Endriau, tu juk supranti, ką turiu omeny.

– Taip, tikrai, mažule, – sako jis ir įjungęs kairį posūkį sustoja prie stop ženklo. – Tu teisi: tai nėra visai normalu. – Paskui man plačiai nusišypso ir mano veidą nušviečia meili šypsena. – Bet argi ne kaip tik todėl mes tą ir darom? Dėl to, kad tai nėra visai normalu?

– Tikrai taip.

– Aišku, svarbiausia priežastis – mudviejų draugija, – priduria jis.

Droviai nukaistu.

Už dviejų jaukių, miesčioniško stiliaus nuosavų namų kvartalų su baltais šaligatviais ir aplink ant dviračių zujančiais vaikais įsukame į jo mamos kiemą. Tai vieno aukšto namukas su gėlių darželiu priekiniam kieme ir dviem vešliais krūmais abipus takelio, vedančio prie pagrindinio įėjimo. Mūsų „Chevelle“ nuburzgia keliuku ir sustoja už atviram garaže stūksančio balto keturių durų šeimos automobilio. Skubiai užmetu akį į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir pasitikrinu, ar po nosim nekaro koks snarglys ir ar tarp dantų neliko įstrigęs koks žalėsis nuo sumuštinio su vištiena, kurį neseniai sušveičiau pietums. Endrius apeina mašiną ir atidaro dureles.

– Aha, viskas aišku, – bandau paerzinti, – atidarai man dureles tik tuomet, kai bijai, kad pro langą gali žiūrėti mama.

Jis ištiesia man ranką ir teatrališkai nusilenkia.

– Jeigu tau patinka, tai nuo šios akimirkos galėsiu kiekvienąkart atidarinėti tau dureles, mano ponia… tačiau… – ištiesiu jam ranką ir šypsniu pasitinku jo vaidybą, – nemanau, kad esi iš tokių.

– Sakai? – atkertu tragiškai senoviniu akcentu ir oriai kilsteliu galvą. – Ir kokia gi tu mane manai esant, pone Perišai?

Endrius užtrenkia dureles ir, ištiesęs nugarą, aukštai iškėlęs galvą, paima mane už parankės.

– Manau, kad tau mandagybės nė motais, svarbu, kad durelės atsidarytų tada, kai nori išlipti.

Prunkšteliu.

– Ką gi, tu teisus, – atsakau jam ir prigludusi prie jo peties einu kartu su juo į namą pro garažą.