Дж. Редмирски - Beveik niekada

Aišku kaip dieną, vos tik jai išėjus, po kelių sekundžių pakyla ir Endrius.

– Kas čia vyksta? – klausiu nekaltai.

Jis žiūri į mane ir aš nujaučiu, kad supranta, jog ilgai slėpti nepavyks. Jis juk gerai žino, kad esu akylesnė, nei jam norėtųsi.

Endrius žvilgsniu tyrinėja mano veidą, bet nesišypso, žiūri taip, lyg žiūrėtų į žmogų, kuriam tuoj pasakys „viso geriausio“. Paskui pasilenkia prie manęs ir pabučiuoja.

– Nieko čia nevyksta, mažule, – sako jis ir apsimeta besišypsąs, žavus kaip visada ir man taip gerai pažįstamas Endrius. Tačiau aš juo netikiu.

Matau, kad jis man meluoja, ir aš nieku gyvu nenuleisiu dėl to rankų. Kol būsim čia, patylėsiu, bet kai liksim vieni – tada jau laikykis.

– Aš tuoj, – taria jis ir pasuka įkandin motinos.

Endrius

36

Man tikriausiai nereikėjo vežtis čia Kemrinos, nes ji per daug protinga, ir aš nujaučiau, kad ji pagaus visus mūsų pokalbio niuansus. Mama irgi Kemrinai padėties nepalengvino. Vis dėlto šitas jųdviejų susitikimas labai svarbus, ir aš dariau viską, ką reikėjo.

Pro poilsio zoną išeinu į koridorių ir patraukiu į mamos miegamąjį. Ji stovi apsiašarojusi ir laukia manęs.

– Mama, nereikia šitaip, gerai? – apkabinu ją, delnu priglaudžiu prie savęs jos galvą.

Mama šniurkšteli nosim, sukūkčioja, bando liautis verkti.

– Endriau, būk geras, nueik pas gydytoją ir…

– Mama, baik. Paklausyk, – atsargiai atsiplėšiu ją nuo savo krūtinės ir žiūriu jai į veidą, rankomis laikau suėmęs už pečių. – Prabėgo pernelyg daug laiko. Aš per daug ilgai laukiau, ir tu tą žinai. Prisipažįstu, reikėjo nueiti pas gydytoją prieš aštuonis mėnesius, bet aš nenuėjau, o dabar jau per vėlu.

– Tu juk nežinai, – jos veidu rieda ašaros.

Nutaisau ramesnę miną, nors žinau, kad ji vis tiek manęs neklausys, kad ir kaip įtikinamai jai įrodinėčiau.

– Man pablogėjo, – sakau jai. – Suprask, aš nieko daugiau nenoriu, tiktai kad tu su ja susipažintum. Man ta mergina labai svarbi. Jūs abi man labai svarbios, todėl manau, kad turėtumėte susidraugauti…

Mama pakelia ranką ir mostelėjusi man prieš akis springdama nuo ašarų sako:

– Negaliu apie tai kalbėti. Negaliu, ir tiek. Bet padarysiu viską, ko tu manęs prašai, sūnau. Aš ją jau myliu. Matau, kad ji nuostabus žmogus. Ir dar matau, kad ji visai kitokia nei tos, su kuriomis draugavai iki šiolei. Ji man brangi ne tik dėl to, kad gera tavo draugė, bet kad tiek gero tau padarė.

– Ačiū, – padėkoju ir bandau nuryti ašaras.

Rankos nuslysta nuo jos pečių.

Iš užpakalinės džinsų kišenės ištraukiu perlenktą voką ir įspraudžiu į nenorinčią jo paimti motinos ranką. Paskui pabučiuoju ją į kaktą.

Mama nežiūri į voką. Jai tai reiškia pabaigą. O man – jame surašyta viskas, ko negalėčiau ištarti garsiai.

Mama linkteli ir iš akių upeliais pasipila ašaros. Padėjusi ant spintelės prie savo lovos laišką, išpeša iš dėžutės vienkartinę servetėlę. Nusišluosčiusi nuo veido ašaras, o kitas užgniaužusi gerklėje, motina stengiasi susitvardyti, nes turi grįžti į svetainę pas Kemriną.

– Gal verčiau imk ir viską jai papasakok, Endriau? – klausia mama, priėjusi prie durų ir atsisukusi į mane. – Išklok jai visą tiesą, kad abu dar galėtumėte padaryti tai, apie ką svajojat, kol…

– Negaliu, – nutraukiu ją ir mano žodžiai, ištrūkę iš krūtinės, palieka joje didžiulę tuštumą. – Aš noriu, kad viskas vyktų normaliai, savo tempu ir laiku, o ne pagreitintai, kadangi kažkas turi įvykti.

Jai mano atsakymas nepatinka, bet ji mane supranta.

Mudu kartu sugrįžtam į svetainę, ir ji kaip įmanydama stengiasi šypsotis Kemrinai.

Kemrina irgi mums šypsosi, bet jos veidas aiškiai išduoda, kad ji mato, jog mama apsiverkusi.

Mama eina prie Kemrinos ir ši pašoka nuo sofos.

– Atleisk, kad turiu nutraukti mūsų susitikimą, – sako mama ir apkabina Kemriną. – Kalbėdama telefonu su Ešeriu sužinojau labai nemalonią naujieną apie vieną mums artimą žmogų. Tikiuosi, tu mane suprasi.

– Be abejo, – sako Kemrina, o jos veidą apniaukia susirūpinimas. Greitai dėbteli į mane. – Apgailestauju. Tikiuosi, viskas bus gerai.

Mama linkteli galva ir išspaudžia liūdną šypseną.

– Ačiū, mieloji. Užsukit dar kada su Endrium. Tu šiuose namuose visada laukiama.

– Ačiū, – tyliai padėkoja Kemrina ir nedrąsiai apkabina mamą.

– Endriau, kas čia vyksta? – užsipuola ji man nespėjus net automobilio durelių užtrenkti.

Atsidūstu ir pasuku raktelį užvedimo spynelėje.

– Ai, eiliniai dviejų brolių nesutarimai, – atsakau stengdamasis nežiūrėti jai į akis. Užvedu variklį ir įjungiu atbulinę pavarą. – Mama labai kremtasi, kai mudu su Eidanu susivaidijam.

– Meluoji.

Tikrai taip, bet meluosiu ir toliau.

Žvilgteliu į ją ir išvairuoju atbulom į gatvę.

– Ji tiesiog nenorėjo traukti tavęs į šitą painiavą, – praveriu burną, ir melas liejas kaip iš pypkės. – Viskas dėl tėvo laidotuvių. Pastebėjai, kad ji prie tavęs apie laidotuves nė žodeliu neužsiminė. Nenorėdama tavęs jaudinti, išsikvietė mane pasikalbėti į kitą kambarį.

Ji vis tiek manim netiki, bet jau jaučiu, kad pradeda dvejoti.

– O kokia tuomet ta negera žinia apie artimą giminaitį?

– Nebuvo jokios žinios, – sakau. – Ji tiesiog norėjo su manim pasikalbėti, aš jai papasakojau apie barnį su Eidanu telefonu, kai buvom užsukę į mano butą, ir ji smarkiai susikrimto.

Kemrina giliai atsidūsta ir nusisuka į langą.

– Tu mamai labai patinki, – sakau.

Atsisuka į mane. Iš pradžių man pasirodo, kad ji norėtų dar kažko paklausti apie Eidaną, bet paskui persigalvoja.

– Ji nepaprastai maloni, – atsako Kemrina. – Gal tau su tuo Eidanu (ji specialiai pabrėžia Eidano vardą, tarsi norėdama parodyti, kad vis tiek netiki mano paistalais) reikėtų elgtis santūriau ir pasistengti taip mamos neskaudinti.

Nors ir ne tuo adresu, patarimas vis tiek vertas dėmesio.

– Mažule, atsiprašau. Gal man nereikėjo skubėti pažindinti tavęs su savo mama.

– Viskas gerai, – sako ji ir pasislenka prie manęs. – Džiaugiuosi, kad supažindinai. Jaučiausi tokia… išskirtinė.

Man regis, ji ir vėl manim tiki, o gal tiesiog bando nuginti šalin tą nemalonią nuojautą, nes supranta, kad iš manęs tiesos artimiausiu metu vis tiek neišpeš.

Apkabinu jai pečius.

– Tu ir esi išskirtinė.

Kemrina padeda galvą man ant krūtinės.

– Tu jai nepasakei, kad rytoj išvykstam.

– Žinau, pasakysiu. Gal dar šiandien vakare paskambinsiu ir pasakysiu. – Švelniai spusteliu. – Dabar, kai susipažino su tavim ir tikrai pamilo, manau, ji taip smarkiai nebesijaudins, kad galiu iškrėsti ką nors itin ne normalaus.

Kemrina įkiša ranką man tarp šlaunų ir pakėlusi galvą šypsosi.

– Taip, dabar liko mano mama. – Staiga šasteli, tarsi galvon būtų šovusi nelaukta mintis. – Aš neskubėsiu ir palauksiu, kol važiuosim pro Šiaurės Karoliną, o tada užsuksim pas ją ir tu galėsi su ja susipažinti.

Ir visa šypsosi savo mėlynomis žaviomis akimis.

Aš taip pat jai nusišypsau ir pritariamai linkteliu.

– Ir tu tikrai nori supažindinti mamą su tokiu plevėsa kaip aš? O jeigu ji užmes akį į mano tatuiruotes ir lieps tau pasakyti man viso gero? – pajuokauju.

– Nebijok, – linksmai nusijuokia Kemrina. – Jeigu atvirai, tai ji tave įsimylės.

– Oi oi, pumų aš bijau!