Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Tu padėjai, kai man buvo negerai, – sukužda man į ausį ir krimsteli kaklą, – todėl noriu atsilyginti tau tuo pačiu.

Ir žiūri man į akis.

Kvailai linkteliu, nes galvoje nuo susijaudinimo taip ūžia, kad net žodžio išlementi nebegaliu.

Atsilošęs prisispaudžiu prie sėdynės, nes ji suima rankon mano pasididžiavimą ir palenkia galvą į tarpą tarp mano pilvo ir vairo. Nevalingai lošteliu atgal, nes pajuntu jos liežuvį lyžčiojant aplink galvutę. Dievulėliau… po galų galais… kaip man vairuoti?

Kai Kemrina suima jį visą savo burna, mano galva lošteli atgal, o aš iš visų jėgų stengiuosi nepaleisti iš akių kelio, išsižiojęs pro burną gaudau orą. Vairuoju iki baltumo suspaudęs kaire ranka vairą, o ji čiulpia vis smarkiau ir greičiau, dešinė mano ranka nusprūsta nuo vairo ir dabar glosto jos galvą, šviesūs plaukai veliasi man tarp pirštų.

Rodyklė nuo šešiasdešimt penkių kilometrų pašoko iki aštuoniasdešimties.

Prie devyniasdešimt penkių jau virpa kojos ir temsta akyse. Vėl abiem rankom įsitveriu vairo ir bandau kaip nors suvaldyti – ką? – svarbiausia tą prakeiktą mašiną, paskui garsiai aikteliu ir išsiliedamas aistringai suvaitoju.

Po šito šiurpinančio Kemrinos darbelio burna man pavyko išvairuoti automobilį ir nenulėkti į griovį. Rytą jau privažiuojame Galvestoną, o ji dar pučia į akį atsišliejusi sėdynės, pusiau nukarusiomis kojomis. Nenoriu jos žadinti. Pirmiausia lėtai pravažiuoju pro motinos namą, pastebiu, kad kieme nėra automobilio, o tai reiškia, kad šiandien ji banke, darbuojasi. Neskubėdamas pasirenku aplinkinį kelią į savo namus ir traukiu Penkiasdešimt trečiąja gatve. Šiąnakt Kemrina mažai miegojo, bet jaučiu, kad sulėtėjęs greitis privers ją atsibusti. Įvažiavus į Kedrų alėjos Parko gyvenamųjų namų kompleksą ji pradeda muistytis kėdėje.

Kemrina kilsteli nuo sėdynės atlošo šviesiaplaukę galvą ir išvydus jos mielą veidą man iš lūpų išsiveržia juoko banga.

Ji užsimiegojusi krypteli į šoną galvą ir nepatenkinta burbteli:

– Kas čia taip juokinga?

– Ai, mažule, tiesiog šitaip norėjau greičiau tave prižadinti.

Kemrina pasilenkia prie užpakalinio vaizdo veidrodėlio ir, išvydusi sau ant skruosto tris nugulėtas žymes iki pat ausies, pavarto akimis. Pabaksnoja per jas pirštais.

– Oho, atrodo kaip žaizdos, – sako.

– Tu man graži net ir su dryžiais, – nusijuokiu, ji nesusilaiko ir taip pat šypteli.

– Štai ir atvažiavom, – galiausiai pranešu jai ir, įvažiavęs į laisvą tarpą tarp automobilių, išjungiu variklį. Sėdžiu nuleidęs rankas.

Automobilyje tampa nejaukiai tylu. Nors nė vienas iš mūsų tiesiai neprasitarėme, kad Teksase mūsų kelionė turės baigtis ar kad mūsų santykiai ūmai turės pasikeisti, dabar tai abu puikiai jaučiame.

Skirtumas tas, kad tik aš vienas žinau kodėl.

Kemrina sėdi tyli kaip žemė ir net nejuda, susidėjusi rankas ant kelių.

– Užeikim į vidų, – pakviečiu norėdamas nutraukti tylą.

Kemrina išspaudžia šypsnį ir atidaro dureles.

– Oho, čia panašiau į bendrabučių kompleksą nei į gyvenamųjų namų rajoną.

Užsimetusi ant peties kuprinę ir rankinuką išlipusi dairosi po istorinius pastatus ir milžiniškus aplinkui augančius ąžuolus.

– Ketvirtam dešimtmety čia buvo Amerikos jūrų pėstininkų ligoninė, – paaiškinu traukdamas iš bagažinės krepšius.

Kemrina nuo užpakalinės sėdynės pačiumpa Eidano gitarą.

Vingiuotu balto smėlio takeliu einam į mano mažą butelį pirmame aukšte. Atrakinu duris ir mes įžengiame į didelę erdvią svetainę. Vos įžengus į vidų nosį sukutena ilgai negyventos patalpos kvapas. Nebjaurus, tiesiog troškus.

Numetu ant grindų krepšius.

Kemrina stovi ir dairosi, apžiūrinėja kambarį.

– Mesk daiktus, kur tik nori, mažule.

Priėjęs prie sofos nutraukiu nuo atlošo atsainiai numestus džinsus, sugraibstau nuo krėslo ir sofos išmėtytus apatinius ir marškinėlius.

– Gražus tavo butas, – pagiria gainiodama akis po svetainę.

Paskui numeta ant grindų savo daiktus, o Eidano gitarą atremia į sofos kraštą.

– Menka viengungio skylė, – atsakau žingsniuodamas į valgomąjį, – bet man čia labai patinka. Be to, norėjau gyventi kuo arčiau paplūdimio.

– Gyveni čia vienas? – klausia ji sekdama iš paskos.

Eidamas į virtuvę kinkteliu galvą ir atsidarau šaldytuvą. Skambteli durelėse sustatyti buteliai ir stiklainėliai.

– Dabar jau vienas. Tris mėnesius gyvenau su savo draugu Hitu, bet jis išvyko gyventi į Dalasą pas savo sužadėtinę.

Išimu iš šaldytuvo dvilitrį butelį imbierinio limonado ir užtrenkiu dureles.

– Gersi? – klausiu atsukdamas jai etiketę.

Kemrina meiliai man šypteli ir sako:

– Ačiū, bet kol kas nenoriu. O kam jį pirkai? Pagirioms ar išjudint skrandį?

Kreivai šypteliu, gurkšteliu tiesiai iš butelio. Ji nė nesusiraukia, nors aš iš jos to beveik ir tikėjausi.

– Aha. Vienas nulis, – prisipažįstu ir užsuku kamštelį.

– Jeigu nori palįsti po dušu, – sakau jai išeidamas iš virtuvės, – tai vonia ana ten, – mosteliu ranka į koridorių, – o aš paskambinsiu mamai, kad nesijaudintų, ir truputį apsitvarkysiu, paskui ir pats nusiprausiu. Mano gėlė turbūt visai sudžiūvo.

Kemrina truputį nustemba.

– Turi gėlę?

Šypteliu.

– Taip. Mano gėlės vardas Džordžija.

Kemrina pakelia antakius.

Nusijuokiu ir pakšteliu jai į lūpas.

Kol Kemrina prausiasi po dušu, aš aplekiu visą butą ir surankioju viską, kas ne vieton padėta: senas smirdinčias kojines (radau tik vieną, numestą prie lovos), keletą neatplėštų prezervatyvų (ant spintelės prie lovos jų visa dėžutė – sumetu viską į šiukšlių dėžę), vieną praplėštą pakelį (dvi gumytes šiukšlių dėžėje savo kambary), kalną nešvarių drabužių ir vieną pornografinį žurnalą (Velnias! Palikau jį ant unitazo bakelio – jinai jau turbūt jį matė).

Paskui suplaunu kelis nešvarius indus, kuriuos palikau praustuve prieš išvykdamas ir, prisėdęs svetainėje, paskambinu mamai.

Kemrina

34

Pamačius ant unitazo bakelio atsainiai numestą pornografinį žurnalą, kaip galėtų būti dedama ant motociklų, mane nejučia suima juokas. Galvoje šmėsteli klausimas: įdomu, ar daug pasauly atsirastų vaikinų, nevartančių pornografinių žurnalų? Bet paskui susivokiu, kad klausimas visai netikęs. Ką čia pridursi: pati akis pražiūrėjau internete naršydama po pornografines svetaines.

Ilgai prausiuosi po karštu dušu, paskui nusišluostau dideliu Endriaus duotu paplūdimio rankšluosčiu ir apsirengiu.

Man čia nepatinka. Nenoriu būti nei jo bute, nei Teksase.

Kitu metu ir kitokiomis aplinkybėmis viskas būtų kitaip, tačiau tiesa, kurią išdėjau jam vakar sustojus šalikelėje, bado akis. Ir šis būstas, ir visa jame byloja apie artėjančią pabaigą . Drauge kelyje praleisto laiko kerai išgaravo kaip vasaros lietus. Tik ne mūsų jausmai vienas kitam. Šie tikrai ne. Jie tokie stiprūs ir tvirti, kad pagalvojus apie jų nutrūkimą man ima linkti keliai. Mus sieja tik tai, ką jaučiam vienas kitam. Kelionė baigėsi. Nebebus nenumatytų sustojimų, nebesuksim galvos, kur esam ir kur važiuojam. Nebesidžiaugsim pakelės moteliais ir mažais malonumais, tokiais kaip vytinta jautiena, vaikiškas aliejukas ar vonios putos. Nieko nebebus. Mūsų bendros kelionės, drauge praleisto laiko garso takelis nutils, kaip albumui pasibaigus nutyla paskutiniai dainos akordai. Bus girdėti tik nebylus pro garsiakalbius sklindančios tylos vibravimas. Man baisiai norisi ištiesti ranką, nuspausti mygtuką ir viską pradėti iš pradžių, bet ranka nekyla…