Дж. Редмирски - Beveik niekada

Pavyko!

Endrius nuoširdžiai šypsodamasis prisijungia prie mano balso ir užveda antrąjį posmelį, visą laiką akompanuodamas gitara ir nė karto nesuklysdamas, tarsi jau seniausiai mokėtų šią dainą.

Susirinkusiems daina iš tiesų nepaprastai patinka. Visi linksi vieni kitiems galvomis, tarsi sakytų: neblogai varo . Kai man vėl reikia dainuoti kartu su Endriumi, pajuntu, kaip mano veidas nušvinta, širdį užlieja pasitikėjimas. Dabar jau daug laisviau judu muzikos ritmu, regis, visai atsikračiau baimės, betgi Dieve mano, tuoj bus mano solinė partija …

Endrius įremia žvilgsnį į mane, tarsi taip norėtų padėti man susikaupti, nusiraminti, ir sugroja dar kelis taktus.

Paskui nutyla ir prieš mano pirmąją eilutę pabeldžia delnu į gitarą. Brūkšteli per stygas, vėl nutyla, ir taip iki galo, kol sudainuoju savo partiją, ir tada jau groja taip, kaip jam reikia, bet dar spėja tyliai sušnibždėti: „ Be priekaištų .“ Ir vėl uždainuoja. Šypsosi visa burna. Aš irgi. Kai traukiam duetu, stovim prie mikrofono kone glausdamiesi veidais ir dainuojam iš visos širdies.

– Oooou… ooou… ooou!

Gitaros melodija sulėtėja ir mes dainuojam paskutinį priedainį, o kai abu ištariam paskutinį žodį „siela“, jis pabučiuoja man į lūpas. Daina baigiasi.

Publika pratrūksta ploti ir šaukti. Kažkur iš galo pasigirsta prašymas: „Pakartot!“

Endrius priglaudžia mane prie savęs ir darsyk pabučiuoja. Visų akyse karštai įsisiurbia lūpomis į manąsias.

– Po galais, mažule, tu tiesiog nepakartojama! – Jo akys šypsosi, veide – vienas džiugesys.

– Negaliu patikėti, kad taip puikiai pavyko! – kone šaukiu jam, nes salėje baisus triukšmas.

Mano visas kūnas nuėjęs pagaugais.

– Gal pakartojam? – klausia Endrius.

Nugurgiu seilę.

– Ne, nenusiteikus! Džiaugiuosi, kad pavyko pirmas kartas!

– Didžiuojuosi tavimi!

Nešini alumi prie mūsų prieina keletas vyresnio amžiaus vyrų. Kažkoks barzdočius sako:

– Eime su manim pašokti! – Pakėlęs rankas trypia kojomis kažkokį džigą.

Nukaistu kaip žarija ir sugaunu besišypsančio Endriaus žvilgsnį.

– Kad niekas negroja! – atšaunu tam vyrui.

– Kas sakė, kad negroja!

Jis mosteli kažkam pirštu ir kitą akimirką iš garsiakalbių šalia žaidimų automatų pasigirsta melodija.

Aš taip susijaudinau sėkmingai atlikusi scenoje tą dainą, kad bijau, jog atsakiusi šitam vyrui pasijausiu itin sumautai, todėl nusprendžiu, kad vis dėlto privalau su juo pašokti.

Darsyk dirsteliu į Endrių, ir jis pamerkia man akį.

Barzdočius paima man už rankos, iškelia aukštai virš galvos ir aš apsisuku ratu. Šoku su juo dvi dainas, bet paskui Endrius mane „išgelbėja“, nutraukia mūsų šokį ir smarkiai priglaudžia mane prie savęs, prisispaudžia, ir mes darniai imam kraipyti klubus. Jis laiko uždėjęs rankas man ant juosmens. Paskui mes vėl šokam, šnekučiuojamės su baro lankytojais, netgi sulošiam su Karla partiją smiginio ir po vidurnakčio išeinam.

Grįžtant į viešbutį Endrius atsisuka į mane automobilyje ir sako:

– Na, tai kaip jautiesi?

Jo lūpose išsiskleidžia supratinga šypsena.

– Tu buvai teisus, – sakau jam. – Jaučiuosi… kažkaip kitaip, gerąja prasme. Niekada netikėjau, kad galėčiau taip sudainuoti.

– Džiaugiuosi, kad pavyko, – šiltai nusišypso.

Atsisegu saugos diržą ir pasislenku arčiau prie jo. Endrius uždeda man ant pečių ranką.

– O kaip rytoj vakare?

– Ką?

– Ar norėtum padainuoti ir rytoj?

– Ne, bijau, kad neišeis…

– Na ir gerai, – paglosto man ranką. – Aš ir šito iš tavęs nelabai tikėjausi, todėl nesirengiu įkalbinėti.

– Ir nereikia, – kilsteliu galvą nuo peties ir atsisuku į jį. – Žinai ką? Sutinku. Aš sutinku pakartoti.

Nustebęs jis dėbteli į mane.

– Tikrai?

– Taip, tikrai, – šypsausi visa burna.

Jis irgi šypsosi.

– Gerai, – sako jis ir plekšteli delnu per vairą. – Rytoj vakare vėl dainuosim.

Endrius parveža mane į viešbutį ir mes pasimylim dušinėje, o tada krentam į lovą.

Naujajame Orleane praleidžiam dvi savaites, dainuojam „Senajame kyšulio“ bare, paskui koncertuojam kituose baruose, klubuose, išsibarsčiusiuose po visą miestą. Prieš mėnesį punktas dainuoti scenoje baruose ir klubuose mano būtiniausių darbų, kuriuos turėčiau gyvenime atlikti, sąrašuose būtų atrodęs tiesiog juokingai, o štai dabar aš iš visos širdies traukiu dainą „Barton Hollow“ ir dar keletą kitų, kur galiu pasislėpti už Endriaus balso ir netraukiu ypatingo klausytojų dėmesio. Mes visiems labai patikom. Po kiekvieno pasirodymo mus apstodavo žmonės, spausdavo rankas, prašydavo padainuoti vieną ar kitą dainą, bet Endrius mandagiai atsisakydavo. Aš dar niekaip neįsidrąsinu dainuoti pagal pageidavimą. Ne kartą teko net nenusakomai nustebti ir sutrikti, kai buvau paprašyta nusifotografuoti su grupele žmonių ir padalyti autografų. Tikriausiai jie buvo padauginę alkoholio. Aš taip manau, nes priešingu atveju sunku būtų tą paaiškinti.

Antrajai savaitei besibaigiant, Endrius į savo mėgstamiausių grupių sąrašą įtraukė naują dainą. Jam dabar irgi labai patinka grupė „The Civil Wars“. O vakar, paskutinį mūsų viešnagės Naujajame Orleane vakarą, gulėjom abu lovoje ir, pasidėję šalia telefoną, traukėme dainą „Nuodai ir vynas“. Man regis, šios dainos žodžiais mes išsakėme vienas kitam tai, ką seniai troškom pasakyti.

Tikrai taip…

Susirangiusi jo glėbyje aš tyliai verkiau, kol pagaliau užmigau.

Numiriau ir nukeliavau į rojų. Taip… Ko gero, aš iš tiesų pagaliau numiriau.

Endrius

33

– Tu privalai tai padaryti, kad įsitikintum, jog gali, – tarė Mastersas, sėdėdamas savo klasikinėje kėdėje su ratukais savo klasikiniame kabinete ir vilkėdamas savo klasikinį švarką.

– Nėra reikalo, – atsakiau sėdėdamas priešais jį. – Ką čia bepridursi? Ką besurasi?

– Betgi tu…

– Nereikia. Žinai, ką? Eik tu šikt. – Pašokęs nuo kėdės taip stumtelėjau ją per grindis, kad ši atsitrenkė į už manęs stovintį vazoną. – Į šitą šūdą aš daugiau nelįsiu.

Išėjau taip smarkiai trinktelėjęs durimis, kad net stiklai rėmuose subarškėjo.

– Endriau! Mielasis, atsibusk! – išgirstu Kemrinos balsą.

Staigiai atmerkiu akis. Sėdžiu priekinėje sėdynėje, keleivio pusėje. Įdomu, ar ilgai miegojau? Pasikeliu aukščiau, pamankštinu į abi puses kaklą ir persibraukiu ranka veidą.

– Kas tau?

Naktis. Pasisuku į Kemriną ir matau jos susirūpinusį žvilgsnį, ji nenuleidžia nuo manęs akių tol, kol vėl reikia žiūrėti į kelią.

– Nieko, – atsakau jai. – Viskas gerai. Turbūt sapnavau košmarą. Tik, gaila, nepamenu, apie ką, – pameluoju.

– Tu trankei į prietaisų skydelį, – prunkšteli ji. – Netikėtai ėmei tvatinti kumščiu. Velnioniškai mane išgąsdinai.

– Atleisk, mažule, – pasilenkiu prie jos ir šypsodamasis pakšteliu į skruostą. – Ar jau ilgai tu prie vairo?

Ji dirsteli į šviečiančius skaičiukus.

– Nežinau. Gal porą valandų.

Ieškau akimis artimiausio kelio ženklo norėdamas įsitikinti, ar tikrai važiuoja 90-uoju keliu, kaip liepiau.

– Stabtelk ana ten, – linkteliu galva į išplatėjusį kelkraštį.

Kemrina iš lėto pasuka į šoną ant suskilinėjusio asfalto ir užtraukia rankinį stabdį. Ruošiuosi lipti iš mašinos, bet ji suima man už rankos ir sulaiko.