Дж. Редмирски - Beveik niekada

Piktai dėbteliu į jį ir sučiaupusi lūpas sugriežiu dantimis.

Mintyse skaičiuoju iki dešimties.

Giliai atsikvėpiu ir tariu:

– Gerai jau.

Jo veidas nušvinta.

– Bet tik vieną kartą! – iškeliu vieną pirštą. – Bet jeigu kas pradės juoktis, tai tau velniškai atsirūgs!

Endrius suima abiem rankom man už veido, suspaudžia delnais skruostus ir pakšteli į atkištas lūpas.

31

Po kelių minučių Endrius įvirsta pro duris su savo daiktais ir brolio gitara.

Jis labai džiaugiasi, kad aš sutikau.

O aš baisingai bijau ir jau dabar keikiu save už tai, kad jam nusileidau. Tačiau turiu prisipažinti, kad ir manyje spragsi džiaugsmo kibirkštėlė. Nesakyčiau, kad labai bijau dainuoti prieš auditoriją – vienuoliktoje klasėje nė kiek nebijojau skaityti pranešimo apie nykstančias gyvūnų rūšis ar baigiamojoje vaidinti Seselę Reičel pjesėje „Skrydis virš gegutės lizdo“. Tačiau dainuoti – kas kita. Vaidinu aš gana neblogai. O dainuoti duetu su tokiu žmogum kaip Endrius, kuris traukia bliuzroką taip, kad gali susileisti, jau visai kita istorija.

– Beje, rodos, sakei, kad tau mano muzika visai nepatinka, ką?

Endrius numeta krepšius ant grindų ir eina su gitara prie lovos.

– Na, pamatęs, kaip žaviai vizgini klubus ir kaip puikiai dainuoji, atsiimu savo žodžius – man patiko.

– Grupė „The Civil Wars“ – šį mėnesį mano mėgstamiausia.

Šlapiais plaukais išeinu iš vonios, rankšluosčiu sausinu jų galus (nusprendžiau persitrinkti galvą, kai Endrius grįžo su prekėmis).

– Daina vadinasi „Barton Hollow“.

– Itin šiuolaikiškas folkloras, – sako jis ir kelis kartus pabrauko per gitaros stygas. – Man patiko.

Žvilgtelėjęs į mane klausia:

– Kur tavo telefonas?

Einu prie lango, pasiimu nuo palangės telefoną ir suradusi dainą paduodu jam. Endrius pasideda telefoną šalia savęs ir nuspaudžia mygtuką, kad grotų. Aš toliau džiovinu plaukus, o jis mėgina groti iš klausos, sustabdo ir paleidžia, įsiklauso, tada viena ranka maigydamas ant grifo stygas bando surasti tonaciją ir priderinti akordus, tinkančius melodijai. Per kelias minutes, porąsyk nepataikęs į toną, galiausiai imasi pirmojo posmo.

Iki vakaro jis jau išmokęs beveik visą dainą, išskyrus tik vieną trumpą gabaliuką, kurį nuolat painioja su kitu motyvu. Užsidegęs išmokti kuo greičiau, susiranda internete natas ir tai jam gerokai paspartina mokymosi procesą.

Žodžius išmokti daug paprasčiau.

– Man regis, jau viską moku, – sako jis sėdėdamas ant palangės niūriame lietaus debesų fone. Pradėjo lyti apie aštuntą ir dar nenustoja.

Protarpiais įsiterpiu ir aš, dainuoju kartu su juo, bet labai jaudinuosi. Neįsivaizduoju, į kokią beprotybę įsivėliau ir kaip reikės ištverti, kai taip jaudinuosi vien prieš jį. Štai kas liko iš mano nebijojimo stovėti prieš auditoriją. Šiaip ar taip, manęs laukia didelis scenos baimės priepuolis.

– Nagi, pirmyn, mažule, – galvos linktelėjimu ragina Endrius, uždėjęs abi rankas ant gitaros. – Nors ir moki žodžius, vis tiek turi parepetuoti su manim.

Klesteliu ant lovos krašto.

– Prižadėk, kad nesimaivysi, nesišaipysi, nesijuoksi ir net nesišypsosi, kitaip…

– Aš net nekvėpuosiu, – juokiasi Endrius. – Garbės žodis! Nagi!

Liūdnai atsidūstu ir pakylu nuo lovos, padedu ant spintelės nebaigtą valgyti vytintos jautienos dryžį. Endrius pasitaiso ant šlaunies gitarą, gurkšteli iš butelio šaltos arbatos ir suvilgo gerklę.

– Ko dabar bijai? – klausia jis man priėjus. – Vyriška partija gerokai ilgesnė nei moteriška. Solo partijos tik nedidelis gabaliukas, o visa kita dainuosi su manim.

Nervingai gūžteliu pečiais.

– Teisybė, – pripažįstu. – Bent jau didžiąją dainos dalį galėsiu prisidengti tavo balsu.

Endrius įspraudžia tarp lūpų mediatorių ir ištiesia man ranką.

– Ateik, mažule.

Prieinu arčiau, paduodu jam ranką ir jis pasistato mane sau tarp kojų, mus skiria tik gitara. Kai nurimstu ir atsistoju ten, kur jam reikia, išsiima iš burnos mediatorių ir sako:

– Man patinka tavo balsas, supranti? Bet net jeigu ir nemokėtum dainuoti, vis tiek norėčiau, kad pamėgintum. O ką apie tai pagalvos kiti – nekreipk dėmesio.

Mano lūpose susiraito drovi, nepatikli šypsena.

– Gerai, – atsakau. – Padarysiu tai dėl tavęs. Ir tik dėl tavęs. Nepamiršk, gerai? – Pagrasau pirštu. – Lieki man skolingas.

Endrius papurto galvą ir sako:

– Pirmiausia aš noriu, kad tu tai darytum ne dėl manęs. Bet kadangi repeticija yra svarbiau už bet kokius ginčus, tai susilaikysiu ir palauksiu, kol tu padainuosi „Senojo kyšulio“ bare, o tada paklausiu, kas iš to turėjo daugiau naudos – ar tu pati, ar aš?

– Na, gal taip ir bus geriau.

Endrius linkteli ir patogiai įsitaiso ant palangės, priglaudžia mediatorių prie stygų.

– Pala… Jeigu ir tu atsistotum, gal man nebūtų taip baisu.

Endrius nusijuokia ir pakyla nuo palangės.

– Mieloji mano, kaip pasakysi. Kad tik tau būtų gerai. Gali nors ir maišą ant galvos užsimaut.

Pažiūriu į jį taip, tarsi tas pasiūlymas man visai patiktų.

– Na jau ne, Kemrina. Jokių maišų. Pradedam, gerai?

Repetavom iki vidurnakčio, paskui teko liautis, nes turbūt trukdėm viešbučio svečiams ilsėtis. Ir kaip tik tuo metu, kai aš jau buvau pradėjusi atsipalaiduoti ir dainavau be jokios baimės, negalvodama, ką Endrius mano apie mano balsą.

Sakyčiau, man sekėsi gan gerai.

Vakare griuvom į lovą gerokai anksčiau, nes repeticiją teko nutraukti, todėl gulėjom susiglaudę, apsikabinę ir kalbėjomės.

– Džiaugiuosi, kad ištvėrei mano kvailystes, – sakau jam padėjusi galvą ant peties. – Kitaip jau būčiau skridus į Šiaurės Karoliną.

Jaučiu jo lūpas bučiuojant man smilkinį.

– Turiu tau prisipažinti vieną dalyką, – sako jis.

Suklūstu.

– Kokį?

– Tai va, – prabyla jis žiūrėdamas į lubas, kur protarpiais keistais raštais sušmėžuoja už lango pulsuojančio miesto šviesos. – Tąkart Velingtone, Kanzaso valstijoje, kai apsistojome pirmame motelyje ir kai kitą rytą aš tau daviau dvi minutes susiruošti… – Endrius nutyla ir aš pajuntu krustelint jo galvą, tarsi žiūrėtų į mane iš viršaus.

Pakeliu galvą nuo jo peties ir žiūriu jam į veidą.

– Taip, pamenu, ir kas toliau?

Jis nervingai šypsosi.

– Aš telefonu slapčia nufotografavau tavo vairuotojo pažymėjimą.

Truputį nustebusi sumirksiu.

– O kam?

Kilsteliu dar aukščiau, kad patogiau būtų į jį žiūrėti ir nereikėtų taip smarkiai užversti akių.

– Pyksti?

Garsiai purkšteliu.

– Na, nelygu, ką ketini daryti su itin asmeniška informacija.

Endrius nusuka akis į šalį, bet net ir prietemoje matau, kaip nukaista jo veidas.

– Tikrai ne dėl to, kad vėliau susirasčiau ir sukapočiau tave į gabalus.

Man net žadą atima.

– Va čia tai bent paguoda! – nusijuokiu. – Betgi rimtai, kam tau reikėjo fotografuoti?

Endrius vėl susimąstęs žiūri į lubas.

– Tiesiog norėjau užsitikrinti, kad vėliau galėčiau tave susirasti, – prisipažįsta. – Na, supranti… jeigu kartais būtume nusprendę pasukti skirtingais keliais.

Šypsausi tik akimis, bet ne lūpomis. Tikrai nepykstu, kad nufotografavo dėl tos priežasties, netgi mielai jį už tai išbučiuočiau, – tik man nelabai patinka jo žodžiai „jeigu kartais“. Aš ir vėl pajuntu, kad jis jau tada kažkodėl galvojo mane palikti.

– Endriau…

– Ko, mažule?