Дж. Редмирски - Beveik niekada

Sutapimas – tik konformistų išgalvotas lemties sinonimas.

Ilgokai mirkstu vonioje, bet galiausiai nusprendžiu išlipti, kad visai neišbrinkčiau. Tenai apačioje velniškai skauda, bet eiti dar galiu. Labai malonu, kad jis jaučia poreikį manimi rūpintis.

Užsimaunu kelionėje nusipirktus pilkus medvilninius šortukus ir užsivelku juodą glaustinukę. Pakloju lovą, aptvarkau kambarį, paskui pasiimu telefoną ir pasitikrinu žinutes. Ir vėl padriki Natali svaičiojimai. Iš mamos nieko. Mano telefonas paprastai būna įjungtas vibravimo režimu, nes negaliu pakęsti skambučio garso. Gali būti net ir pati gražiausia melodija, vis tiek man telefono skambėjimas eina pagaugais per nugarą kaip braukymas nagais per rašymo lentą. Einu prie lango, atitraukiu užuolaidas, kad į kambarį plūsteltų saulės šviesa, ir atsirėmusi į palangę grožiuosi Naujojo Orleano vaizdais. Niekada nepamiršiu šito miesto.

Mintys trumpam šokteli prie Endriaus ir jo tėvo, tačiau skubiai nuveju jas šalin. Palauksiu porą dienų ir tada vėl bandysiu jį pakalbinti. Dabar jam sunku, bet aš nenoriu būti nenumatytu kliuviniu. Kada nors vis tiek turės šią bėdą išspręsti.

Pasidedu ant palangės telefoną ir peržiūriu įrašytų dainų sąrašą. Jau senokai neklausiau savo įrašų. Keista, ir nė trupučio nepasiilgau. Pripratau prie Endriaus klasikinio roko dainų. Jis išmokė mane pamilti šią muziką.

Grupės „The Civil Wars“ daina „Barton Hollow“. Pasirenku ją. Pastaruosius porą mėnesių ji buvo mano mėgstamiausia. Įjungiu mikrofoną ir kambarį užlieja kantri stiliaus melodija. Jaučiuosi maloniai kalta. Nesu didelė kantri muzikos gerbėja, bet ši grupė – išimtis. Dainuoju kartu su Džonu ir Džoja, traukiu laisvai, nesivaržydama, nes esu savo kambary ir galiu dainuoti taip garsiai, kaip tik noriu. Stovėdama priešais langą net suraitau keletą šokio žingsnelių. Kai Džoja uždainuoja solo, aš traukiu, kaip įprastai, kartu su ja, stengdamasi, kad neišlavintas mano balsas skambėtų lygiai taip pat švelniai kaip ir jos. Man dar toli iki jos, bet vis tiek malonu jai pritarti.

Staiga sustoju kaip įbesta ir nutylu, nes pamatau prie sienos palei duris rymantį Endrių. Jis klausosi manęs ir, aišku, šypsosi.

Nukaistu kaip žarija ir noriu prasmegt skradžiai.

Užkluptas besiklausantis Endrius žengia į kambario vidurį ir padeda ant televizoriaus staliuko du plastikinius maišelius su pirkiniais.

– Kaip mergina, kuriai labai skauda, – šaiposi jis ir juokiasi duobutėmis skruostuose, – klubus krutinai visai neblogai.

Vis dar rausdama iš gėdos bandau nuvilioti jo dėmesį nuo savo šokio ir einu prie pirkinių.

– Kokio galo vaikštai kaip pelė ir mane gąsdini?

– Nieko aš negąsdinu, – sako jis. – Tiesiog stovėjau ir klausiausi. Tavo balsas iš tiesų labai malonus.

Dar labiau nuraustu, atsuku jam nugarą ir imu kraustyti pirkinių maišelį.

– Ačiū, mielasis, bet, man regis, tu pernelyg šališkas, – grįžteliu atgal ir žaismingai jam mirkteliu.

– Ne, aš visai rimtai, – atsako jis. – Dainuoji ne taip prastai, kaip pati įsivaizduoji.

– Ne taip prastai? – atsisuku į jį laikydama rankoje nemažą buteliuką vaikiško aliejuko. – Nori pasakyti, kad dainuoju tik prastokai? – nepatenkinta purkšteliu ir kresteliu rankoje vaikišką aliejų. – Aš prašiau mažo.

– Mažų nebuvo.

– Aha, – kreivai šypteliu ir padedu butelį ant staliuko.

– Na, aš nesakau, kad tu prastai dainuoji, – sako jis ir aš išgirstu girgžtelint lovą jam sėdant ant jos krašto.

Žiūriu į jį per veidrodį priešais save.

– Bet kondicionierių ir šampūną nupirkai gerą, – pagiriu traukdama iš maišelio buteliukus ir statydama juos šalia aliejuko. – O dušo želę nupirkai ne tą.

– Ką? – Endrius atrodo labai nusiminęs. – Juk prašei ne skysto muilo rankoms. Ant buteliuko parašyta, kad tinka kūnui. – Ir dar baksteli pirštu į užrašą.

– Pajuokavau, – meiliai nusišypsau dėl jo susikrimtimo. – Pataikei kuo puikiausiai.

Endrius atsidūsta ir nusvarina ranką ant lovos.

– Galėtum dainuoti scenoje. Bent kartelį. Suprastum, koks jausmas.

Man nepatinka tokie nuotaikų šuoliai. Nemėgstu jų.

– A. Ne, nenorėčiau, – papurtau galvą žiūrėdama į veidrodį. – Šito niekada nebus. Verčiau jau ėsiu vabalus ar vienai dienai tapsiu astronaute, bet tik ne tai.

Kyšteliu ranką į maišelį ir ištraukiu… O ne… negali būti…

– Kodėl gi? – klausia jis. – Būtų nebloga patirtis. Niekada nemanei, kad galėtum tai padaryti, bet liktum patenkinta.

– Kas čia, po perkūnais? – klausiu atsisukdama į jį, dviem pirštais laikydama dėžutę kremo „Vagisil“.

Endrius smarkiai susigėsta.

– Tai… na, supranti… – visas net susigūžia. – Tai… moteriškoms reikmėms… – ir linkteli į mano „moteriškas kūno dalis“.

Žiopčioju kaip žuvis be vandens.

– Manai, kad nuo manęs nemaloniai trenkia? Ar matei mane kada nors kasantis? – bandau susilaikyti nesusijuokus.

Endrius žiūri į mane iš nuostabos išpūtęs akis.

– Ką? Ne! Tiesiog pagalvojau, kad gal tai apmalšins tau skausmą. – Dar niekada nemačiau jo tokio sutrikusio ir išsigandusio. – Žinai, man irgi nebuvo malonu stovėti prie lentynų su tom prekėm ir skaitinėti etiketes. O dar vyrui. – Ima mosuoti prieš save rankomis. – Pamačiau, kad tinka intymiom vietom ir įmečiau krepšelin.

Padedu kremą ant staliuko ir einu prie jo.

– Na, tas tepaliukas skausmo gal ir neapmalšins, – papučiu lūpas, – nes buvo pernelyg daug „brūžinta“, bet svarbu tai, kad norėjai padėti. – Apsižergiu jam klubus ir pasilenkusi pabučiuoju.

Endrius apkabina mane.

– Tai jau dabar galiu tikėtis, kad atskirų kambarių kaip ir nebereikia? – sako jis ir šypsosi man.

Apkabinusi jam kaklą pasilenkiu ir darsyk pabučiuoju.

– Aš ir pati norėjau eiti į tavo kambarį atnešti daiktų, bet paskui prisiminiau, kad vakar supykusi išlėkdama numečiau ant grindų tavo atsarginį raktą.

Endrius nuleidžia rankas, suima man už sėdmenų ir prisitraukia arčiau savęs. Pabučiuoja į kaklo duobutę ir nepaleisdamas manęs iš rankų atsistoja nuo lovos.

– Einu atsinešti, – sako jis ir atsargiai nuleidžia mane ant žemės. – Man turbūt prireiks poros dienų išmokti tos dainos melodiją ir žodžius. O tu, kaip matau, jau moki.

Oi oi oi…

Prisimerkusi piktai pašnairuoju į jį.

– O kam tau ją mokytis?

Skruostuose vėl susimeta gilios duobutės ir jis man atšauna:

– Jeigu gerai pamenu, tai prie pulo stalo tu atsižadėjai laisvės.

Kalba ir žiūri kaip tikras kipšas.

Lėtai purtau galvą, bet paskui imu kratyt įnirtingiau, nes ūmai suvokiu, kur jis lenkia.

– Tada tu pati man pasakei, – linkteli, – cituoju: „Atsisakau laisvės, jeigu nereikės ėsti vabalų ir rodyti pravažiuojančiom mašinom nuogo užpakalio.“ Atleisk, mažule, bet kitąsyk labiau galvok, ką kalbi.

– Ne, Endriau… – atšoku nuo jo ir stoviu sunėrusi rankas ant krūtinės. – Negali priversti manęs dainuoti prieš auditoriją. Pernelyg žiauru.

– Kam? Tau ar auditorijai? – šypsosi jis.

Trepteliu jam per koją.

– Juokauju! Sakau, juokauju! – garsiai juokiasi jis.

– Tu negali manęs priversti.

Pakreipia galvą ant šono ir žiūri į mane žaliomis akimis, o jose visa, kam aš niekaip negaliu atsispirti.

– Ne, aš ir neversiu tavęs nieko daryt, tik… – O, velnias, dabar dar ir lūpas papūtė. Perkūnas trenktų, visai susileidau! – …tik aš labai, labai, labai noriu, kad tu padainuotum. – Suėmęs už alkūnių prisitraukia prie savęs.