Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Po perkūnais, Endriau, išdulkink mane… Labai prašau, – dusdama ir trūkčiodama iš jaudulio maldauju jo. Šįkart net neprašoma išpyškinu, ko noriu.

Dieve, kaip gera.

Endrius prisiglaudžia prie manęs. Jaučiu jo vyriškumą – kietą ir atkaklų. Pasiutiškai trokštu, kad jis kuo greičiau įeitų į mane, bet jis tikslingai to nedaro, delsia, versdamas mane laukti, kad bet kurią akimirką tai padarys, bet vis susilaiko.

Mano kūną suvirpina traukuliai, kai jis liežuvio galiuku ima slinkti kaklu žemyn. Guliu viena veido puse prisiplojusi prie čiužinio, o jis visu kūnu užvirtęs ant manęs ir neleidžia net krustelėti. Sukandu dantimis apatinę lūpą, kai jis krimsteli man į nugarą, gana skaudžiai, bet nepavojingai. Kaskart įkandęs jis pabučiuoja tą vietą ir palaižo, kad ne taip skaudėtų.

Tarsi šapelį viena ranka Endrius apverčia mane aukštielninką ir nustumia į lovos vidurį. Įsitaisęs man tarp kojų keliais plačiai mane praskečia ir aš guliu prieš jį visa išsiskleidusi. Rankomis iš apačios suima man už šlaunų ir laiko, kad nesuglausčiau kojų.

Žaliomis akimis žvilgteli man į veidą, paskui jo žvilgsnis nuslysta į jam prasiskleidusį mano dvišakumą. Gundomai brauko pirštu, priglaudžia visu ilgiu tarp lūpų, paskui švelniai pabrauko aplink klitorį. Visa virpu nuo aistros ir gaudau orą. Su kiekvienu jo prisilietimu mano viduriai, regis, tuoj sprogs. Pusiau primerktomis akimis jis darsyk pažvelgia į mane ir giliai suleidžia į mane du pirštus. Nuleidusi ranką bandau jam padėti ir jis kurį laiką leidžia man tą daryti, leidžia man save liesti, bet paskui nustumia mano ranką į šalį. Dabar jis pats aistringai liečia mane, spaudo visur, kur tik neįtikimai jautru, ir aš pradedu raitytis, įspraudusi galvą tarp pagalvių. Tarsi nujausdamas, kad tuoj tuoj pasieksiu palaimos viršūnę, jis patraukia ranką ir mane sulaiko.

Paskui vėl užvirsta ant manęs, bučiuoja ir laižo kildamas lūpomis nuo šlaunų iki burnos, tada suima virš galvos mano rankas ir laiko, kad negalėčiau jo įsitverti. Išalkusiomis it vilko akimis godžiai ryja mano burną, paskui susiradęs žvilgsniu mano akis, sako:

– Dabar taip tave išdulkinsiu, kaip tu nė neįsivaizduoji…

Jo žodžiai skausminga strėle perveria man ausis ir susminga tvinkčiojančiame drėgname dvišakume. Jis kandžioja man liežuvį, aistringai bučiuoja, mes alsuojam vienas kitam į burną ir aimanuojam pro suglaustas lūpas.

Nenutraukdamas bučinio dešine ranka jis suima savo vyriškumą ir susiranda mane, bet tik priglaudžia, giliai neįeina, o man tiesiog temsta protas. Kilsteliu klubus aukštyn, pasitikdama ir įsileisdama jį giliau, dar aistringiau jį bučiuoju ir pagaliau ištraukusi vieną ranką apsikabinu jo galvą. Pirštais taip smarkiai įsitveriu jam į plaukus, kad, regis, nupešiu plikai. Bet jis nieko nejaučia, nesipriešina. Jam irgi turbūt patinka skausmas.

Ir tada labai lėtai, kad pajausčiau kiekvieną iki skausmo jaudinantį kūno virptelėjimą, jis palengva įeina į mane. Išriečiu kaklą, galva vėl atsiremia į pagalvę, burna prasižioja. Dūstu, vaitoju ir unkščioju. Man taip peršti akis, kad nebegaliu net atsimerkti. Jo vyriškumas manyje vis noksta ir tarpsta, mano klubai, prispausti jo kūno, nenumaldomai trūkčioja.

Iš pradžių jis smauko mane lėtai, galiausiai priversdamas atsimerkti ir žiūrėti jam į akis. Sukandęs dantimis mano apatinę lūpą liežuvio galiuku brauko per ją burnoje.

Įsisiurbiu lūpomis į jo burną, išriečiu klubus, priimdama jį dar giliau.

Kojos virpa kaip epušės lapai, negaliu jų nulaikyti. Jis pradeda smaukyti mane greičiau, ir aš jau nebeįstengiu bučiuotis, vėl išriečiu kaklą, kilsteliu nugarą, atstatau jam krūtinę ir jis ima godžiai laižyti spenelius. Apsiveju rankomis ir kojomis jo kūną, suleidžiu nagus jam į nugarą ir jaučiu, kaip jį išpila prakaitas. Nagais dreskiu jam odą. Bet jis tik dar stipriau ima mane dulkinti.

– Išsiliekime kartu, – jausmingai sukužda man į ausį ir vėl pradeda bučiuoti.

Po kelių akimirkų aš pasiekiu malonumo viršūnę. Mano kūnas trūkčioja ir virpa, o ten apačioje raumenys sukietėja it plienas.

– Neištrauk, – prašau jo, kai abu palaimingai susiliejam. Jis paklauso manęs. Jo krūtinę suvirpina gili, trūkčiojanti aimana, ir aš pajuntu savyje išsiliejant jo šilumą. Dar smarkiau suspaudžiu kojomis jam liemenį ir laikau tol, kol paskausta šlaunis, o tada palengva atleidžiu. Jis dar vis stumiasi į mane gilyn, bet galiausiai ir jo kūnas pailsta.

Endrius išsitiesia šalia manęs, padeda galvą man prie širdies, aš užmetu vieną koją jam ant liemens. Kurį laiką gulime taip apsiviję vienas kitą, laukiame, kol nurims kvėpavimas ir atsipalaiduos kūnai. Bet po dvidešimties minučių vėl viską pradedam iš naujo. O rytui auštant ir prieš užmiegant vienas kito glėbyje, jis mane paturi tiek kartų ir tiek pozų, kiek dar iki šiolei neteko patirti.

Rytą, saulei įspindus pro užuolaidų plyšį, jis įtikina mane, kad gali mylėtis ne tik šiurkščiai, ir pažadina švelniais bučiniais. Iš pradžių išbučiuoja kiekvieną mano kauliuką, pamasažuoja nugarą, šlaunis, o paskui itin švelniai suartėja.

Šioj lovoj kartu su juo galėčiau dabar ir numirti, gulėčiau susirietusi jo glėbyje ir nežinočiau, kad numiriau.

Endrius tvirtai suspaudžia mane glėbyje ir pakšteli į skruostą.

– Dabar jau tu niekur neišvažiuosi, – tyliai ištariu.

– Aš ir nenorėjau išvažiuoti.

Atsisuku veidu į jį, apsiveju kojomis jam klubus. Jis prisiglaudžia kakta prie manosios.

– Betgi tu jau rengeisi, – sakau jam.

Endrius linkteli.

– Taip, rengiausi, nes… – susimąstęs nutyla.

– Kodėl? – klausiu. – Dėl to, kad aš bijojau to, kas ir taip jau buvo akivaizdžiai matoma?

Žinau, kad tikrai dėl to. Manau. Tikiuosi…

Endriaus žvilgsnis nuslysta mūsų kūnais žemyn. Pakeliu ranką ir piršto galiuku paglostau jam kaktą, tada lėtai nuslenku nosimi, glusteliu artyn ir švelniai pakšteliu į lūpas.

– Endriau, ar tik dėl to?

Širdis sako, kad ne tik dėl to.

Jo akys šypsosi, jis dar arčiau prisitraukia mane, apkabina, suspaudžia glėby ir karštai išbučiuoja.

– Ar tu tikrai to nori? – klausia, tarsi negalėtų patikėti, kad aš galėčiau jo geisti, ir man tai atrodo visiška nesąmonė.

Bandau atspėti jo slaptą mintį, bet man nesiseka.

– Kodėl negalėčiau norėti? – tariu jam. – Endriau, sakydama, kad be tavęs man trūksta oro, nė kiek neperdėjau. Vakar, kai išėjai ir visą dieną negrįžai, sėdėjau ant lovos ir neturėjau kuo kvėpuoti. Pamaniau, kad tu išvažiavai, o aš net tavo telefono numerio neturiu ir daugiau tavęs turbūt nebepamatysiu…

Jis pirštu paliečia man lūpas ir neleidžia baigti minties.

– Dabar aš su tavim ir niekur nebeišvažiuosiu.

Ilgesingai nusišypsau ir padedu galvą jam ant krūtinės. Jis atremia smakrą man į viršugalvį. Klausausi jo širdies plakimo, jo alsavimo ir jaučiu, kaip traukiant pro nosį orą lėtai kilnojasi krūtinė. Ištisas valandas gulime nejudėdami, nieko nekalbėdami. Galiausiai suvokiu, kad kaip tik šito labiausiai ir troškau nuo tos akimirkos, kai susipažinau su juo autobuse.

Sulaužiau visas savo užsibrėžtas taisykles. Visas aliai vienos.

Endrius

30

Širdis visad nugali protą. Širdis, nors ir sudaužyta ir linkusi į savižudybę bei mazochizmą, visada ima viršų prieš protą. Tegu protas ir išmano viską kuo puikiausiai, bet dabar aš spjaunu į jį ir neklausau, ką jis man liepia. Šiuo metu aš noriu gyventi šia diena.

– Kelkis, mažule, – paplekšnoju Kemrinai per užpakalį.