Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Ar tu tikrai nieko daugiau nuo manęs neslepi?

Tyli.

– Ne. O kodėl klausi?

Aš taip pat įsmeigiu žvilgsnį į lubas.

– Nežinau. Kažkodėl vis jaučiu iš tavęs… kažkokį keistą… nenorą.

– Nenorą? – nustemba jis. – Ar aš nenorom įkalbinau tave leistis drauge į šią kelionę? Ar nenorom guliau su tavim į lovą?

– Ne, turbūt ne.

– Kemrina, vienintelis dalykas, ko aš niekada nenorėjau daryti, tai galvoti, ar mums verta būti kartu.

Kilsteliu nuo pagalvės ir atsisėdusi atsisuku veidu į jį. Tamsoje jo žvilgsnis atrodo rūstesnis. Endrius guli be marškinėlių, galvą padėjęs ant sulenktos rankos.

– Manai, kad mes viens kitam netinkam?

Nuo šito pokalbio man darosi neramu.

Endrius ištiesia laisvą ranką ir paima man už riešo.

– Ne, mažule, priešingai. Manau, kad mes tinkam vienas kitam visais įmanomais atžvilgiais. Kaip tik todėl aš ir galvo… aš tada ir pagalvojau, kad mums geriau nesusidėti.

– Betgi juk tai nesąmonė.

Jis pritraukia mane arčiau ir aš atsiremiu sulenktomis rankomis jam į krūtinę.

– Tiesiog nežinojau, ar mums verta bristi į tą balą, – sako jis braukdamas pirštais mano plaukus už ausies. – Betgi ir tu pati, mieloji, dar nežinojai, kaip bus.

Atsigulu šalia jo. Endrius sako tiesą.

Aš vis tiek niekaip negaliu suprasti, dėl kokių priežasčių jis taip atsargiai vertina mūsų galimus santykius. Jis gi žino viską apie tai, kodėl išėjau iš namų, ir apie Ijano mirtį. Mano priežastys – visiems kaip ant delno, tarsi ant šaldytuvo magnetuku prispaustas būtiniausių darbų sąrašas. O Endrius savąsias slepia kaip vaikas batų dėžutėje su užrašu „Kalėdų atvirukai“.

Man regis, čia kaltas ne tik tėvas.

Endrius ištraukia ranką man iš po galvos ir užvirsta ant manęs, keliais apžergdamas mane iš šonų ir pasiremdamas ant tvirtų, raumeningų rankų.

– Džiaugiuosi, kad negali miegoti prie muzikos, – sako jis, tikriausiai prisiminęs pirmuosius mano jam pasakytus žodžius. Paskui pasilenkia ir pabučiuoja.

Ištiesiu rankas ir suimu delnais jo dailų veidą, prisitraukiu ir darsyk pasibučiuojam.

– O aš džiaugiuosi, kad Aidahe populiarūs patiekalai iš bulvių.

Endrius suraukia kaktoje antakius.

Nusijuokiu ir vėl prisitraukiu jį bučiniui. Jis bučiuoja mane aistringai, ilgai žaidžia su mano liežuviu. Paskui iš lėto nusagsto švelniais bučiniais man pilvą, vis žemyn, liežuvio galiuku palaižo aplink bambą, tada užkiša pirštus už kelnaičių gumos.

– Bijau, kad aš nebe… – švelniai tariu jam ir žvelgiu į akis.

Jis laižo man pilvą, paskui išbučiuoja man pirštus, kai ištiesiu rankas suimti jam už veido, suleisti į plaukus.

– Be sekso, – sako jis. – Prisiekiu, laižysiu labai atsargiai.

Jis nutraukia man kelnaites ir aš kilsteliu sėdmenis, kad jam būtų lengviau.

Pabučiuoja vieną šlaunį, paskui kitą.

– Mano liežuvis bus drėgnas, kad tau neperštėtų, – sako jis ir vėl išbučiuoja vidinę šlaunų dalį, vis artėdamas prie užkaitusios vietos.

Tyliai aikteliu, kai jis pirštais švelniai paliečia lūpas ir atsargiai jas praskiria.

– Viešpatie, mažule, tu išties visa ištinus.

Jis kalba iš visos širdies ir nė trupučio nesišaipo.

Man tikrai mažumėlę peršti, betgi Dievas mato, kaip smarkiai aš jo geidžiu…

Jaučiu jo karštą alsavimą tarp savo kojų.

– Aš labai švelniai, – sako jis ir man užima kvapą, kai jis liežuviu labai atsargiai mane lyžteli, tik vieną kartą, o pirštais atsargiai, nė kiek nespausdamas laiko praskėtęs mano intymią vietą.

Visu kūnu prasmengu į paklodes, kai jis ima laižyti mane vis smarkiau, bet nespausdamas, kad nesukeltų skausmo, tik visišką ir nepakartojamą malonumą.

Dvi dienas repetavom dainą „Barton Hollow“, daugiausia viešbučio numeryje, tačiau vėliau išėjom pasivaikščioti Misisipės pakrante ir Kanalo gatvės gale vėl drauge padainavom. Man regis, Endrius tikslingai ištempė mane iš viešbučio, kad pamėginčiau dainuoti prie žmonių ir kad nebūtų taip baisu. Tuo metu praeivių nebuvo daug, tačiau aš vis tiek velnioniškai jaudinausi. Dauguma tiesiog praeidavo ir į mus net neatsisukdavo (mes dainavom ne kaip koncerte, vis sustodavom, pradėdavom iš naujo, vis tobulinom kai kurias vietas, tad mūsų klausytis tikrai nebuvo įdomu). Tačiau vienas kitas praeivis vis dėlto stabteldavo, paklausydavo ir nueidavo. Viena moteris man maloniai nusišypsojo. Nežinau, dėl ko, gal iš gailesčio, kad negražiai dainuoju, o gal jai patiko mano balsas.

Sunku pasakyti, gal ir taip, ir anaip.

Trečią dieną Endrius jau tvirtai pareiškia, kad daina paruošta, ir mes galime eiti į „Senojo kyšulio“ barą dainuoti publikai.

Aš dar nesiryžtu. Man reikia dar vienos savaitės, mėnesio, metų ar dvejų.

– Viskas bus gerai, – ramina Endrius rišdamasis batus. – Pamatysi, tu net sužibėsi . Kai baigsi dainuoti, nespėsiu vaikyti nuo tavęs kavalierių.

– Ei, užsičiaupk, – atšaunu jam vilkdamasi dailią juodą palaidinukę su metalinių grandinėlių petnešėlėm. Šį vakarą nieku gyvu nesirengsiu palaidinukės be petnešėlių. – Pati mačiau, kaip aną vakarą panos dėl tavęs varvino seilę. Manau, mane išgelbės tai, kad scenoje būsim dviese ir visi ris akimis tave, o mano sumauto dainavimo net negirdės.

– Mieloji, tu tą dainą moki geriau už mane, – sako Endrius. – Liaukis matyti tik tai, kas bloga.

Endrius užsitempia ant išsipūtusių raumenų juodus marškinėlius. Įsivėrė juodą diržą su sidabrine sagtimi, bet marškinėlius susikišo tik priekyje virš sagties, o užpakaly paliko karoti ant akį traukiančių klubų. Juodi džinsai, prieky suvelti plaukai sukelti į viršų. Ką jis man sakė?

– Tik tau reikia prisiminti vieną dalyką, – tepdamasis dezodorantu toliau kalba Endrius. – Nebūtina dainuoti visą dainos tekstą – tavo partija trumpa, bet tu vis tiek dainuoji ir mano žodžius. – Kilstelėjęs antakius žiūri į mane. – Aš nieko prieš, tik pagalvojau, kad tau scenoje bus drąsiau, jei turėsi dainuoti mažiau.

– Suprantu, bet aš įpratusi dainuoti visą dainą nuo pradžios iki galo. Man sunku kai kurias vietas nutylėti.

Endrius linkteli.

Įsispiriu į naujus aukštakulnius ir einu pasižiūrėti į didelį veidrodį virš televizoriaus staliuko, kaip atrodau.

– Esi pasiutiškai patraukli, – taria Endrius užėjęs man už nugaros.

Apkabina per liemenį ir pabučiuoja į kaklą, paskui plekšteli per aptemptus džinsus ir aš net aikteliu, nes suskausta.

– Ir dar man labai patinka tavo kasytės, mažule.

Ištiesęs rankas suima pirštais už kasų, permestų per pečius ant krūtinės, ir perbraukia visu jų ilgiu iki galiukų, o tada linksmai pakšteli į skruostą.

Tariamai pyktelėjusi stumteliu jį nuo savęs:

– Sugadinsi makiažą.

Endrius nusišypso ir eina prie spintelės pasiimti piniginės, įsikiša ją į užpakalinę kišenę.

– Na, ko gero, ir viskas, – sako.

Sugrįžęs į kambario vidurį ištiesia man ranką, kitą sulenkęs užkiša už nugaros ir plačiai šypsodamasis nusilenkia. Lėtai ištiesiu jam ranką, pirštais paliečiu delną ir jis, suėmęs saujon, nusiveda mane prie durų.

– O gitara?

Stabtelim prieš jam atidarant duris ir jis žvilgsniu man padėkoja.

– Taip, gerai, kad priminei, – sako jis ir čiumpa už grifo gitarą. – Jeigu bare nebus Edžio, tai vargu ar kas teiksis pasiūlyti kitą.

– Gaila, galėjau nepriminti.

Endrius palinguoja galvą ir išsitempia mane pro duris.