Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Eikš, – ištiesiu jai ranką ir ji paduoda man savąją.

– Kas yra? – nedrąsiai klausia.

Jos kasa permirkusi lietuje, kelios palaidų plaukų sruogos, kurios paprastai gaubia veidą, dabar sušlapusios, prilipusios prie kaktos ir kaklo. Veduosi ją prie bagažinės ir šasteliu ant jos. O ji stovi šalia ir mirksta lietuje. Aš vėl paduodu jai ranką, ji nedrąsiai suima man už pirštų, ir aš užkeliu ją ant bagažinės. Mudu drauge užlipam ant automobilio stogo, o ji visą laiką nenuleidžia nuo manęs akių, tarsi aš būčiau koks beprotis ir ji manęs bijotų.

– Gulkis, – sakau jai perrėkdamas lietaus šniokštimą, ir atsigulu ant stogo, nuleidžiu kojas ant priekinio stiklo.

Nieko neklausinėdama ir nesipriešindama – nors jos veide įrašytas ir klausimas, ir prieštaravimas, – ji įsitaiso šalia manęs.

– Tai beprotybė, – sušunka Kemrina. – Tu beprotis.

Jai turbūt patinka bepročiai, nes jaučiu, kad jai būti su manim malonu.

Išmetęs iš galvos ankstesnįjį planą, tą, kuriuo buvau įsipareigojęs tvardyti šalia jos savo jausmus, ištiesiu kairiąją ranką ir ji instinktyviai padeda ant jos galvą.

Nugurkiu seilę. Tikrai šito iš jos nesitikėjau. Bet džiaugiuosi, kad ji taip padarė.

– O dabar atsimerk ir žiūrėk į dangų, – liepiu jai ir pats tą darau.

Pro mus pralekia sunkvežimis, jam įkandin dar keli lengvieji automobiliai, bet mums tai nė motais. Paskui prašvilpia vilkikas ir mūsų mašina siūbteli į šoną, bet mes ir tada nekreipiam į tai dėmesio.

Iš pradžių, kai vanduo teška į akis, ji susigūžia, bet paskui pradeda markstytis, muistytis ir slėpti veidą man po kaklu, visą laiką tyliai kikendama. Paskui prisiverčia atgręžti veidą lietui, bet užsimerkia ir truputį prasižioja. Aš žiūriu į jos lūpas, stebiu, kaip lietaus srovelės teka jomis, ir kaip ji krūpteli, kai šalti lietaus lašai pataiko į gerklę, kaip slėpdama veidą kilsteli pečius, bet vis tiek merkiama lietaus šypsosi ir juokiasi.

Taip žiūriu į ją, kad net nebejaučiu žliaugiančio lietaus.

7 „Raisins In My Toast“– populiari blyninių tinklo „Waffle House“ muzikos aparatų daina, gerokai įkyrėjusi darbuotojams, nes ją labai mėgsta vaikai ir paaugliai. Jai skambant šokama prasimanant keistus ir kvailokus judesius.

Kemrina

17

Kai jau galiu normaliai atsimerkti, stengiuosi žiūrėti į mane talžantį lietų. Dar niekada neteko taip į jį žiūrėti – tiesiai į dangų, ir nors daugiau markstausi ir gūžiuosi nei žiūriu, kai akys apsipranta, pamatau, kaip tai nuostabu. Regis, kiekvienas lašelis skyrium nuo tūkstančių kitų, sustingusių laike, krinta ant manęs lyg akmenukas. Matau dailią kiekvieno lašo formą. Matau virš manęs žemai plaukiančius debesis ir jaučiu, kaip vėjo šuoras nuo pravažiuojančios mašinos siūbteli mūsų automobilį į šoną. Nors lietus šiltas, kad net galėtum maudytis, vis tiek visa drebu. Tačiau nieko, ką jaučiu ar girdžiu, nėra maloniau ir šilčiau už Endriaus artumą.

Garsiai šaukdama ir juokdamasi po kelių minučių šoku į mašiną.

Trinkteli durelės, paskui pasigirsta ir jo uždaromų durelių garsas.

– Dieve, kaip šalta! – visa drebėdama juokiuosi prispaudusi prie krūtinės suglaustas rankas, sunėrusi pirštus ir pakišusi juos po smakru.

Endrius išsišiepęs nuo ausies iki ausies kartą nusipurto ir įjungia oro šildytuvą.

Skubu pamiršti, kad ką tik gulėjau ant jo rankos ar kad jis pirmas man ją ištiesė. Man regis, jis irgi bando to neprisiminti, ar bent jau neparodo.

Endrius trina rankas, šildo jas prie šiltos ventiliatoriaus oro srovės. Aš sėdžiu ir kalenu dantimis.

– Nekenčiu būt su šlapiais drabužiais, – išveblenu kaukšėdama žandikauliais.

– Aha, aš tau pritariu, – sako jis, timpteli saugos diržą ir spragteli sagtimi.

Padarau tą patį, nors visada ilgoje kelionėje mėgstu jį atsisegti, nes vis ieškau patogesnės padėties atsisėsti.

– Mano kojų pirštai gleivėti, – sako jis ir žiūri į savo kojas.

Pasibjaurėjusi susiraukiu. Jis nusijuokia ir pasilenkęs nusiauna sportbačius, švysteli juos ant grindų už priekinės sėdynės.

Nusprendžiu padaryti tą patį, nes ir mano kojos, nors to jam nesakau, irgi slidžios.

– Reikia kur nors stabtelti persirengti, – sakau jam.

Įjungęs pavarą jis žvilgteli į mane ir šypsodamasis sako:

– Ant užpakalinės sėdynės. Garbės žodis, nežiūrėsiu.

Trumpam kilsteli aukštyn delnus, o paskui vėl greitai sugriebia vairą ir, pamatęs tarpelį tarp mašinų, išvažiuoja į greitkelį.

Aš nepatenkinta purkšteliu:

– Na jau ne. Palauksiu, kol sustosim.

– Kaip nori.

Galvą dedu, kad tikrai pažiūrėtų. Bet manęs tai negąsdina…

Stiklo valytuvai visu greičiu šluoja vandenį, bet lietus toks smarkus, kad vis tiek net kelio nematyti. Endrius neišjungia šildymo tol, kol automobilio salone pasidaro karšta kaip saunoje, ir pasuka rankenėlę tik tada, kai įsitikina, jog jau nebedrebu.

– Tai sakai, „Viešbutis „Kalifornija“, ar ne? – primena jis, šypsodamasis giliomis duobutėmis skruostuose. Ištiesia ranką ir spusteli mygtuką pakeisti kompaktinei plokštelei, tada maigo jį tol, kol suranda norimą dainą. – O dabar pažiūrėsim, ar moki ją dainuoti.

Vėl uždeda ranką ant vairo.

Daina, kaip pamenu, prasideda keliais nerimą keliančiais lėtais gitaros akordais. Klausydamiesi muzikos, žvilgčiojam vienas į kitą ir laukiam, kada pasigirs balsas. Paskui abu vienu metu pakeliam rankas ir judindami jas į taktą, lyg skaičiuotume viens, du, trys, drauge su Donu Henliu užtraukiame pirmą posmą.

Eilutė po eilutės veikiai abu įsidainuojam, vėliau pakaitomis leidžiam vienas kitam dainuoti solo. Pasigirdus priedainiui, plėšiam iš visų plaučių abu kartu, tiesiog rėkiam žodžius į priekinį stiklą. Prisimerkę kinkuojam galvomis ir aš apsimetu visai nesibodinti savo dainavimo. Paskui antras posmas, ir mūsų dainavimas pakaitomis kažkaip susivelia, bet mums vis tiek labai smagu, nors ir keliskart suklystam. Abu kartu garsiai sušunkam metus – 1969 ! Paskui aprimstam ir pritylam, leidžiam muzikai ramiai lietis automobilio salone, bet vos tik pasigirsta žymusis antrasis priedainis ir melodija sulėtėja, ima skambėti baugiai ir paslaptingai, mes vėl surimtėjam ir nepraleisdami nė žodžio, žiūrėdami vienas į kitą dainuojam toliau. Endrius taip tiksliai pakartoja melodiją, o tada garsiai sušunka „alibis!“, kad man net šiurpas per rankas nubėga. Abu kartu „nuduriam pabaisą“, smogdami kumščiu vienas kitam į šoną. Labai smagu.

Šitaip nežinia kur važiavom dar kelias valandas.

Tiek su juo prisidainavau, kad net gerklę pradėjo skaudėti.

Aišku, traukėme klasikinį roką, tik retkarčiais įterpdami dešimto dešimtmečio gabalus: daugiausia „Alice in Chains“ ir „Aerosmith“, bet man buvo nė motais. Visa tai man labai patiko ir aš džiaugiausi kuriamais prisiminimais. Prisiminimais apie Endrių.

Tenesio valstijoje, Džeksone, aptinkam poilsio aikštelę prie greitkelio ir sustojam. Sulindę į tualetų kabinas nusivelkam šlapius drabužius, su kuriais prabuvom nežinia kiek. Automobilyje mums buvo taip smagu, kad į nieką daugiau nekreipėme dėmesio – nei į mano nemokšišką dainavimą, nei į jo apsimetinėjimą, kad patinka mano balsas.

Jis persirengia greičiau už mane ir jau laukia mašinoje, o aš išeinu su vienintele švarių drabužių pamaina, kurią dar radau užsilikusią kuprinėje: baltais medvilniniais šortukais ir mokyklos laikų marškinėliais, su kuriais man patinka miegoti. Išvažiavau tik su viena liemenėle, bet kaip tyčia buvau su ja pliaupiant lietui, todėl ji dabar visai šlapia. Bet aš vis tiek ją užsisegiau, nes niekada gyvenime nesėsiu su juo į automobilį be liemenėlės.