Дж. Редмирски - Beveik niekada

Kai karštas vanduo, regis, nugramdė nuo mano kūno paviršinį odos sluoksnį, išlipu iš dušinės ir nusišluostau, rankšluosčiu nusausinu plaukus. Stovėdama nuoga prieš veidrodį išsidžiovinu juos plaukų džiovintuvu, tada einu į kambarį apsirengti, nes nepasiėmiau į dušinę švarių kelnaičių. Galiausiai išsišukuoju apysausius plaukus ir, subraukusi už ausų, palieku juos baigti džiūti.

Vėl girdžiu už sienos Endrių barškinant gitara. Televizorius kelia triukšmą ir aš supykusi einu prie jo ir išjungiu, kad netrukdytų klausytis Endriaus.

Kelias sekundes stoviu ir klausausi iš anapus sienos sklindančios melodijos, skausmingai užgaunančios mano ausis. Melodija nėra liūdna, bet kažkodėl ją girdint man darosi graudu.

Galiausiai pasiimu kambario raktą, įsispiriu į šlepetes ir išeinu į koridorių.

Nervingai apsilaižiusi sausas lūpas giliai įkvepiu oro, nuryju seiles ir pakėlusi ranką tyliai pabeldžiu į duris.

Gitaros skambesys nutyla ir po kelių sekundžių spragtelėjusios durys atsidaro.

Jis taip pat jau nusiprausęs. Rudi plaukai dar šlapi, virš kaktos truputį susivėlę. Endrius mūvi tik juodus šortus su daug kišenių ir žiūri į mane. Stengiuosi nežiūrėti į jo kiek įdegusį pilvo presą ar išsišovusias venas, bėgančias per visą rankų ilgį ir krentančias į akis.

Dievulėliau tu mano… Gal apsisukti ir grįžti.

Bet ne, atėjau čia pasikalbėti su juo, todėl taip ir padarysiu.

Pirmą kartą pamatau ant jo kairio šono tatuiruotę ir man kyla noras paklausinėti apie ją, bet teks tą padaryti vėliau.

Endrius maloniai man šypsosi.

– Viskas prasidėjo prieš pusantrų metų, – rėžiu tiesiai šviesiai, – kai likus savaitei iki mokyklos baigimo automobilio avarijoj žuvo mano vaikinas.

Šypsena jo veide užgęsta, žvilgsnis sušvelnėja – jo akyse regiu atjautą, matau nuoširdų, nedirbtiną ir neperdėtą gailestį.

Jis plačiau atidaro duris ir aš žengiu į vidų. Nespėjus man nueiti prie lovos ir atsisėsti ant kraštelio, Endrius kuo skubiausiai apsivelka marškinėlius. Gal jis nenori, kad pamanyčiau, jog bando mane suvilioti ar flirtuoti, juolab kad atėjau pas jį pasipasakoti skaudžių dalykų. Už tai jį gerbiu dar labiau. Šitas paprastas, regis, visai nereikšmingas gestas iš tiesų yra nepaprastai iškalbingas, ir nors truputį gaila, kad jis slepia savo kūną nuo mano akių, vis tiek pagirtina. Aš juk atėjau ne dėl to.

Man regis…

Jo žaliose akyse įžvelgiu nuoširdų liūdesį, sumišusį su giliu susimąstymu. Išjungęs televizorių jis ateina prie lovos ir atsisėda šalia manęs, lygiai taip kaip ir mano kambaryje, pakelia akis ir žiūri, kantriai laukdamas, ką dar jam pasakysiu.

– Mes pamilom vienas kitą šešiolikos, – pradedu pasakoti žvelgdama tiesiai prieš save, – bet jis laukė dvejus metus – ištisus dvejus metus, – atsisuku į jį, kad mano žodžiai nuskambėtų įtikimiau, – kol sutikau su juo permiegoti. Nepažįstu nė vieno jaunuolio, kuris sugebėtų laukti dvejus metus, kad parsiverstų merginą į lovą.

Endrius man prasmingai šypteli.

– Iki Ijano turėjau keletą trumpalaikių draugysčių, bet tie vaikinai buvo tokie… – susimąstau, nes nerandu tinkamo žodžio, – tokie… primityvūs. Jeigu atvirai, tai jau nuo dvylikos metų man visi žmonės atrodė primityvūs ir nuobodūs.

Endrius suraukęs kaktą nugrimzta į prisiminimus.

– Bet Ijanas buvo kitoks. Žinai, ką jis man pasakė po mūsų pažinties ir pirmo rimtesnio pokalbio? „Įdomu, ar ir kitam vandenyno krante oras kvepia taip pat?“ Iš pradžių mane tai prajuokino, nes pamaniau, kad paisto nesąmones, bet paskui supratau, kad dėl šio paprasto sakinio jis smarkiai skiriasi nuo kitų mano pažinotų žmonių. Ijanas tarsi stovėjo kitapus stiklo ir žiūrėjo į mus, skubančius pirmyn ir atgal, kasdien lyg robotai darančius tą patį, minančius tuos pačius kelius lyg skruzdės dideliam skruzdėlyne. Žinai, gyvenime aš visados troškau kažko naujo, kitokio, ir tik susipažinus su Ijanu visa tai pradėjo aiškėti.

Švelniai šypsodamasis Endrius taria man:

– Užaugai ir subrendai dar neturėdama dvidešimties. Tai retas bruožas.

– Taip, ko gero, – atsakau jam šyptelėjusi, o paskui ir balsiai nusijuokiu. – Nepatikėsi, kaip dažnai Deimonas, Natali, mano brolis Koulas ar net mano mama pykdavo, kad aš „per giliai“ žvelgiu į gyvenimą.

Tardama „per giliai“ suklapsiu dviem pirštais kabutes ir užverčiu akis į lubas.

– Gerai, kad giliai, – sako jis ir aš nedrąsiai dėbteliu į jį, nes iš karto pajuntu susižavėjimą, nors jis, kad nenutrūktų mūsų pokalbis, ir stengiasi jo neparodyti. Tačiau veikiai jo šypsena užgęsta ir kiek tylesniu balsu jis taria: – Netekusi Ijano, praradai sielos draugą?

Mano šypsena taip pat išblėsta, atsiremiu rankomis į lovos kraštą ir nuleidžiu pečius.

– Taip. Baigę mokyklą ketinome leistis į kelionę aplink pasaulį tik su kuprine ant pečių. Na, gal tik po Europą, bet vis tiek jau buvom tvirtai apsisprendę. Bent jau tiek iš anksto suplanavę. – Pažvelgiu Endriui tiesiai į akis. – Nenorėjom stoti į jokį koledžą ir keturiasdešimt metų dirbti nuobodų darbą. Mes norėjome keliauti po pasaulį, dirbti, kas pakliuvo, ir išbandyti viską, kas įmanoma!

Endrių tai prajuokina:

– Koks nuostabus sumanymas! Vieną savaitę dirbi padavėja kokiam bare ir renkiesi arbatpinigius, o kitą jau kitam mieste gatvėje raitai praeiviams pilvo šokį, o turistai žeria tau į stiklainį pinigėlius.

Mano nuleisti pečiai palengva ima trūkčioti nuo juoko ir aš visa nukaitusi žiūriu į jį.

– Dirbti padavėja – taip, bet raityti pilvo šokį? – kratau galvą. – Nelabai išeitų.

Šyptelėjęs jis man atšauna:

– Na jau, pamėgintum ir išeitų.

Visa užkaitusi kaip žarija žiūriu prieš save ir laukiu, kol atslūgs nuo veido raudonis.

– Prabėgus pusei metų po Ijano mirties, – pasakoju toliau, – mano brolis Koulas, girtas sėdęs prie vairo, mirtinai sužalojo žmogų ir dabar tūno kalėjime. Paskui mano tėvas susirado kitą ir tėvai išsiskyrė. Mano naujasis draugas Kristianas apgaudinėjo mane su kita. O dar vėliau, ką jau tu puikiai žinai, įvyko incidentas su Natali.

Štai ir viskas. Papasakojau viską, kas, krūvon sudėjus, privertė mane bėgti iš namų. Bet vis tiek nedrįstu pažvelgti jam į akis, nes jaučiuosi dar ne viską pasakiusi, o jis turbūt galvoja: gerai, o kas toliau?

– Nemažai bėdų vienu metu sukrito tau į sterblę, – sako jis ir aš pakeliu galvą, nes pajuntu jį patogiau atsisėdant ant lovos. Uodžiu šaltmėtinį jo burnos kvapą, nes dabar jis visu kūnu atsisukęs į mane. – Tu turi visą teisę jaustis įskaudinta, Kemrina.

Nieko jam neatsakau, tik padėkoju akimis.

– Dabar man aišku, kodėl taip lengvai prikalbinau tave leistis į šitą kelionę automobiliu, – sako jis.

Veide jokių aiškių emocijų. Tikiuosi, jis nepagalvos, kad aš juo naudojuosi norėdama įgyvendinti su Ijanu sukurtą planą. Gerai pagalvojus, šita kelionė automobiliu labai jau atliepia mūsų ketinimus, bet ji ne pagrindinė priežastis, dėl ko leidausi į kelią su Endriumi. Būnu su juo dėl to, kad taip noriu.

Kaip tik šią akimirką man topteli mintis, jog vis mažiau galvoju apie Ijaną ir Endrių dėl to, kad Ijaną pradedu tapatinti su Endriumi… Turbūt jaučiu kaltę… O gal tiesiog noriu, kad Ijaną galutinai pakeistų Endrius.

Atsistoju nuo lovos ir nusipurčiusi nuveju šitas mintis į šalį.

– Tai ką ketini daryti? – klausia man už nugaros Endrius. – Kai baigsis šita kelionė, kaip, manai, pasisuks tavo gyvenimas?