Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Šituos šortus užsimoviau tikrai ne tavo malonumui, – pareiškiu besdama jam pirštu ir šlepteliu ant sėdynės. – Tad prašom nepamiršti.

Endrius šypsosi puse lūpų.

– Supratau, – sako jis ir tariamai įsideda galvon.

Kilsteliu užpakalį nuo sėdynės ir pasitampau šortukus, kad jie nesulįstų taip baisiai į tarpkojį ir bent kiek uždengtų plikas šlaunis. Kratau ant automobilio grindų savo juodas šlepetes, bet netrukus pamatau, kad kilimėlis irgi kiaurai permirkęs, todėl liaujuosi. Gerai, kad sėdynės aptrauktos oda.

– Reikės nusipirkti daugiau drabužių, – sakau jam.

Endrius vėl mūvi džinsus ir avi juodus storapadžius batus, vilki kitus pilkus marškinėlius, truputį šviesesnius už ankstesniuosius. Kaip ir visa kita, šie drabužiai jam labai tinka, bet aš kažkodėl ilgiuosi jo saulėje įdegusių blauzdų ir juodai pilkos keltų ženklo tatuiruotės ant kulkšnies.

– Kodėl tiek mažai pasiėmei? – klausia jis neatitraukdamas akių nuo kelio. – Tik nepagalvok, kad priekaištauju.

Kreivai jam šypteliu ir atšaunu:

– Kadangi iš anksto nežinojau, kur trauksiu, tai ir nenorėjau apsikrauti nereikalingais daiktais.

– Suprantama.

Tenesyje šviečia saulė ir mes traukiame pietų kryptimi. Priešingoje greitkelio pusėje didžiausia automobilių spūstis, nes ten vykdomi remonto darbai. Abu su Endriumi džiūgaujam, kad esam šitoj kelio pusėj. Galiausiai diena ima slinkti vakarop, ryžių ir medvilnės laukai nusidažo rausvai gelsva spalva. Abipus greitkelio nuolat driekiasi vienų ar kitų žemės kultūrų laukai.

Truputį po septynių privažiuojam Birmingamą Alabamos valstijoje.

– Kur norėtum stabtelėti nusipirkti drabužių? – klausia Endrius, iš lėto riedėdamas ilga miesto gatve, iš abiejų pusių nusagstyta apšvietimo stulpais ir degalinėmis.

Kilsteliu nuo sėdynės ir imu dairytis į šalis, gal akis užklius už kokio tinkamos parduotuvės ženklo.

Endrius beda pirštu į tolį:

– Žiūrėk, „Walmart“.

– Manau, nieko geriau nesurasim, – atsakau ir jis pasuka prie šviesoforo į kairę, įvažiuoja į nedidelę stovėjimo aikštelę.

Išlipam iš automobilio ir pirmasis mano darbas – ištraukti užpakalin sulindusius šortukus.

– Gal padėt?

– Nereikia! – nusijuokiu.

Plekšėdama šlepetėm į basas kulnis, žengiu šalia Endriaus pro mašinų jūrą automobilių aikštelėje. Iš siaubo net susigūžiu žinodama, kad atrodau kaip kaliausė su neplautų, susitaršiusių plaukų kasa ant peties ir trumpučiukais, nuolat užpakalin besibrukančiais šortukais. Po maudynių lietuje makiažo neliko nė kvapo. Žengiu per parduotuvę nuleidusi galvą ir stengiuosi nežiūrėti niekam į akis.

Pirmiausia patraukiam į moteriškų drabužių skyrių, kur pasičiumpu keletą pačių reikalingiausių daiktų: dvi poras medvilninių šortų (jie irgi trumpi, bet ne tokie kaip šitie) bei keletą paprastų marškinėlių su kažkokiais piešiniais ir V formos apykakle. Labai knieti nueiti į apatinio trikotažo skyrių, bet kol kas teks pasitenkinti tuo, ką turiu.

Paskui nuseku paskui Endrių į farmacijos skyrių, kur parduodami visokiausi vitaminai, būtiniausi vaistai, dantų pastos ir visa kita.

Pasukam tiesiai prie lentynų su skutimosi peiliukais ir skutimosi kremu.

– Aš jau visą savaitę nesiskutęs, – sako Endrius, glostydamas per pastarąsias dienas gerokai ūgtelėjusius šerius ant veido.

Man jis atrodo labai patraukliai, net su barzda ar be jos man jis vis tiek labai seksualus, todėl nesiskundžiu.

Kodėl turėčiau?

Kaip ir jis, pasičiumpu pakelį skutimosi peiliukų bei auksinį flakoną „Olay“ skutimosi putų. Iš kitos lentynos pasiimu nedidelį buteliuką skysčio burnai skalauti, nes jo niekada nebūna per daug. Persimetu rankinuką ant kito peties, nes rankos jau pilnos daiktų. Abu patraukiame į kitą tarpą tarp lentynų ir aš pasiimu po indelį šampūno ir kondicionieriaus, bandau viską sutalpinti glėbyje, bet Endrius paima kelis daiktus iš manęs ir padeda nešti. Jis irgi pasiima skysčio burnai skalauti.

Einame prie būtiniausių vaistų skyriaus, kur prie vaistų nuo kosulio pamatau stovint pagyvenusią porelę ir skaitinėjant vartojimo instrukcijas.

Gana garsiai Endrius lyg tarp kitko sako man:

– Mažule, ar radai vaistų nuo vaginalinės pienligės?

Man akys išsprogsta ant kaktos ir aš sustingstu prie „Tylenol“ tablečių kaip žaibo trenkta.

Endrius paima nuo lentynos mažą buteliuką vaistų nuo skausmo „Advil“.

Porelė nuduoda mūsų pokalbio negirdinti, bet aš galvą dedu, kad jo žodžius tikrai išgirdo.

– Ar nemanai, kad kaip tik ta infekcija ir sukelia tau niežulį? – varo jis toliau, o aš jau gatava sudegti iš gėdos.

Šįkart porelė vogčiom dirsteli į jį.

Endrius patenkintas man šypsosi ir apsimeta skaitinėjąs vaistų instrukcijas.

Norėčiau trenkti jam per ranką, bet paklūstu jo žaidimo taisyklėms.

– Taip, mielasis, radau, – lygiai taip pat atsainiai atšaunu jam. – O tu ar radai itin mažo dydžio prezervatyvų?

Moteris atsisuka į Endrių ir nužvelgia jį nuo galvos iki kojų, tada paspokso į mane ir vėl nusisuka skaityti vaistų etikečių.

Endrius nė kiek nesutrinka. Aš gi žinau, kad jis tvirtas. Mėgaudamasis kiekviena šio incidento akimirka jis man šypsosi ir sako:

– Universalūs tinka visiem dydžiam, mažule. Aš gi tau sakiau, kad gerai susijaudinus galima užmauti ant ko tik nori.

Aš tyliai prunkšteliu, paskui nesusilaikiusi nusijuokiu.

Porelė skubiai pasišalina.

– Koks tu bjaurus! – sušnypščiu juokdamasi.

Man iš rankų išsprūsta skutimosi putų flakonas ir džerkšteli ant grindų. Pasilenkiu jo paimti.

– Tu irgi ne angelas.

Endrius paima nuo lentynos tūbelę antibakterinio tepalo ir laiko vienoj rankoj kartu su buteliuku tablečių. Patraukiam prie kasų. Ant prekių juostos jis numeta du pakelius vytintos jautienos ir dėžutę „Tik-tak“. Aš dar pasiimu kelioninį buteliuką rankų dezinfekavimo skysčio, lūpų balzamą ir pakelį vytintos jautienos sau.

– Išdrąsėjai, ką? – klausia jis dėbteldamas į mėsą.

Kreivai vypteliu ir atskiriu mūsų prekes pilku plastikiniu skirtuku.

– Ne, – atšaunu, – man patinka vytinta jautiena. Net jeigu būtų užkrėsta radioaktyviom medžiagom, vis tiek valgyčiau.

Jis man nusišypso ir, traukdamas iš piniginės kreditinę, prašo kasininkės paskaičiuoti už mudviejų prekes „kartu“.

– Ne, ne, aš pati, – sakau jam ir padedu ranką prie skirtuko tarp mūsų prekių. Paskui pažvelgiu į kasininkę ir papurtau galvą, neleisdama jai sumuoti prie jo sąskaitos. – Aš pati susimokėsiu.

Kasininkė dėbčioja tai į mane, tai į Endrių, tarsi lauktų, ką jis nuspręs.

Kai jis ima man prieštarauti, ryžtingai kilsteliu smakrą ir išrėžiu:

– Aš pati noriu susimokėti už savo prekes, ir baigta.

Jis pabaltakiuoja ir nusileidžia, brūkšteli kortele per aparatą.

Sugrįžus į automobilį, Endrius atsiplėšia vieną pakelį vytintos jautienos ir įsimeta burnon sudžiūvusį griežinėlį.

– Ar tikrai nenori duoti man pavairuoti? – klausiu jo.

Jis papurto galvą ir toliau įnirtingai kramto vytintą mėsą.

– Privažiavę motelį, apsistosime nakvynei.

Nurijęs Endrius įsimeta burnon antrą gabalėlį, įjungia pavarą ir mes vėl leidžiamės į kelią.

Keli kilometrai už miesto privažiuojam motelį, pasiimam daiktus ir įsikuriam dideliuose gretimuose kambariuose. Manajame ant grindų tyso žalias languotas kilimas, panašios tamsiai žalios storos užuolaidos ir tamsiai žalia gėlėta lovatiesė. Iš karto įsijungiu televizorių, kad kambaryje būtų šviesiau ir žaismingiau, nes čia labai tamsu ir niūru.