Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Beveik atspėjai. „Nepasiduok, sūnau paklydėli“, – pataisau ją.

– Atspėjau beveik tiksliai. Galėjai netaisyti, – apsimeta įsižeidusi, bet jai tai nelabai sekasi.

– Kas atlieka? – pradedu egzaminuoti.

Nustebusi sušunka:

– Iš kur man žinot?!

– „Kansas“, – atsakau išmaningai kilstelėjęs antakius. – Mėgstamiausia mano grupė.

– Tu apie visas grupes taip sakai, – burbteli papūtusi lūpas ir sumirksi.

– Na ir kas, – nusileidžiu. – Bet esmė ta, kad „Kansas“ grupės dainos labai jausmingos. Pavyzdžiui, „Dulkės vėjyje“. Neįsivaizduoju, kokia daina geriau tiktų laidotuvėms už šitą. Ji padeda įveikti mirties baimę.

– Padeda įveikti mirties baimę? – nustebusi pakartoja ji.

– Na, ko gero, taip. Tarsi Stivas Volšas būtų ta baisioji giltinė, raginanti nieko nebijoti. Velnias, jeigu man leistų rinktis, kokiai dainai skambant turėčiau numirti, tai grojaraščio viršuje būtų šitoji.

Kemrina nepatikliai dirsteli į mane.

– Patologiniai nukrypimai ne mano smegenims.

– Nelygu kaip pažiūrėsi. Galbūt.

Ji atsisuka į mane visu kūnu, kojos sukeltos ant sėdynės, keliai prispausti prie krūtinės, galva ir vienu petimi atsirėmusi į atlošą. Ant dešiniojo peties ištikimai guli ta šviesi kasa, kuri jos veidelį daro itin mielą.

– „Viešbutis „Kalifornija“, – sako ji. – Grupė „The Eagles“.

Sužavėtas žvilgteliu į ją.

– Vienintelė man patinkanti klasikinė daina.

Patenkintas šypteliu:

– Tikrai? Nepaprastai gera daina, su siaubo elementais. Klausydamas jos jautiesi taip, lyg būtum sename nespalvotame siaubo filme. Puikus pasirinkimas.

Iš tiesų, mane ji nepaprastai žavi.

Dar kurį laiką patuksenu pirštais per vairą į dainos „Nepasiduok, sūnau paklydėli“ ritmą ir staiga išgirstu garsų pokšt! , o po jo – nesiliaujantį šlep šlep šlep šlep, klink klank klink , ir tada greitai pasuku į šoną ir sustoju kelkraštyje.

Kemrina skubiai nuleidžia ant grindų kojas ir dairosi, iš kur galėtų sklisti šitas keistas garsas.

– Ar tik ne padangą nuleido? – klausia ji, nors balso tonas labiau reikštų: „Eik tu šikt, padangą nuleido!“

– Taip, – atsakau jai ir įjungęs stovėjimo pavarą užgesinu variklį. – Gerai, kad bagažinėje turiu atsarginį ratą.

– Tą bjaurų mažą, iš bėdos?

Nusijuokiu.

– Ne, normalaus dydžio ratą su ratlankiu ir visa kita, patikėk, niekuo nesiskirs nuo anų trijų.

Atrodo, ji nusiramino, bet kai pamato, kad aš iš jos šaipausi, kyšteli man liežuvį ir pažvairakiuoja. Nežinia, kodėl užeina noras tuoj pat parsiversti ją ant užpakalinės sėdynės, bet susilaikau.

Suimu už durelių rankenos, o ji vėl užsikelia kojas ant sėdynės.

– Ko čia taip patogiai susiraitei?

Kemrina suklapsi akimis:

– O ką?

– Greičiau aukis, – kinkteliu galva batų pusėn ir paraginu, – lipk iš mašinos ir padėk man.

Ji žiūri į mane išpūstomis akimis ir nesijudina, lyg lauktų, kada aš šyptelsiu ir pasakysiu, kad pajuokavau.

– Aš… aš nemoku keisti rato, – prisipažįsta supratusi, kad nejuokauju.

– Moki moki, – pataisau ją ir ji dar labiau nustemba. – Šimtus kartų matei, kaip tai daroma, ir kine, ir realiam gyvenime, tad patikėk manim, tikrai mokėtum pakeisti ratą. Visi tą darbą moka.

– Aš dar gyvenime nesu keitusi nė vieno rato, – papučia apatinę lūpą.

– Tai šiandien bus pirmas, – nusišypsau jai ir vos praveriu dureles, kad jų nenuplėštų pro šalį skriejantis vilkikas.

Dar po kelių sekundžių Kemrina jau leidžia ant žemės kojas ir aunasi sportinius batelius, paskui išlipa iš mašinos ir užtrenkia paskui save dureles.

– Ateik čia, – pakviečiu ją ir mes abu einam prie automobilio galo. Rodau jai nuleistą užpakalinį ratą keleivio pusėje. – Jeigu būtų sprogęs vairuotojo pusėje, tai tu būtum galėjusi išsisukti.

– Tu tikrai ketini priversti mane pakeisti ratą?

Maniau, kad šita tema jau išsemta.

– Taip, mažule, aš iš tiesų ketinu priversti tave pakeisti ratą.

– Bet automobilyje prašei tik padėti, o ne atlikti visą darbą.

Linkteliu.

– Na, iš esmės tai padėsi, bet dabar ateik čia.

Ji prieina prie bagažinės ir aš išimu iš jos atsarginį ratą, paguldau ant žemės.

– Išimk domkratą ir metalinį raktą ir atnešk čia.

Ji padaro, kaip liepiama, tyliai kažką burba po nosim, rodos, skundžiasi, kad išsiteplios rankas. Vos susilaikau nuoširdžiai iš jos nepasijuokęs ir nuridenu ratą prie nuleistojo, paskui paguldau jį ant žemės. Pro šalį prašvilpia kitas vilkikas ir mūsų automobilis net susiūbuoja į šonus.

– Tai pavojinga, – sako ji ir numeta man prie kojų domkratą su laužtuvu. – O jeigu vilkikas suktels į šalį ir mus partrenks? Ar niekada nežiūrėjai laidos „Kvailiausi pasaulio nuotykiai“?

Viešpatie aukštielninkas! Ji irgi tai žiūri?

– Jeigu atvirai, tai žiūriu, – prisipažįstu. – O dabar eikš čionai ir kimbam į darbą. Jeigu ateisi čia, pasilenksi ir pasislėpsi už mašinos, tai tikrai bus mažiau tikėtina, kad ant mūsų kas užlėks.

– Kodėl mažiau tikėtina?

Jos kakta suraukta, antakiai sutraukti.

– Na, jeigu stovėsi prie kelio tokia išsitempusi ir patraukli, tai aš tikrai užsižiopsočiau ir suktelėčiau į šalį.

Ji piktai į mane pabaltakiuoja ir pasilenkia paimti rakto.

– Vajetau! – piktai suburba ir kimba atsukinėti varžtų. – Kaip smarkiai užsukta!

Aš tik padedu jai – atlaisvinu, bet leidžiu atsukti pačiai, nė akimirką neišleisdamas iš akių keliu važiuojančių mašinų, bet darau taip, kad ji nematytų, jog truputį nervinuos. Jeigu būsiu akylas, turėsiu daugiau galimybių laiku ją sugriebti ir nustumti į šalį, nes ji pati to tikrai nepadarytų.

Toliau imamės domkrato. Padedu jai pastatyti jį ant žemės, nuleisti iki apačios, o tada surasti tinkamą tašką, kur atremti, nors ji ir pati tą puikiai žino, be mano pagalbos. Iš pradžių jai nelabai sekasi sukti rankeną, bet netrukus įgunda ir veikiai mašina kilsteli aukštyn. Aš tuo tarpu apžiūrinėju jos užpakaliuką, nes jeigu to nepadaryčiau, tai būčiau arba visiškas kvailys, arba gėjus.

Ir tada, be jokio išankstinio ženklo ar perspėjimo, be griaustinio ir be jokio žaibo, iš dangaus kaip iš kibiro pasipila lietus.

Kemrina pradeda šaukti, kad visa permirks, ir jau nebenori keisti rato. Strykteli nuo žemės ir lekia prie durelių, bet staiga sustoja kaip įgelta, nes suvokia, kad į domkratu pakeltą mašiną vis tiek negalės įlipti.

– Endriau!

Ji visa šlapia kaip išmaudyta, laiko iškėlusi rankas virš galvos, tarsi tokiu būdu galėtų bent kiek apsisaugoti nuo pliaupiančio lietaus.

Aš kvatoju kaip pamišęs.

– Endriau!

Ji pyksta, o mane ima juokas.

Suimu jai už pečių ir sakau lietui žliaugiant man per veidą:

– Aš pabaigsiu keisti.

Man sunku sulaikyti juoką ir aš net nesistengiu jo slėpti.

Po kelių minučių atsarginis ratas jau prisuktas, o senąjį kartu su domkratu ir raktu numetu į bagažinę.

– Palauk! – sušunku Kemrinai pamatęs, kad ji jau rengiasi lipti į mašiną.

Ji sustoja, visa kiaurai perlyta ir drebanti nuo šalčio. Užtrenkiu bagažinę ir einu prie jos, batuose žliugsi vanduo, kojos šlapios, nes aš be kojinių, šypsausi jai ir tikiuosi, kad ji man atsakys tuo pačiu.

– Tai tik lietus.

Ji truputį atsileidžia, neabejotinai mintyse laukdama iš manęs žaismingesnio paaiškinimo.