Дж. Редмирски - Beveik niekada

Tikiuosi, aplinkybės neprivers manęs aiškinti jam mano bėdų ar atvirauti, kodėl leidausi į tokią ilgą kelionę autobusu į nežinią, nes tuomet pasijusčiau itin kvailai ir savanaudiškai. Mano bėdos, palyginti su jo, labai menkos.

Pirštais šukuodama šlapius plaukus įlipu į lovą. Įsijungiu televizorių – nė kiek nesijaučiu pavargusi, nes visą kelią nuo pat Denverio miegojau – ir bėgu per kanalus, kol galiausiai pasirenku kažkokį filmą su Džetu Li, daugiau dėl foninio triukšmo nei žiūrėjimo.

Mama skambino net keturis kartus ir paliko keturis balso pranešimus.

Iš Natali vis dar nieko.

– Kaip tau sekasi Virdžinijoje? – ausyje skamba motinos balsas. – Tikiuosi, smagiai leidi laiką.

– Taip, puikiai. O kaip tu?

Kitam gale motina tyliai sukikena ir mane net nupurto. Jinai su kažkokiu vyru. Kaip šlykštu. Tikiuosi, su manim kalbasi ne gulėdama lovoje nuoga, ir jos kaklo nelaižo svetimas vyras.

– Ir aš puikiai, mažute, – sako mama. – Susitikinėju su Rodžeriu. Kitą savaitgalį išvykstam į kelionę laivu.

– Nuostabu, mama.

Ji vėl sukrizena.

Suraukiu nosį.

– Na, mažyte, neturiu laiko (liaukis, Rodžeri), – vėl sukikena ji, o man užspaudžia gerklę. – Tiesiog norėjau pasidomėti, kaip tau sekasi. Paskambink man rytoj ir papasakosi, kas dar naujo. Gerai?

– Gerai, mama. Paskambinsiu. Myliu tave. Iki.

Mes baigiam kalbėti ir aš numetu telefoną ant lovos prieš save. Tada griūnu aukštielninka ant pagalvių ir mano mintys iškart nukrypsta prie Endriaus gretimame kambaryje. Gal ir jis guli atsirėmęs į tą pačią sieną? Darsyk kelis kartus iš eilės perbėgu visus kanalus ir nieko įdomaus nesuradusi išjungiu.

Pasimuistau ant pagalvių ir imu apžiūrinėti kambarį.

Iš susimąstymų pažadina iš Endriaus kambario sklindantis gitaros skambėjimas. Lėtai pasikeliu nuo pagalvių, kad geriau girdėčiau. Melodija lengva, primenanti skundą ar aimaną. Su priedainiu tempas truputį pagyvėja ir rauda pereina į antrą posmą. Daina nepaprastai graži.

Klausausi jo gitaros dar ketvirtį valandos, paskui viskas nutyla. Televizorių išjungiau vos išgirdusi jo balsą, tai dabar kambaryje girdėti tik įkyrus vandens lašėjimas iš čiaupo vonios kambaryje ir pro šalį motelio aikštele pravažiuojančių mašinų burzgimas.

Nejučia užmiegu ir pradedu sapnuoti savo senąjį sapną.

Tą rytą prieš išlipdama iš lovos nesulaukiau įprastinės virtinės žinučių iš Ijano. Skambinau jam į mobilųjį, bet telefonas pypsėjo ir niekas neatsiliepė, balso paštas irgi tylėjo. Kai nuvykau į mokyklą, Ijano irgi nebuvo.

Einant koridoriais, visi į mane spoksojo. Kiti suko akis į šalį. Einant prie spintelės Dženiferė Parsons pratrūko raudoti, o būrelis sporto komandos palaikymo merginų žiūrėjo į mane užrietusios nosis, tarsi nešiočiau kokį užkratą. Nesupratau, kas čia dedasi, bet jaučiausi taip, lyg būčiau atsidūrusi keistoje alternatyvioje realybėje. Niekas man nepratarė nė žodžio, bet buvo akivaizdu, kad visi mokykloje kažką žino, tik aš viena ne. O tai jau blogai. Niekada neturėjau didelių priešų, nebent tik viena kita sporto komandos šokėja parodydavo man savo pavydą, nes Ijanas mylėjo mane, o į jas net kreiva akim nežiūrėjo. Ką čia bepridursi? Ijanas Volšas buvo patrauklesnis už bet kurią sporto žvaigždę – beisbolo komandos puolėją, ir niekam buvo nė motais – net turtingiausiai Milbruko vidurinės mokinei Emilijai Derting – kad Ijanas vargšas ir nieko neturi, o į mokyklą jį vis dar vežioja tėvai.

Ji ir toliau jo geidė.

Visos jo geidė.

Nuėjau prie savo spintelės vildamasi netrukus išvysti Natali, nes gal ji man galės papasakoti, kas čia vyksta. Ilgiau nei įprastai kuičiausi savo spintelėje laukdama, kada ji pasirodys. Bet pirmas mane susirado Deimonas ir pranešė, kas įvyko. Jis nusitempė mane į šalį, į nuošalią nišą prie geriamojo vandens fontanų. Krūtinėje širdis daužėsi kaip pašėlusi. Supratau, kad kažkas negerai, dar ankstų rytą, iškart atsibudusi ir nespėjusi pažiūrėti, kad nėra žinučių iš Ijano. Pasijutau… priblokšta. Tarsi iš anksto būčiau žinojusi…

– Kemrina, – prabilo Deimonas ir aš iš karto supratau, kad jis pasakys man kažką neįtikėtinai svarbaus, nes jiedu su Natali paprastai mane vadino Kem. – Vakar Ijanas pateko į automobilio avariją.

Man užėmė kvapą, abiem rankom griebiausi už burnos. Gerklę degino ašaros, jos liejosi upeliais per skruostus.

– Šiandien ankstų rytą jis mirė ligoninėje.

Deimonas sunkiai tvardėsi pranešdamas man šią žinią, jo veide buvo matyti neslepiamas skausmas.

Aš turbūt visą amžinybę negalėjau atplėšti akių nuo Deimono, bet paskui nebeištvėriau ir susmukau jo glėbyje. Raudojau tol, kol pasidarė bloga, tada mus surado Natali ir jie abu nuvedė mane pas seselę.

Pabundu iš šio košmaro visa išpilta šalto prakaito, smarkiai plakančia širdim krūtinėje. Nusviedžiu nuo savęs antklodę ir sėdžiu vidury lovos prispaudusi prie krūtinės kelius, braukiu delnais sau per galvą ir giliai alsuoju. Jau seniai nebesapnuoju šito sapno. Tiesą pasakius, tai paskutinis sapnas, kurį pamenu sapnavusi. Kodėl jis vėl sugrįžo?

Krūpteliu išgirdusi smarkų beldimą į duris.

– Labas rytas, tu zuikeli nematytas! – melodingai uždainuoja Endrius kitapus durų.

Net nepamenu, kada po to sapno vėl užmigau. Pro plyšį tarp užuolaidų plieskia saulė, atsimušdama į išblukusį kilimą prie lango. Atsikeliu iš lovos ir nubraukiu nuo veido plaukus, o tada einu atidaryti durų, kol jis neprižadino viso motelio.

Kai praveriu duris, jis žiūri į mane išsproginęs akis.

– Po velnių, mergužėle, – sušunka jis nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų. – Kam tu mane gąsdini?

Žvilgteliu į save vis dar negalėdama iki galo atsibusti iš miego ir pamatau, kad stoviu prieš jį su baltais medvilniniais šortukais ir mokyklos marškinėliais, be liemenėlės. Dieve švenčiausias! Mano speneliai it durklai stirkso atsikišę po drabužėliu! Susidedu rankas ant krūtinės ir nudelbiu akis į šalį, o jis tuo tarpu žengia į kambarį.

– Norėjau pasakyti, kad apsirengtum, – taria jis plačiai šypsodamasis ir nešdamas į kambarį savo krepšius ir gitarą. – Bet, jeigu nori, gali važiuoti ir šitaip.

Skubiai purtau galvą, stengdamasi paslėpti veide besiskleidžiančią šypseną.

Jis klesteli ant kėdės prie lango ir sumeta ant grindų savo daiktus. Endrius mūvi rusvus šortus žemiau kelių su daugybe kišenių ir vilki paprastus pilkus marškinėlius, apsiavęs žemais juodais sportbačiais, be kojinių, o gal tik nesimato. Ant kulkšnies matyti tatuiruotė, primenanti apvalų keltų ženklą, išpiešta ant paties kauliuko. Jo kojos kaip tikro bėgiko, blauzdų raumenys išpampę, kieti.

– Palauk, aš tuoj susiruošiu, – sakau jam, o pati einu prie pailgo stalo, ant kurio kitam gale stovi televizorius.

– Ar ilgai ketini užtrukti? – klausia jis, ir aš jo balse išgirstu nekantravimą.

Prisiminusi, ką jis kalbėjo tėvo namuose, gerai apgalvoju savo atsakymą ir pasveriu kiekvieną žodį: ar skirti pusvalandį įprastiniam susiruošimui, ar apsirengti kaip pakliuvo?

Jis man pats padeda išspręsti dilemą:

– Turi dvi minutes.

– Dvi minutes? – nustembu.

Šypsodamasis linkteli galva.

– Juk girdėjai – dvi minutes, – ir pakrutina du pirštus. – Ar jau pamiršai, kad pažadėjai daryti viską, ką liepsiu?

– Ne, nepamiršau, bet maniau, kad turėjai galvoje nepadorius pokštus, pavyzdžiui, rodyt nuogą užpakalį pravažiuojančiom mašinom ar valgyti vabalus.