Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Ei, tau iš burnos irgi ne ką mažiau dvokia.

– Žinau, – sako jis ir prisidengęs ranka kvėpteli sau į delną. – Dvokia taip, lyg būčiau prisišveitęs to šūdų troškinio, kurį mano tetulė kasmet ruošia Padėkos dienai.

Garsiai nusijuokiu.

– Netikusiai pasakei, – pastebiu. – „Šūdų troškinys“? Negali būti! – mintyse net žiaukteliu.

Endrius irgi nusijuokia.

– Žinai, tikrai taip. Tetą Diną labai myliu, bet vargšelei Dievas kulinarinių gebėjimų smarkiai pagailėjo.

– Kaip ir mano mamai.

– Tau nepasisekė, – sako jis pasukęs galvą mano pusėn. – Užaugai ant „Ramen“ makaronų ir mikrobangėje šildomų pusfabrikačių.

Papurtau galvą.

– Ne, pati išmokau virti. Ar pamiršai, kad valgau tik sveiką maistą?

Besišypsantį Endriaus veidą nušviečia blausi pilkšva gatvės žibintų šviesa.

– Oi, tikrai, – sako jis. – Panelė Sveikos Mitybos Šalininkė nevalgo suknistų mėsainių su riebaluose virtomis bulvytėmis.

Nutaisiusi rūgščią miną žiaukteliu iš jo užuominos apie sveikos mitybos šalininkę.

Po kelių minučių įsukame į nediduko dviaukščio motelio kiemą, kur kambarių durys atsidaro ne į lauką, o į vidų. Išlipę iš automobilio pamankštinam kojas. Endrius mankština kojas, rankas, kaklą – praktiškai visą kūną, paskui čiumpam nuo užpakalinės sėdynės savo krepšius. Gitarą jis palieka automobilyje.

– Užrakink duris, – paprašo rodydamas į gitarą.

Įžengiam į motelio vestibiulį, kur trenkia nešvariais dulkių siurblio maišeliais ir kava.

– Prašau du gretimus vienviečius numerius, jeigu turite, – paprašo Endrius ir išsitraukia iš užpakalinės džinsų kišenės piniginę.

Aš nusitraukiu nuo peties rankinuką ir pasidėjusi prieš save ieškau mažos, užtrauktuku užsegamos piniginės.

– Aš susimokėsiu.

– Ne, aš sumokėsiu.

– Ne, leisk man pačiai.

– Sakiau – ne, vadinasi – ne, tad slėpk savo piniginę.

Nenoriai jam paklūstu.

Į mus pakelia galvą pusamžė žilstelėjusi moteris, į netvarkingą kuoduką žemai ant pakaušio surištais šviesiais plaukais, abejingai dirsteli ir toliau barškina klaviatūroje, ieškodama, ar yra laisvų kambarių.

– Rūkantiems ar ne? – klausia Endriaus.

Pastebiu, kaip ji glosto akimis jo raumeningas rankas, kai jis ieško piniginėje kreditinės kortelės.

– Nerūkantiems.

Tik tik tik, tak tak tak . Moters pirštai tai bėgioja po klaviatūrą, tai griebia maigyti pelę.

– Vieninteliai du greta esantys kambariai – vienas rūkantiems, kitas ne.

– Tinka, – sako Endrius ir paduoda jai kreditinę.

Moteris paima iš jo pirštų kortelę, nė akimirksniui nenuleisdama akių nuo jo rankų tol, kol jis paslepia jas po prekystaliu.

Kekšė .

Sumokėję ir pasiėmę raktus vėl išeinam į kiemą, einam prie mašinos, kur nuo užpakalinės sėdynės Endrius pasiima gitarą.

– Reikėjo anksčiau tavęs atsiklausti, – sako man, žingsniuojančiai šalia jo. – Jeigu alkana, galiu paėjėti ir nupirkti tau ko užkąsti.

– Ne, nenoriu. Ačiū.

– Tikrai? – žiūri į mane.

– Ne, tikrai neišalkus, o jeigu ko užsimanysiu, galėsiu nusipirkti iš užkandžių automato.

Jis kyšteli kortelę į pirmąsias duris, sumirksi žalia lemputė ir jo atsidaro.

– Betgi tuose aparatuose vien tik kaloringi saldumynai, – sako prisiminęs ankstesnį mudviejų pokalbį apie nesveiką maistą.

Įžengiam į paprastą niūrų kambarį su viena lova, prišlieta prie medinio galvūgalio, pritvirtinto ant galinės kambario sienos. Rudas lovos užtiesalas toks bjaurus, kad mane net nupurto. Nors pats kambarys atrodo švarus, maloniai kvepia, bet aš dar nemiegojau nė vienam motelyje, prieš tai nenutraukusi nuo lovos užtiesalo. Niekada nežinai, kiek ant jo gulėta ir kada jis pastarąjį kartą buvo skalbtas.

Endrius giliai nosim įkvepia oro.

– Šitas nerūkantiems, – pareiškia ir įdėmiai apsidairo, lyg tikrintų. – Šitas bus tavo. – Atrėmęs gitarą į sieną eina į nediduką vonios kambarį, uždega šviesą, patikrina, ar veikia ventiliatorius, paskui grįžta į kambarį ir eina prie lango kitoje lovos pusėje, patikrina, kaip veikia oro kondicionierius – šiaip ar taip, dabar jau liepos vidurys. Paskui eina prie lovos, pakelia antklodę ir gerai apžiūri paklodes ir pagalves.

– Ko ieškai?

Nežiūrėdamas į mane atsako:

– Žiūriu, ar švarūs patalai. Nenoriu, kad miegotum kokiam sušiktam purve.

Smarkiai nuraustu ir nusisuku, kad nepamatytų.

– Miegoti dar ankstoka, – sako jis atsitraukdamas nuo lovos ir vėl pasiimdamas gitarą, – bet kelionė mane tikrai išsunkė.

– Na, iš esmės tu beveik nemiegojęs nuo to laiko, kai išlipome Čeinyje.

Numetu rankinuką ir kuprinę ant lovos galo.

– Tikrai taip, – patvirtina jis. – Tai reiškia, kad nesumerkiau akių ištisas aštuoniolika valandų. Velnias, nė nepagalvojau.

– Pervargimas daro savo.

Jis eina prie durų ir suima sidabrinę durų rankeną, atidaro. Aš lieku stovėti prie lovos. Akimirka nejauki, bet trunka neilgai.

– Na, tai iki rytojaus, – sako jis iš tarpdurio. – Aš būsiu 110-am, tad jeigu ko norėsi, pašauk, pabelsk ar padaužyk į sieną. – Jo veide vien ramybė ir nuoširdumas.

Šypsodama jam linkteliu.

– Tai labanakt, – palinki jis.

– Labanakt.

Ir išeina, tyliai uždaro paskui save duris.

Nejučia valandėlę galvoju apie jį, paskui atsitokėju ir pradedu raustis kuprinėje. Pirmą kartą per kelias ilgas dienas galėsiu palįsti po dušu. Vien apie tai pagalvojus seilė ima tįsti. Išsitraukiu švarias kelnaites, savo mėgstamiausius baltus šortukus ir mokyklos laikų marškinėlius su rausvais ir melsvais dryželiais palei pusilgių rankovių galus. Paskui susirandu dantų šepetėlį, pastą, „Listerine“ ir sužėrusi viską krūvon patraukiu į dušą. Nusirengiu nuogai – numetu į krūvą ant grindų visus kelionėje prasmirdusius drabužius ir žiūriu į save veidrodyje. Dieve mano, kokia aš baisi! Makiažo visai nebelikę, akių tušo irgi beveik nebematyt. Iš kasos išsprūdusios šviesių plaukų sruogos prilipusios prie kaklo ir atrodo kaip suveltas varnų lizdas.

Negaliu patikėti, kad šitaip klaikiai atrodydama visą dieną važinėjau su Endriumi.

Pakėlusi ranką nutraukiu nuo kasos gumytę ir išleidžiu plaukus, paskui perbraukiu pirštais, kad išsipintų. Pirmiausia išsivalau dantis ir dar ilgai laikau burnoje didelį gurkšnį „Listerine“, nors jis jau seniai nustojo graužti dantenas.

Po dušu pasijuntu kaip rojuje. Stoviu, regis, amžinybę po svilinančiai karšto vandens srove, krentančia man ant pečių, tol, kol nebegaliu ilgiau tverti, o šiluma užliūliuoja taip, kad suima miegas. Gerai nusitrinu. Dukart. Dėl to, kad dabar jau galiu, ir dėl to, kad seniai nesiprausiau. Galiausiai apsiskutu. Džiaugiuosi galėdama atsikratyti to bjauraus peruko, pradėjusio želti man ant kojų. Paskui užsuku džeržgiančius čiaupus ir pasiimu baltą, dailiai sulankstytą motelio rankšluostį nuo lentynėlės virš klozeto.

Gretimam numery Endriaus dušinėje irgi girdžiu žliaugiant vandenį. Nejučia sustoju ir klausausi. Bandau įsivaizduoti jį besiprausiantį – be sekso ar nepadorių minčių, nors truputėlis vieno ar kito gal ir nepamaišytų. Tiesiog galvoju apie jį, ir tiek, apie tai, ką mudu sumanėm ir kodėl. Prisiminus jo tėvą man suspaudžia širdį, nes žinau, kaip Endrius dėl jo sielojasi ir kokia aš bejėgė jam kaip nors padėti. Galiausiai prisiverčiu atsitokėti ir sugrįžti į savąjį pasaulį prie savųjų bėdų, kurios nė kiek nesusijusios su Endriumi.