Дж. Редмирски - Beveik niekada

Endrius kilsteli vieną antakį ir palenkia žemyn galvą, tarsi būčiau mestelėjusi jam du neblogus pasiūlymus.

– Neskubėk, suspėsi dar ir parodyt nuogą užpakalį pravažiuojančiom mašinom, ir vabalų pavalgyti. Bus dar ir šitai.

Ką aš čia, po paraliais, krečiu?

Pyktelėjusi atlošiu galvą ir nepatenkinta įsisprendžiu rankomis į klubus.

– Na jau ne. Nesvajok…

Matau, kaip jo šypsena staiga tampa vaikiškai valiūkiška, ir dirstelėjusi žemyn susigriebiu, kad nuleidus rankas mano speneliai vėl išdidžiai pūpso pro ploną marškinėlių audinį. Garsiai atsidususi iš nuostabos sušunku:

– Endriau!

Tariamai susigėdęs jis nunarina galvą, bet kai vėl pažvelgia iš padilbų pro nuleistas blakstienas, atrodo dieviškai gražus.

Po paraliais, koks jis patrauklus…

– Ei, užuot aimanavusi dėl pagrindinių taisyklių laužymo, verčiau pasirūpintum prisidengti nuo mano akių savo gražuoliukus. Perspėju, jie irgi turi teisę reikšti savo nuomonę.

– Na, mūsų kūne turbūt ne jie vieni turi teisę reikšti savo nuomonę, – kreivai šypteliu ir pagriebusi prausimosi krepšelį basa nupėdinu į vonią ir užtrenkiu duris.

Žiūriu į save veidrodyje ir šypsausi kaip ano amžiaus devintojo dešimtmečio gražuolė iš saldžios portretinės nuotraukos fotoateljė.

Gerai, dvi minutės. Akies mirksniu užsisegu liemenėlę ir strykteliu į džinsus, šokinėdama užsitempiu juos ant užpakalio. Užtrauktukas. Sagutė. Gerai išsivalau dantis. Šliūkšteliu burnon „Listerine“, praskalauju, pagargaliuoju, išspjaunu. Susišukuoju išsitaršiusius plaukus, supinu į kasą ir permetu ant dešiniojo peties. Truputėlis kreminės pudros ir plonas sluoksnis birios. Juodas blakstienų tušas, nes jis yra viso makiažo pagrindas. Lūpda…

BUM! BUM! BUM!

– Dvi minutės jau baigėsi!

Vis tiek dar brūkšteliu per lūpas ir nuvalau perteklių lapeliu tualetinio popieriaus.

Jaučiu, kad kitapus vonios durų jis šypsosi, o po kelių akimirkų jas pravėrusi matau, kad neklydau. Jis stovi iškėlęs virš galvos abi rankas, atsirėmęs į staktą. Iš po marškinėlių matyti kietas pilvo presas. Kažkokia grakšti, šviesi linija vingiuoja nuo bambos žemyn per juosmenį ir pradingsta po šortais.

– Matai? Tik pažiūrėk! – švilpteli jis užstodamas man kelią, bet aš ne iš tų, kad žiūrėčiau į save. – Kuo paprasčiau, tuo patraukliau.

Įrėmusi delnus jam į krūtinę stumteliu jį nuo savęs ir prasmunku pro šoną, jis nesipriešina.

– Nežinojau, kad noriu atrodyti tau patraukli, – sakau jam atsukusi nugarą ir sumetu kuprinėn drabužius, su kuriais naktį miegojau.

– Oho, tik pažiūrėk, – toliau stebisi jis, – paprasta, patraukli ir dar netvarkinga. Didžiuojuosi tavimi!

Net pati nepastebėjau, kaip sumečiau drabužius, net nepagalvojusi, kad reikia sudėti tvarkingai. Nesu liguistai tvarkinga, tiesiog esu iš tų, kurie taip apibūdinami vien dėl to, kad turi keletą nepalenkiamų įpročių. O aš drabužius lankstau ir stengiuosi palaikyti tvarką jau nuo vienuolikos metų.

Endrius

16

Kalbant apie seksualinį nusivylimą ankstų rytą. Tiek to, teks su ja truputį atsargiau, kitaip dar ims ir pamanys, kad aš iš tiesų iš jos to siekiu. Su kita mergina jau seniai būčiau iššokęs iš lovos ir lėkęs išmesti tualetan panaudoto prezervatyvo, bet su Kemrina visai kitaip. Reikalas „kietas“ (kalbu dviprasmiškai), bet teks nuo flirto susilaikyti. Šita kelionė svarbi mums abiem. Turiu vieną vienintelę progą pasielgti tinkamai, todėl negaliu sau leisti jos prarasti.

– Kokie tolesni mūsų spontaniškos kelionės tikslai? – klausia ji.

– Pirmiausia pusryčiai, – atsakau ir pasiimu nuo grindų daiktus. – Bet jeigu turėčiau numatęs tikslą iš anksto, tai kelionė nebebūtų spontaniška.

Ji paima nuo spintelės prie lovos savo mobilųjį, pasitikrina, ar nėra naujų pranešimų ar praleistų skambučių, ir įsimeta rankinėn.

Išeinam.

Lipk, užsispyrėle, nenuorama Kemrina.

– Endriau, susimildamas. Negaliu valgyti šitose klaikiose užeigose, – inkščia ji nuo keleivio sėdynės.

Miestelis mažas, tad visos užkandinės yra arba greito maisto restoranai, arba dar neatsidarė.

– Aš visai rimtai, – suraukusi dailų veidelį niurzga ji, o man taip norisi suimti jai už skruostų ir laižyti tol, kol ji pasibjaurėjusi ims klykti. – Nebent nori turėti niurzgančią kelionės draugę, visą laiką sėdinčią susiėmusią už pilvo ir aimanuojančią. Na neversk manęs valgyti to šlamšto, juo labiau tokį ankstyvą metą.

Atlošiu galvą ir sučiaupęs lūpas žvilgteliu į ją.

– Eik jau, neperlenk lazdos.

Paskui pradedu manyti, kad ji tikrai nemeluoja.

Kemrina pakraipo galvą, įremia alkūnę į durelių stiklą ir atsiremia nykščiu į priekinius dantis.

– Klausyk, aš tikrai kalbu rimtai. Kiekvienąkart užvalgius greito maisto man pasidaro bloga. Patikėk manim, nenoriu tau įkyrėti, bet tai tampa didžiausia problema, kai kur nors išvažiuoju su mama ar Natali. Jos turi man nusileisti ir ilgai ieškoti padorios vietos, kur pavalgius manęs nesupykintų.

Ką gi, ji sako tiesą.

– Gerai, aš tikrai nenoriu, kad tau būtų bloga, – nusijuokiu, – todėl pavažiuokim dar truputį ir gal pakely surasim ką nors tinkama. Po poros valandų atsidarys visos normalios maitinimo įstaigos.

– Ačiū, – ji meiliai man šypteli.

Nėr už ką…

Po dviejų su puse valandos privažiuojam Ovasą Oklahomoje.

Kemrina žiūri į didžiulį geltonų ir juodų raidžių restorano pavadinimą ir turbūt svarsto, ar norėtų čia valgyti, ar ne.

– Pusryčiauti labiausiai tinka vienoj vietoj, – sakau jai, statydamas automobilį. – Juo labiau pietinėse valstijose – kaip kitur „Starbucks“ kavinės, čia kone ant kiekvieno kampo po blyninę „Waffle House“.

Kemrina linkteli.

– Manau, čia tiks. Ar ten būna žalėsių?

– Klausyk, sutikau neversti tavęs valgyti to riebaus šlamšto, – palenkiu galvą į šoną ir atsisuku į ją, – bet žalėsiai jau peržengia ribą.

Kemrina papučia lūpas ir kramto vidinę skruosto dalį, paskui linktelėjusi taria:

– Gerai, nevalgysiu žalėsių, nors juos duoda su vištiena ir kitais sveikais produktais, apie kuriuos tokie kaip tu turbūt nė nesusimąsto.

– Tiesiog spjauk į viską, ir kvit, – ryžtingai atkertu jai ir tai patvirtindamas dar kresteliu galva. – Eime, labai jau noriu valgyti. Mirštu iš bado. O kai esu alkanas, pradedu niurzgėti.

– Tu jau dabar niurzgi, – burbteli ji.

Čiumpu ją už rankos ir patraukiu prie savęs. Kemrina bando paslėpti nukaitusį veidą.

Man patinka blyninės kvapas. Čia kvepia laisve, tolyn besidriekiančios kelionės ilgesiu žinant, kad bene devyniasdešimt procentų čia užkandžiaujančių žmonių yra tavo bendrakeleiviai. Vilkikų vairuotojai, keliautojai pravažiuojančiomis mašinomis, besipagiriojantys – visi tie, kurie nepasiduoda monotoniškai visuomeninio gyvenimo vergijai.

Užkandinė beveik pilna žmonių. Mudu su Kemrina susirandam laisvą staliuką už pertvaros netoli židinio, bet atokiau nuo didelių aukštų langų. Prie vieno lango stovi senas mokamas muzikos aparatas – simbolinis blyninių kultūros atributas.

Padavėja pasitinka mus su šypsena ir sustoja prie staliuko vienoj rankoj laikydama bloknotą, o kitoj rašiklį priglaustu galu prie popieriaus lapo, pasirengusi priimti mūsų užsakymą.

– Gal atnešti kavos? – klausia.

Žvilgteliu į Kemriną, bet ji jau varto valgiaraštį, pasidėjusi priešais save ant stalo.