Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Vadinasi…

Negaliu to ištarti. Tai ne mano jėgoms. Aš negaliu ramiai kalbėti apie savo seksualinius reikalus. Net ir su Natali užsimenu tik vienu kitu žodeliu.

Endrius atsidūsta, jo pečiai suglemba.

– Ar tu nori permiegoti su manim , kad pajustum vienos nakties nuotykio skonį?

Jis žino, kad aš nebūčiau išdrįsusi garsiai to pasakyti, todėl nusileido ir pats tą padarė.

Klausimas, toks aiškus mums abiem, atima man amą. Man nejauku ir baisiai gėda, kad tai pasakė jis, o ne aš, gal net labiau, negu būtų tada, jei tą padaryčiau pati.

– Galbūt…

Jis atsistoja nuo lovos ir žiūrėdamas į mane sako:

– Atleisk, bet aš šiuo atveju tau padėti negaliu.

Man lyg kas būtų didžiausiu pasaulyje kumščiu kirtęs į paširdžius. Rankos sustingsta kaip pagaliai, pirštai susminga į čiužinio kraštą, ir aš negaliu jų pajudinti. Dabar mano didžiausias noras – lėkti iš šito kambario, užsirakinti savo numeryje ir niekada daugiau nebematyti Endriaus. Ne dėl to, kad nenorėčiau jo matyti, o kad geriau jis nematytų manęs .

Dar niekada gyvenime nejaučiau tokios didelės gėdos.

Štai kuo baigiasi, kai duodi liežuviui valią.

Nežinau, ar priimti tai kaip gyvenimo pamoką, ar supykti ant jo, kad privertė taip pasielgti.

8 Pranc. „myliu tave“.

19

Po sekundės pašoku nuo lovos ir puolu prie durų.

– Kemrina, sustok.

Pajutusi, kad jis rengiasi mane vytis, lekiu dar greičiau, čiumpu už durų rankenos, atlapoju ir sprunku į koridorių.

– Palauk, prašau, po galais! – šaukia jis bėgdamas paskui mane ir jo balse girdėti nusivylimas.

Nekreipiu į jį dėmesio, kyšteliu ranką užpakalinėn šortukų kišenėn, ištraukiu atrakinimo kortelę ir įkišu į duris. Puolu į kambarį ir jau noriu uždaryti duris, bet Endrius spėja įsmukti paskui mane.

Durys trinkteli jam už nugaros.

– Paklausyk gi tu manęs, po galais! – pyktelėjęs šaukia jis.

Nenoriu į jį žiūrėti, bet vis tiek žiūriu.

Jo akys didelės, nuožmios, bet kai pagaliau atsisuku į jį, sušvelnėja.

Jis eina prie manęs ir švelniai suima virš alkūnių. Paskui pasilenkia prie manęs ir atsargiai priglunda lūpomis prie manųjų. Suvirpu ir nežinau, kaip tinkamai jam atsakyti. Esu priblokšta, sutrikusi, o širdis daužosi krūtinėje kaip pašėlusi.

Endrius kiek atšlyja nuo manęs ir žiūri. Veide – nepaprastas nuoširdumas, jis krypteli galvą ant šono ir … šypsosi .

– Kas tau čia juokinga? – mesteliu piktokai ir atšlyju nuo jo.

Jis laiko mane už rankų, atremdamas gėdingą žvilgsnį, kuriame pamažu jau ryškėja pasipiktinimas.

– Sakau, kad negaliu tau padėti, Kemrina, dėl to, kad… – jis nutyla, žvilgsniu tyrinėja mano veidą, stabteli prie lūpų, tarsi svarstytų, ar nepabučiuoti dar kartą, – … kad tu esi ne iš tų, su kuriom galėčiau permiegoti tik vieną kartą.

Jo žodžiai išsklaido mano galvoje visas mintis, o širdis dar labiau spurda krūtinėje. Niekaip negaliu suvokti, ką jis kalba, ir, užuot bandžiusi tai išsiaiškinti, pamėginu susikaupti, atgauti savitvardą, kurią praradau galvotrūkčiais išlėkdama iš jo kambario.

– Klausyk, – sako jis, prieidamas iš šono ir viena ranka apkabindamas liemenį. Pajutus jo pirštų prisilietimą ant odos, mano kūnu nubėga šiurpuliukai. Kas, po paraliais, man darosi? Aš iš tiesų jo geidžiu . Šiuo metu kelio atgal jau nebėra, galiu it kekšė pulti jam ant kaklo, kad tik priversčiau jį pasilikti mano kambaryje bent šią naktį. Tačiau niekaip negaliu suprasti, kodėl aš iš jo trokštu kai ko daugiau, ne vien tik sekso…

– Kemrina? – jo balsas sugrąžina mane į tą akimirką, kai jis norėjo man kažką pasakyti. Nuvedęs prie lovos pasodina, o pats priklaupia ant grindų prie mano kojų. Pakėlęs galvą įdėmiai žiūri man į akis ir sako: – Vienos nakties nuotykio aš tau nesuteiksiu, bet, jeigu leisi, padėsiu patirti pasitenkinimą.

Stipri elektros srovė nudilgina pilvo apačią ir nuvilnija į tarpkojį.

– Ką? – nieko daugiau neįstengiu išveblenti.

Jis meiliai šypsosi, skruostuose susimetusios gilios duobutės, rankas laiko padėjęs išilgai mano šlaunų, delnais suėmęs už klubų.

– Be jokių įsipareigojimų, – priduria. – Aš tave patenkinsiu, o rytoj rytą, kai atsibusi, lauksiu tavęs savo kambary greta tavojo, pasirengęs drauge su tavim traukti į kitą mūsų kelionės punktą. Tarp mūsų niekas nepasikeis – aš nei juokais, nei rimtai niekada tau nepriminsiu to, kas bus įvykę, visa tai liks tarp mūsų taip, tarsi nieko nė nebuvo.

Aš vos begaliu kvėpuoti. Ištaręs tik kelis žodžius jis privertė mano slaptąjį taškelį tarp kojų sudrėkti.

– O… kaipgi tu? – vos išlemenu.

– O ką aš?

Jis spusteli pirštais man klubus, aš nuduodu nieko nepajutusi.

– Betgi taip… nesąžininga.

Aš iš tiesų nebesuvokiu, ką plepu. Negaliu atsigauti po patirto šoko.

O Endrius maloniai man šypsosi, nesutrinka dėl mano pastabos, paskui ūmai pakyla nuo grindų, atsiklaupia, įsispraudžia man tarp kojų ir stumteli mane atbulą ant lovos toliau nuo krašto. Pats atsisėda ir užsikelia mane ant kelių, mano kojomis apglėbia sau klubus. Sėdžiu iš nuostabos išsproginusi akis ir įsikandusi apatinę lūpą. Jis elgiasi taip paprastai, atsainiai, kad vien nuo tokio netikėto veiksmų posūkio man dar labiau sudrėksta apačioje.

Tvirtai apkabinęs man nugarą palinksta į priekį ir glosto burna man smakrą. Mano kūną nuo galvos iki pirštų galiukų daigo šaltos adatos. Paskui jis prisitraukia mane dar arčiau ir tyliai sukužda:

– Viskas gerai. Aš noriu, kad tu pasitenkintum. Ir patikėk manim, aš taip pat neliksiu nuskriaustas.

Jo balse justi šypsena, palenkusi galvą žiūriu į jį ir negaliu atsispirti jo žvilgsniui. Jeigu Endrius lieptų dabar man klauptis keturiomis, nė nedvejodama tą padaryčiau.

Jis glusteli lūpomis prie kito mano skruosto.

– Ar ne geriau tau su manim permiegojus? – tyliai klausiu jo, paskui bandau paaiškinti savo mintį kitais žodžiais: – Jeigu nori man padaryti… kai ką kita…

Jis truputį atšlyja nuo mano veido ir priglaudžia tris pirštus prie mano lūpų, duodamas suprasti, kad nekalbėčiau.

– Pasakysiu tau vieną dalyką ir daugiau nekartosiu, – prabyla jis, o jo žvilgsnis toks gilus ir įdėmus, kad gali jame nuskęsti. – Tik būk gera, nieko nekomentuok, gerai?

Aš nervingai linkteliu galva.

Endrius patyli, apsilaižo lūpas ir kalba toliau:

– Jeigu norėtum, kad aš tave išdulkinčiau, turėtum man visiškai atsiduoti .

Mano kūną supurto nevaržomai malonus pasitenkinimas. Jo žodžiai mane galutinai nuginkluoja. Širdis liepia pasakyti vienus žodžius, o protas – kitus. Tačiau aš nebesuvokiu nei vieno, nei kito, nes tą jausmą tarpukojy darosi vis sunkiau ir sunkiau ištverti.

Sunkiai nuryju išdžiūvusioj burnoj seiles. Regis, visi organai, gaminantys skysčius, nustojo funkcionavę, nes visa mano kūno drėgmė susikaupė viename centriniame taške.

Vis dar negaliu normaliai atsikvėpti.

Dieve mano, jis dar nė nepalietė manęs, o aš jau nebegaliu susiturėti.

Nejaugi sapnuoju?

– Gal man tau pagelbėti su ranka ar dar kaip?

Prisipažinsiu, nuo tokio savo pasiūlymo truputį susigėstu.

Jis krypteli į šoną galvą, kreivai šypteli, o mane apima baisus noras jį godžiai išbučiuoti.

– Aš juk tavęs prašiau nieko nekomentuoti.

– Na, aš… aš… nekomentuoju, o tiesiog…

Jis pakiša pirštus po plonučiukėm mano kelnaitėm ir paliečia. Aš aikteliu ir pamirštu, ką norėjau pasakyti.