Люси Монро - Lemtingas aukcionas

Kesė stebėjosi savo kvailumu. Kodėl toks vyras kaip Neo Stamosas galėtų norėti ją pabučiuoti? Kesė – ne jo lygio moteris. Be to, nereikėtų pamiršti ir jos problemų.

Ji netūnodavo visą laiką namuose. Galėjo pati išeiti apsipirkti ir tai darydama jausdavosi pakankamai ramiai, jei eidavo į vietinę krautuvėlę, kurioje lankydavosi vaikystėje.

Nors didžiąją dalį savo pirkinių ji užsisakydavo internetu, galėjo eiti ir į gerai žinomus prekybos centrus, jei nebūdavo kitos išeities. Kesė įveikė beveik visas savo baimes, susijusias su įrašais studijoje, svarbiausia, kad nesikeistų įrašų technikai ir muzikos prodiuseris. O jos vadybininkas niekam neleisdavo stebėti, kaip ji skambina.

Bobas to pradėjo reikalauti po paskutinio karto, kai ji paprasčiausiai atsisakė skambinti ir išėjo namo.

Tačiau ši diena įrodė, kad Kesė dar nevisiškai įveikė savo baimę. Jos agorafobija paprastai pasireikšdavo tik per viešus pasirodymus, tačiau mintis, kad jos namuose, jos tvirtovėje, gali pasirodyti nepažįstamų žmonių, visada sukeldavo didelį nerimą. Žiniasklaidos antpuolis prie jos namų sukėlė sekinamus prisiminimus.

Neturėjo supratimo, kiek dar būtų išbuvusi vonios kambaryje, jei nebūtų pasirodęs Neo. Žinoma, tai, kad Bobas atsirado anksčiau, nerimą tik padidino. Kesė žinojo, kad Bobas būtų norėjęs išspausti naudos iš susidariusios situacijos.

Ji negalėjo suprasti, kodėl Neo artumas taip smarkiai viską keitė, bet buvo neapsakomai už tai dėkinga.

Trečias skyrius

Kitą rytą Kesė dirbo prie kūrinio, kurį ketino išleisti savo kitame kompaktiniame diske. Staiga suskambėjo durų skambutis.

Ji nepaisė jo. Šįryt prie namų nebuvo matyti nė vieno žiniasklaidos furgono, o Neo viešai paskelbė pranešimą, kuris turėjo nuraminti net smarkiausiai malančius liežuvius. Tačiau tai nereiškė, kad koks nors landus reporteris nebandys grįžti ir gauti patvirtinimo iš atsiskyrėlės pianistės.

Net ir kai išaiškėjo visa tiesa, galėjo atsirasti kas nors, kas primygtinai tvirtintų, kad milijardierių ir Kesę sieja kokie nors ryšiai. Juk tai padėtų parduoti daug daugiau egzempliorių nei tas faktas, kad Neo mokosi skambinti fortepijonu.

Be to, nepaisant ženklo virš skambučio, kad prekybos agentai nepageidaujami, retkarčiais į duris paskambindavo keliaujantys prekybininkai.

Kesė nejautė sąžinės graužimo dėl to, kad ignoruoja lankytojus , kurie aiškiai nepaiso jos norų. Ir tikrai nenorėjo kalbėtis su reporteriais, kad ir kaip to trokštų jos vadybininkas. Šiandien ji jautėsi daug ramesnė nei būtų galėjusi tikėtis, bet Neo draugija praėjusį vakarą padėjo įveikti nerimą. Net Kesės tėvas nesugebėdavo taip jos nuraminti po pasirodymų.

Kai Neo būdavo šalia, ji jautėsi saugi ir buvo tikra, jog jis padarys viską, kad sutvarkytų visą šią žiniasklaidos sukeltą sumaištį.

Kažkas dar kartą paskambino į duris, tačiau jos draugai ir verslo partneriai žinojo, kad pirmiausia turi paskambinti telefonu, taigi Kesė ir toliau nekreipė dėmesio.

Tada suskambėjo jos telefonas.

Kesė susierzinusi atsiduso, tačiau pakilo atsiliepti. Niekaip nepabaigs kūrinio, jei jai nuolat kas nors trukdys. Ji čiupo telefoną ir atsiliepė:

– Klausau.

– Panelė Beiker?

– Taip. – Ko iš manęs prisireikė Neo asmeninei padėjėjai? Ak, žinoma… – Skambinate dėl rekomendacijos fortepijonui.

– Iš tikrųjų skambinu dėl ko kito.

– Tikrai? – Kesę užliejo nusivylimo banga. – Ar ponas Stamosas nori atšaukti ir kitos savaitės pamoką? – Gal jis iš viso nebenori mokytis skambinti? Po vakar dienos ji tikrai jo nekaltintų.

– Ne.

– Ak. – Gal vertėtų palaukti, kol padėjėja pati pasakys, dėl ko skambina. Mįslės erzina, jei negali iš karto sužinoti atsakymo. O atsakymai, kuriuos ji galėjo sugalvoti, kol kas visiškai nepatiko.

Taigi Kesė laukė, kol asmeninė Neo padėjėja pasakys, koks yra jos skambučio tikslas.

Moteris kitame laido gale kostelėjo.

– Ponas Stamosas manęs paprašė, kad suplanuočiau spynų meistro vizitą pas jus. Jis turėtų sutvarkyti jūsų paradinių durų rankeną ir įdėti papildomą spyną dvivėrėms stiklinėms durims antrame aukšte. Meistras jau pas jus, tačiau tikriausiai neveikia jūsų durų skambutis.

– Jis veikia kuo puikiausiai.

– Meistras skambino. Du kartus.

– Aš neatidarau durų, jei nelaukiu svečių. – Kesė nesivargino paaiškinti išsamiau. Jau seniai suprato, kad bandydama paaiškinti savo savitumą, ji tik dar labiau viską apsunkina. Ypač bendraujant su tokiais šaltais žmonėmis kaip Neo Stamos asmeninė padėjėja.

– Jei neatidarysite durų, meistras negalės sutvarkyti jūsų durų rankenos.

– O kuo ji bloga? – Kiek Kesė žinojo, jos durų rankena nei strigo, nei šiaip buvo sugedusi, nors galėjo būti ir taip, kad, būdamas čia, Neo pastebėjo tai, į ką ji neatkreipė dėmesio.

– Ponas Stamosas paliko nurodymus, kad ji būtų pakeista automatiškai užsirakinančiu modeliu.

– Ponas Stamosas paliko jums nurodymus dėl mano durų? – apstulbusi paklausė Kesė. – Nepranešęs apie tai man?

Ji žinojo, kad Neo nepatinka jos įprotis palikti neužrakintas duris tada, kai laukia svečių. Tai buvo jos pasirengimo lankytojams dalis – taip sau primindavo, kad turi būti atvira kitiems žmonėms, bent kiek įmanoma.

Neo dėl to bambėdavo kiekvieną savaitę, bet negi jis tikrai manė, kad ji dėl to pakeis užraktą? Juk net jis galėjo suprasti, kad dabar, kai paparacai yra per daug susidomėję, koks ryšys juodu sieja, ji nė už ką nepaliktų neužrakintų durų.

– Aš tikrai negaliu pasakyti, ar jis informavo jus, ar ne. Žinau tik man duotus nurodymus.

– Jūs tikitės, kad aš į namus įsileisiu visiškai nepažįstamą žmogų, kuris pakeis mano durų spyną, vien tik dėl to, kad tai pasakė jūsų viršininkas? Aš ne tik kad neprašiau, bet net ir nepalaiminau tokio atnaujinimo. – Kesė nesugalvojo, kaip geriau tai įvardyti. Iš tylos ragelyje ji suprato, kad padėjėja tikėjosi kaip tik to.

Kesė vylėsi, kad Neo suprato. Bent jau iš dalies.

Akivaizdu, kad klydo.

– Ne.

– Ne? Bet ponas Stamosas…

Nutraukdama įkyrią moterį, Kesė nejautė jokio sąžinės graužimo.

– Prašau paskambinti savo spynų meistrui ir atšaukti užsakymą. Tuojau pat.

– Aš negaliu. Ponui Stamosui…

– …šie namai nepriklauso. Ir aš, jų savininkė, – pridūrė Kesė, jausdama kylantį nerimą, – neketinu keisti savo puikiai veikiančio užrakto.

– Ponui Stamosui tai nepatiks, – niūriai perspėjo padėjėja.

– Esu tikra, kad ponas Stamosas turi daug svarbesnių reikalų.

– Be abejo, bet jis paliko nurodymus.

Reikėjo pripažinti, kad Neo darbuotojai jam buvo lojalūs ir atsidavę.

– Šiuos nurodymus jis pirmiausia turėjo suderinti su manimi, – atrėžė Kesė. Ji nėra Neo darbuotoja. Ir jei jis būtų pasivarginęs paklausti jos pačios, ji būtų patikinusi, kad artimiausioje ateityje ji nepalikinės neužrakintų durų.

– Ponas Stamosas nėra pratęs klausti kitų nuomonės.

– Tikrai? Niekada nebūčiau pagalvojusi. – Kesės atsakyme nuskambėjo sarkazmo gaidelės. Staiga ji pasijuto nepatenkinta savo elgesiu.

Žinojo, kad Neo stengiasi, kad būtų geriau. Paprasčiausiai tai daro ne pačiu tinkamiausiu būdu. Nes, kad ir kaip ji to norėtų, jis nesuprato esmės.

– Praneškite meistrui, kad jo paslaugų neprireiks.

Padėjėja irzliai atsiduso.

– Pranešiu meistrui, kad kol kas jo paslaugų neprisireiks, o poną Stamosą informuosiu, kad viskas atidedama jūsų reikalavimu. – Nuo šalto asmeninės padėjėjos tono telefonas mirksniu apledėjo.