Люси Монро - Lemtingas aukcionas

– Kasandra! Ar tu ten? Atidaryk duris, pethi mou . Čia Neo.

Juk jis išvykęs iš miesto. Taip sakė jo padėjėja. Kesė papurtė galvą žiūrėdama į duris, o jos šaltą ir drėgną odą išpylė dar viena prakaito banga.

Girgžtelėjo pasukama durų rankena.

– Kasandra, atidaryk duris.

Balsas buvo panašus į Neo, bet ji negalėjo patikėti, kad tai jis. Nekentė tokios būsenos. Nenorėjo, kad dar kas nors sužinotų, kaip jai būna sunku, tačiau protas liepė atidaryti duris.

Beldimas tapo beveik negirdimas, kaip ir Neo balsas.

– Prašau, mažyle, atidaryk duris.

Kesė privertė dirbti sustingusius raumenis ir atsistojo.

– Aš… aš ateinu, – išspaudė.

Jis kažką tarstelėjo graikiškai, o tada tęsė:

– Gerai. Ačiū. Atidaryk duris.

Ji siektelėjo ranka, atrakino duris ir jas atidarė.

Už jų stovintis vyras neatrodė kaip visuomet šaltakraujiškas Neo. Jis buvo be jam būdingo kostiumo, o veido išraiška – nuožmi.

Kesė atbula ranka nusibraukė prakaitą nuo veido.

– Aš… jie… kažkas pranešė apie tavo antradienines pamokas žiniasklaidai.

– Taip.

– Maniau, kad jie pateks į vidų.

– Gerai, kad jiems nepavyko.

Ji linktelėjo.

– Tau nepakenktų karštas dušas. O aš paruošiu arbatos.

– Aš… taip, tai gera mintis. – Ji apsižvalgė po vonios kambarį, tada pažvelgė į Neo. Paskui nužvelgė sieną, ant kurios kabojo veidrodis, ir nustėro pamačiusi savo atvaizdą.

Atrodė baisiai. Plaukai susitaršę, nes atsikėlusi nespėjo susišukuoti, akys keistai spindėjo, oda buvo balta kaip vaiduoklio, o ant palaidinės matyti prakaito dėmės. Jai reikėjo ne vien tik dušo. Būtina visiškai pasikeisti.

Bet kol kas teks tenkintis dideliais karšto vandens kiekiais ir pažadu gauti arbatos.

– Ar nieko, jei paliksiu tave vieną? – paklausė Neo.

– Žinoma. – Baisiai susigėdusi dėl tokio savo elgesio ji nebūtų prašiusi jo pasilikti, net jei dėl to tektų atsisveikinti su savo fortepijonu.

Tik dvidešimt minučių praleidus po karštu dušu Kesei kilo klausimas, kaip Neo pateko į namą. Mąstydama apie tai ji rankšluosčiu nusisausino plaukus. Kol nenulips žemyn, atsakymo nesužinos, todėl persirengė ir nuėjo į virtuvę.

Neo laukė jos.

Parodė į ant stalo pastatytą puodelį garuojančios arbatos.

– Gerk.

Kesė atsisėdo, gurkštelėjo ir vos neužspringo nepaprastai saldžiu gėrimu.

– Kiek cukraus tu įdėjai?

– Pakankamai.

– Galbūt cukraholikui.

– Saldi arbata mažina šoką.

– Kalbi kaip tikras žinovas.

– Aš paskambinau savo padėjėjai, paprašiau jos pasidomėti.

Kesė nusijuokė. Negalėjo susivaldyti.

– Galiu lažintis, kad tai jai patiko.

Neo gūžtelėjo pečiais.

– Kaip patekai į mano namą? – paklausė ji.

– Mane įleido Bobas.

– Jis turi raktą.

– Akivaizdu.

– Atmenu, jis buvo atėjęs, – pripažino Kesė. Ji neatidarė Bobui vonios kambario durų, kai šis beldė, būdama tikra, kad jis bandys įtikinti ją duoti interviu.

– Kai atvažiavau, buvo likęs tik vienas žiniasklaidos furgonas.

– Ką tu čia darai?

– Tu palikai pranešimą mano balso pašto dėžutėje.

– Maniau, esi išvykęs iš miesto.

– Buvau.

Jis sugrįžo. Kad padėtų jai? Kesei buvo sunku tuo patikėti, tačiau ji vis tiek džiaugėsi, kad jis čia. Žvilgtelėjusi į mikrobangų krosnelės laikrodį pamatė, kad jau ankstyvas vakaras.

Savo vonios kambaryje ji praleido daugiau nei aštuonias valandas. Nieko keisto, kad raumenys sustingę į akmenį.

– Jaučiuosi kaip visiška kvailė.

– Ne.

– Ne?

– Jokia tu kvailė.

Ji nepritardama suniurzgėjo ir gurkštelėjo labai saldžios arbatos.

Neo atsisėdo priešais.

– Tau sekinamo nerimo sindromas, susijęs su viešais pasirodymais.

– Taip, bet manęs šiandien niekas ir neprašė viešai pasirodyti.

– Argi? Ar ne tai daro paparacai kiekvieną kartą, kai kišasi į mūsų gyvenimus? Jie reikalauja pasirodyti jiems ir jų auditorijai, gašliai trokšdami paskleisti naujausius gandus.

– Ar manai, kad informaciją apie tavo pamokas žiniasklaidai nutekino Bobas? – Nors Kasandra net negalėjo įsivaizduoti, kad jos galėtų sukelti tokį didelį susidomėjimą.

Neo nuo stalviršio čiupo bulvarinį laikraštį ir padėjo priešais Kesę ant stalo. Jame buvo į jos namą įeinančio Neo nuotrauka.

– Jie mano, kad tu esi šis tas daugiau, nei mano fortepijono mokytoja. Jie įsitikinę, kad esi mano naujausia meilužė.

Kesė sudrebėjo. Ne nuo minties, kad galėtų būtų jo meilužė, bet kad žiniasklaida dėl šio klaidingo įspūdžio gali pradėti ją persekioti.

– Tai, kad slėpiau mūsų bendravimą, sukėlė audringų kalbų, o nustačius tavo tapatybę, susidomėjimas dar labiau padidėjo.

– Turbūt gerai, kad atšaukei šiandienos pamoką, arba būtum įkritęs tiesiai į šią košę.

Neo papurtė galvą.

– Atsiprašau dėl to, kas įvyko. Mano viešųjų ryšių atstovas pateikė ožcialią informaciją apie pamokas, tačiau bijau, kad dabar paskleista per daug spėlionių, kad susidomėjimas greitai išblėstų.

– Nieko baisaus. Aš per jautriai sureagavau.

– Daugeliui žmonių gauja paparacų prie jų namų durų būtų sukėlę nerimą.

– Ir mano užpakalinėje verandoje.

– Ką turi omenyje?

– Kažkas užlipo į mano verandą ir bandė priversti mane atidaryti stiklines duris į miegamąjį.

Neo įsiuto.

– Tai visiškai nepriimtina.

– Sutinku. Buvo tikrai baisu. – Bet blogiausia buvo tai, kad Kesė jau nebegalėjo atskirti paprastos baimės nuo patologinės, kurią jai sukeldavo minios ir vieši pasirodymai.

– Tai suprantama.

– Turbūt nenori pasimokyti, kad jau atvažiavai?

Neo nusišypsojo.

– Galbūt, kai tu pavalgysi.

Išgirdus tokį pasiūlymą, jos pilvas suurzgė primindamas, kad ji nieko nevalgė nuo vakar vakaro.

– Paruošiu kelis skrebučius.

Bet tai Neo netiko. Jis primygtinai pareikalavo, kad vienas iš jo asmens sargybinių pristatytų maisto pagal užsakymą. Kai maistas galiausiai buvo pristatytas, Kesė nustebo, kad grįžo apetitas.

– Tavo vadybininkas norėjo likti ir pasikalbėti su tavimi, tačiau aš pareikalavau, kad jis išvyktų, – jiems baigiant valgyti tarė Neo.

– Ačiū. Jis turbūt norėjo, kad aš duočiau interviu.

– Ir man susidarė toks įspūdis. – Matyti, kad Neo tai nepatiko.

– Jis man pasakė, kad viešumas padės parduoti mano įrašus.

– Kada?

– Aš susisiekiau su juo, prieš paskambindama į tavo biurą. – Kesė gurkštelėjo vyno, kurį pristatė su maistu. – Nežinau, kodėl taip padariau. Tuo metu mąsčiau ne visai racionaliai.

– Džiaugiuosi, kad paskambinai. Akivaizdu, kad ši problema kilo dėl manęs. Todėl turiu sugalvoti, kaip ją išspręsti.

– Neo Stamosai, aš manau, kad esi geras žmogus.

Jis atrodė priblokštas jos pareiškimo, tačiau savo reakciją nuslėpė.

– Priimsiu tai kaip komplimentą.

– Tai ir turėjo būti komplimentas.

Tą vakarą Kesė nemokė Neo skambinti, bet jis liko jos namuose iki devintos valandos, kai vynas ir bebaigiantis išgaruoti adrenalinas pagaliau įveikė Kesę, ir ji ėmė nepaliaujamai žiovauti.

– Tau reikia pailsėti.

– Tikrai. – Ji tyliai nusijuokė. – Jaučiuosi visiškai išsekusi, nors neturėčiau tokia būti.

– Žinoma, kad esi pavargusi. Eik miegoti.

– Taip ir padarysiu.

Išlydėdama Neo pro paradines duris Kesė pamanė, kad jis pabučiuos ją, tačiau vyras tik spustelėjo jai petį ir dar kartą pakartojo, kad jai reikia pailsėti.