Люси Монро - Lemtingas aukcionas

Ir širdis Kesės krūtinėje persivertė.

Ji pasijuto gavusi smūgį į saulės rezginį. Tai nežadėjo nieko gero. Kesės dar niekada taip nebuvo paveikęs joks mokinys, tiksliau, joks žmogus. Prieš jam nusišypsant, turėtų būti pateikiamas įspėjimas, pavyzdžiui, Vienas žvilgsnis gali būti mirtinas!

– Retas kuris leidžia sau atvirai pripažinti pastebėjęs tam tikrus prieštaringus turtingo žmogaus dalykus.

– Gudravimas nėra mano stiprioji pusė. – Kesė ir taip nemėgo visuomeninių susibūrimų, o apgavystės tokiose situacijose ją tiesiog baugindavo.

Jo šypsena net akino.

– Smagu tai žinoti.

– Tikrai? – Jei manė, kad prieš tai jai grėsė pavojus, dabar situacija pasiekė armagedono lygį.

– Taip. Grįžkime prie jūsų klausimo. Tai juk buvo klausimas, ar ne? – Neo žodžius švelniai spalvino graikiškas akcentas, kuris glostė Kesės klausą.

Jai reikėjo dažniau išeiti į žmones . Taip. Tikrai. Jau dabar matė, kaip tai vyktų. Kesė sulaikė atodūsį. Ne. Taip nebus, ir, kad ir kaip jai patinka jo akcentas, tai neturi jokios reikšmės.

Iš pradžių Kesė stebėjosi, tačiau vėliau nusprendė, kad to buvo galima tikėtis. Internete ji buvo radusi informacijos, kad Neo išvyko iš Graikijos, dar būdamas paauglys. Tačiau viename straipsnyje moteris perskaitė, kad jis kalbėjosi graikiškai su savo verslo partneriu ir per visą laiką nuo išvykimo yra įgyvendinęs kelis nekilnojamojo turto plėtros projektus savo gimtojoje šalyje.

– Klausimas šiek tiek įžūlus, bet tai klausimas, – pagaliau sugebėjo atsakyti Kesė.

– Man nekliūva toks smalsumas, koks yra jūsiškis. Tačiau paparacai, reikalaujantys mano naujausios draugės vardo ir matmenų, – visiškai kas kita.

Kesė skaisčiai nuraudo.

– Na, patikinu, kad tokio tipo klausimų neuždavinėsiu.

– Ne, jūsų smalsumas yra visiškai nekaltas. – Tai, regis, jam malonu. Keista.

Kesei jos nekaltumas anaiptol nebuvo malonus.

– Atsakysiu į jūsų klausimą. Žmogus negalėtų sukaupti didelio turto per vieną gyvenimą, jei lengvabūdiškai švaistytų savo pinigus. Tokie mano drabužiai būtini, kad mūsų investuotojai ir pirkėjai matytų tam tikrą fasadą . Mano laikrodis techniškai yra toks tikslus ir tvirtas kaip Rolex , tačiau jis kainuoja kelis šimtus, o ne kelis tūkstančius. Mano automobilis yra pakankamai brangus, kad darytų įspūdį, tačiau kainavo ne taip absurdiškai brangiai, nes yra tik priemonė nusigauti iš taško A į tašką B.

– Kitaip nei daugeliui vyrų, automobilis jums nėra vienas iš jūsų žaisliukų.

– Su žaislais nustojau žaisti, dar gerokai prieš palikdamas našlaičių prieglaudą, kurios niekada nevadinau namais.

Kesė skaitė, kad, prieš išvykdamas iš Atėnų, Neo gyveno našlaičių prieglaudoje. Tačiau pro jo viešųjų ryšių personalą beveik neprasprūdo informacijos apie tą laikotarpį, kai jis iš vaiko tapo vyru. Viskas buvo apgaubta paslaptimi.

Tai Kesė galėjo nesunkiai suprasti. Nors ožcialiai skelbiamoje biogražjoje buvo nurodyta, kad abu jos tėvai mirę, ten nieko nebuvo rašoma apie užsitęsusią jos motinos ligą. Nebuvo nieko ir apie metų metus, praleistus namuose, kuriuose tvyrojo tyla ir kurie buvo persunkti baimės prarasti žmogų, kurį ji ir jos tėvas mylėjo labiau už viską pasaulyje.

Žinia apie staigią tėvo mirtį dėl stipraus širdies smūgio tuo metu mirgėjo pirmuosiuose spaudos puslapiuose. Labiausiai dėl to, kad tai reiškė tuo metu kylančios žvaigždės Kasandros Beiker viešų pasirodymų pabaigą. Apie jos atsiskyrimą rašė daugiau nei apie gero, nors kartais klydusio žmogaus mirtį.

– Kai kurie vyrai stengiasi kompensuoti prarastą vaikystę, bandydami susikurti sau antrą.

– Aš per daug užsiėmęs.

– Taip, tikrai.

– Jūs ir pati neturėjote vaikystės, – ramiai pasakė Neo.

Tarsi tai būtų visiškai nesvarbu. O ar ji pati nebuvo seniai nusprendusi, kad tai tikrai nesvarbu? Praeities negalima pakeisti.

– Tai kodėl pasirinkote fortepijono pamokas? – paklausė ji Neo, norėdama nukreipti kalbą nuo savo slogios vaikystės.

– Pralaimėjau lažybas.

– Savo verslo partneriui? – Ši versija buvo daug logiškesnė nei tos, kurias Kesė buvo susikūrusi.

Išgirdęs, kaip ji apibūdino Zefyrą Nikosą, Neo kilstelėjo antakius.

– Taip.

– Jei tai, ką sakote, yra tiesa, stebiuosi, kad jis yra vertinamas kaip ir jūs.

– Ką norite tuo pasakyti?

– Jis išleido šimtą tūkstančių dolerių fortepijono pamokoms, kurių jūs nenorite. Man tai atrodytų kaip pinigų švaistymas labai lengva ranka.

– Aš iš tikrųjų noriu mokytis skambinti. – Neo pakėlė akis, tarsi pats būtų nustebęs dėl tokio savo pareiškimo.

– Tai stebina.

– Kai buvau paauglys, norėjau išmokti skambinti pianinu. Tada tokios galimybės nebuvo. Dabar aš turiu dar mažiau laiko, nei tada turėjau pinigų.

– Tačiau randate laiko šioms pamokoms. – Kesė nebūtų galėjusi įsivaizduoti savo vaikystės be fortepijono, kuriuo skambindama nors trumpam apmalšindavo skausmą.

– Zefyras nelaiko šios investicijos švaistymu. Jis mano, kad man reikia užsiimti kuo nors kitu nei tik dirbti.

– Bent jau vieną valandą per savaitę. – Nors šešiasdešimt minučių per savaitę Kesei neatrodė kaip itin atpalaiduojanti pramoga.

– Taigi.

– Bet jis galėjo gauti jums mokytoją, kuris iš to užsidirba gyvenimui ir dar už gerokai mažesnę kainą.

– Mudu visada darbui samdome tik geriausius. Jūs esate profesionali ir labai talentinga pianistė.

– Esu girdėjusi taip sakant. – Begales kartų nuo to laiko, kai, būdama trejų, buvo pripažinta muzikos vunderkindu.

– Dabar jūsų eilė atsakyti į mano klausimą.

– Jei norite. – Ir jei ji galės atsakyti. Ji pasiruošė išgirsti klausimą, kurį užduodavo daugelis žmonių ir į kurį ji neturėjo aiškaus atsakymo.

– Kodėl jūs kiekvienais metais dovanojate labdaros aukcionui savo pamokų ciklą, nors iš tikrųjų esate profesionali kompozitorė ir pianistė, o ne mokytoja?

Mirksnį Kesė buvo tokia nustebusi, kad jis nepaklausė to paties, kaip ir visi kiti – kodėl ji daugiau nebeskambina viešai, – jog nežinojo, ką atsakyti. Galiausiai ji susivokė ir pasistengė patenkinti jo smalsumą.

– Daug perspektyvių pianistų nori mokytis pas mane. Tai vienintelė galimybė jiems tai padaryti.

– Tai kodėl iš viso suteikiate jiems tokią galimybę?

– Todėl, kad nors man daug labiau patinka ramus gyvenimas, kai jame nėra naujų veidų, jis gali tapti gana vienišas. O aš nenoriu tokia būti. Nenoriu tapti atsiskyrėle.

Nors daugeliu atžvilgiu kaip tik toks jos gyvenimas ir yra.

– Ar nusivylėte, kai sužinojote, jog jūsų pamokas įsigijo visiškas naujokas?

– Ne, sakyčiau, buvau labiau susirūpinusi. Jei rimtai, tai siaubingai išsigandau. – Kesė šyptelėjo. – Nerimas buvo toks didelis, kad maldavau savo vadybininko išvaduoti mane nuo šio įsipareigojimo.

– Jis nesikreipė nei į Zefyrą, nei į mane, kad atšauktų pamokas.

– Ne.

Neo prisimerkė, tačiau Kesė nebuvo tikra, dėl ko jis atrodo toks nepatenkintas.

– Kodėl taip baiminotės? Juk tai jums ne pirmas kartas.

– Su klestinčiu milijardieriumi – pirmas.

– Aš niekuo nesiskiriu nuo kitų žmonių.

Kesė taip pat suraukė kaktą, nepatenkinta jo akivaizdžiai melagingu pareiškimu.

– Kaip žmogus, kuriam patinka teisybė, meluojate nerausdamas. Nieku gyvu nepatikėsiu, kad manotės esąs toks kaip visi.

Jis mįslingai nusišypsojo.

– Jūs esate dar pastabesnė nei maniau.