Lucy Monroe - Lemtingas aukcionas

Sietlo uostas beveik niekuo nesiskyrė nuo šimtų kitų uostų, kuriuose Neo Stamosui teko lankytis nuo tada, kai jis tapo krovininio laivo Hera komandos nariu. Tada jam tebuvo keturiolika. Tačiau Neo šis uostas buvo nepaprastas, nes kaip tik jame pasikeitė jo gyvenimas. Šiame uoste jis kartą išlipo iš Heros ir niekada į ją negrįžo.

Neo ir jo draugas Zefyras Nikosas turėjo sumeluoti apie savo amžių, kad prieš šešerius metus jiems būtų leista prisidėti prie Heros komandos, tačiau tai buvo nedidelė kaina už tai, kad galėtų palikti gyvenimą Graikijoje. Neo ir Zefyras buvo Atėnų gatvių banditėliai, kuriuos siejo vienas troškimas – gyvenime pasiekti daugiau nei pakilti iki gaujos vadeivų.

Ir mes būtinai tai pasieksime, – mintyse prisiekė dvidešimtmetis Neo stebėdamas tekančią saulę.

– Pasirengęs kitam žingsniui? – angliškai paklausė Zefyras.

Neo linktelėjo galva, neatitraukdamas akių nuo artėjančio uosto.

– Daugiau niekada negyvensime gatvėse.

– Mums jau šešerius metus neteko taip gyventi.

– Tiesa. Tačiau mūsų gultų Heroje nepavadintum ypatingu gyvenimo sąlygų pagerinimu.

– Taigi.

Neo pritarė, tačiau nieko nepasakė. Zefyras tai žinojo ir sutiko su Neo. Beveik bet kas buvo geriau nei raustis atliekose, kad išgyventum, ir dar stengtis laikytis kitų primestų taisyklių.

– Tačiau mūsų laukia dar geresni dalykai.

– Taip. Užtrukome šešerius metus, bet dabar turime pinigų, kad žengtume dar vieną žingsnį į priekį.

Šešeri metai sunkaus darbo ir pasiaukojimo. Jie stengėsi neišleisti nė vienos savo uždarbio drachmos.

Dviem vyrams, užaugusiems našlaičių prieglaudoje ir vėliau pabėgusiems į gatvę, tai buvo didelis pasiekimas. Būdai, kuriais jie sugebėdavo gauti drabužių, knygų ir kitų būtinų dalykų, buvo įdomūs, bet ne visada teisėti.

Kai Neo ir Zefyras nedirbdavo ar nelošdavo, kad padidintų savo skurdų uždarbį, skaitydavo viską, kas tik papuldavo į jų rankas apie verslą ir nekilnojamojo turto plėtrą. Kiekvienas domėjosi skirtingais šios srities aspektais ir tapo atskirų sričių specialistais, taip sujungdami savo ypatingus gebėjimus ir neeikvodami pastangų tiems patiems dalykams.

Dabar jų rankose buvo išsamus planas, kaip padidinti turimą turtą, iš pradžių nuperkant ir parduodant vieną kitą namą, kol galiausiai galės įgyvendinti pelningus didelius nekilnojamojo turto projektus.

– Netrukus visi išgirs apie verslo magnatus Zefyrą Nikosą ir Neo Stamosą, – buvo įsitikinęs Zefyras.

Neo lūpas papuošė ypač retai pasirodanti šypsena.

– Prieš mums sukankant trisdešimt.

– Prieš mums sukankant trisdešimt, – Zefyro balse skambėjo toks pat pasiryžimas, kokį Neo jautė širdyje.

Jiems pasiseks.

Nesėkmė nebuvo įtraukta į jų planą.

– Tu turbūt juokauji? – Neo Stamosas įsistebeilijo į įmantrų sertižkatą su vietinės labdaros organizacijos logotipu.

Jo seniausias ir vienintelis tikras draugas, ką jau kalbėti apie tai, kad dar ir verslo partneris, Zefyras Nikosas tikrai nusiteikęs papokštauti. Juk jis, be abejo, juokauja . Negali būti, kad šis sertižkatas skirtas Neo. Tikriausiai Zefyras paėmė jį kam nors kitam ir dabar tik erzina Neo.

– Aš kuo rimčiausiai nusiteikęs. Sveikinu trisdešimt penktojo gimtadienio proga, filos mou.

Kitaip nei pirmaisiais draugystės metais, kai jie stengdavosi tarpusavyje kalbėtis tik angliškai, kad kuo geriau išmoktų, dabar jie kalbėdavosi graikiškai, kad nepamirštų savo gimtosios kalbos.

– Draugas suprastų, kad tokios dovanos man nereikia.

– Priešingai, tik draugas žinotų, kad ši maža dovanėlė tau labai tinka ir netgi yra būtina.

– Privačios fortepijono pamokos? – Visiems metams. Nieku gyvu. – Nemanau.

Zefyras atsirėmė į rankų darbo raudonmedžio stalą, kainavusį daugiau nei jo per pirmuosius darbo metus gautas darbo užmokestis.

– O aš manau. Tu prakišai lažybas.

Neo piktai pažvelgė į draugą žinodamas, kad, nors ir ką jis pasakys, atrodys kaip verkšlenimas, o ne racionalūs argumentai. Jie vienas kitam ne kartą turėjo progų priminti, kad lažybos yra lažybos. Ir jis turėjo geriau pagalvoti, prieš lažindamasis su savo sukčiumi draugu.

Zefyras neslėpė suprantąs, kad Neo svarsto, kaip išsisukti.

– Galvok apie tai kaip apie gydytojo rekomendaciją.

– Gydytojo rekomendaciją? Kaip iššvaistyti valandą kartą per savaitę? Neturiu nė pusvalandžio, ką jau kalbėti apie valandą.

Neo papurtė galvą. Jo madingus vardinius kostiumus ne veltui pirkdavo ir pagal jo asmeninius poreikius pritaikydavo privilegijuota vyrų aprangos įmonė. Ir ne todėl, kad Neo patikdavo viešinti visam pasauliui, jog jis milijardierius. Jis paprasčiausiai neturėjo laiko apsipirkinėti.

– Nebent žinai ką nors, ko nežinau aš. – Pavyzdžiui, kad atšauktas vienas jų pasaulinių nekilnojamojo turto plėtros projektų. – Mano tvarkaraštyje nėra vietos fortepijono pamokoms.

Ir nesvarbu, ar jis pralaimėjo lažybas, ar ne.

– Tikrai vyksta šis tas, apie ką tu nežinai, Neo. Tai vadinama gyvenimu ir jis vyksta aplink tave, bet tu toks užsiėmęs įmonės reikalais, kad jis lekia tau pro šalį.

– Stamos & Nikos Enterprises iš tikrųjų yra mano gyvenimas.

Zefyras su gailesčiu pažvelgė į draugą. Juk jis ir pats dirbo taip pat sunkiai, kad ankstesnis jų gyvenimas taptų tolima praeitimi.

– Įmonė turėjo būti mūsų raktas į naują gyvenimą, o ne vienintelis gyvenimo tikslas. Ar pamiršai, Neo? Mes ketinome tapti verslo magnatais, iki mums sukaks trisdešimt.

– Ir mums pavyko. – Jie uždirbo savo pirmąjį milijoną per trejus metus nuo tada, kai įžengė į Amerikos žemę. Po kelerių metų jau buvo multimilijonieriai ir, prieš Neo sukankant trisdešimt, jau valdė turtą, kurio vertė viršijo milijardą dolerių. Šiuo metu jis su Zefyru buvo pagrindiniai bendrovės, kuriai priklausė kelių milijardų dolerių vertės turtas, akcininkai. Stamos & Nikos Enterprises ne tik buvo pavadinta ir jo vardu; šiai bendrovei jis atidavė savo dienas ir naktis.

Ir Neo toks gyvenimas visiškai tiko.

– Atmeni, norėjai nusipirkti didelį namą, sukurti šeimą? – priekaištingai paklausė Zefyras.

– Kai kurie dalykai keičiasi. – Kai kurios svajonės tebuvo vaikiškos fantazijos, ir geriau apie jas pamiršti. – Man patinka maniškiai apartamentai.

Zefyras nepritariamai dėbtelėjo.

– Esmė ne ta, Neo.

– O kokia? Tu manai, kad man reikia išmokti skambinti fortepijonu?

– Taip, aš iš tikrųjų taip manau. Net jei tavo gydytojas nebūtų įspėjęs tavęs labiau rūpintis savimi per paskutinį sveikatos patikrinimą, vis tiek akivaizdu, kad laikas ką nors paaukoti. Įvertinus kasdienį stresą, nebūtina būti gydytoju, kad suprastum, jog tavęs už kampo tykoja širdies smūgis.

– Sportuoju šešias dienas per savaitę. Mano valgiaraštį sudarinėja geriausias mitybos specialistas. Mano namų šeimininkė ruošia valgius tiksliai pagal nurodymus ir aš maitinuosi tikrai kur kas reguliariau nei tu. Mano kūnas yra puikios žzinės būklės.

– Miegi mažiau nei po šešias valandas ir neturi jokio būdo, kaip atsikratyti kasdienės įtampos.

– Kaip manai, kam aš sportuoju?

– Tai tik dar vienas būdas patenkinti poreikį konkuruoti. Tu visada stengiesi išspausti iš savęs viską, ką gali.