Люси Монро - Lemtingas aukcionas

– Nesate linkęs savęs apgaudinėti ir nesate panašus į jokį kitą žmogų, todėl negalite tuo tikėti.

Neo gūžtelėjo pečiais.

– Nedaug žmonių yra linkę taip ryžtingai veikti viena kryptimi, kad pasiektų tai, ko pasiekėme mudu su Zefyru.

– Ir dabar Zefyras nerimauja dėl to, kad jūs einate tik ta vienintele kryptimi?

– Padariau klaidą, papasakodamas apie kelis nerimą keliančius dalykus, apie kuriuos mano gydytojas užsiminė per paskutinį sveikatos patikrinimą. Gregoris, kuris yra Zefyro draugas ir mano gydytojas, juos jam priminė.

– Tie dalykai… jus sukrėtė? – paklausė Kesė, tikra, kad žino atsakymą, ir šiek tiek nustebusi, kad taip lengvai bendrauja su beveik nepažįstamu žmogumi.

– Iš kur žinote?

– Man jūs atrodote kaip žmogus, kuris palaiko kuo geriausią žzinę būklę, būtiną pasiekus tokios sėkmės. Tai, kad kažką praleidote, turėjo jus priblokšti.

– Maniau, esate pianistė, ne psichiatrė.

– Žmones lengviau stebėti, nei su jais bendrauti. Natūralu, kad tokia smalsi asmenybė kaip aš galiausiai bandys išsiaiškinti, kuo jie gyvena ir kas jiems svarbu.

– Jūs stebėtinai taikli.

– Ačiū, kad tai pripažįstate. Sąžiningumas man taip pat patinka.

– Tai šis tas svarbaus, ką mes turime bendro.

Kesė šiek tiek pakeitė savo padėtį ant suolelio, kad pasislinktų nuo jo, stengdamasi nekreipti dėmesio į netikėtą reakciją į jo artumą, kuri nuo pat pirmos pamokos vis stiprėjo.

– Taip. O kitas mus siejantis dalykas yra tas, kad mes abu norime, jog jūs išmoktumėte skambinti fortepijonu. Grįžkime prie pamokos.

Kesė nesuprato, kodėl taip reaguoja į Neo.

Kaip tik todėl ji, būdama dvidešimt devynerių, miegamajame buvo visiškai nepatyrusi. Dalyvaudama koncertiniuose turuose, o į juos vykdavo nuo pat vaikystės, ji neturėjo laiko pasimatymams. Kai nutraukė savo koncertinę veiklą, stengėsi nepatekti į tokias situacijas, kur galėtų susitikti su potencialiais gerbėjais. Dėl to dvidešimt devynerių mergina net negalėjo pasigirti nors kartą buvusi pabučiuota romantiškais ketinimais.

Ir tikrai Kesė dar niekada – nė karto iki jos susitikimo su Neo Stamosu – nebuvo jautusi tokios įtampos papilvėje. Buvo skaičiusi apie susijaudinimą, tačiau nė karto nebuvo jo patyrusi. Ir dėl to, kaip pati suprato, beveik viso pasaulio akyse atrodė tikra keistuolė. Bet Kesė buvo ne tik nepatyrusi, ji buvo visiškai skaisti ir nebuvo tikra, ar kada nors norėtų rizikuoti ir tai pakeisti.

Kiekvieną kartą, kai sėdėdavo kartu su Neo ant suolelio prie fortepijono, jos speneliai beveik skausmingai įsitempdavo, ir ji dažnai turėdavo prikąsti lūpą, kad neprasiveržtų aimana. Toks pojūtis kartais ją aplankydavo, jam net nesant šalia. Mintys apie vieną jų per savaitę kartu praleidžiamą valandą vis atgaivindavo prisiminimus apie pirmąjį su juo patirtą žzinės aistros skonį.

Nepažintas jaudulys sruvo gyslomis, versdamas virpėti šlaunis ir plakti širdį dar stipriau, nei pirmą kartą sutikus nepažįstamą žmogų.

Tai turi liautis. Ji privalo susivaldyti, kol dar visiškai neapsikvailino. Tačiau tokia mintis nė kiek nepadėjo sumažinti šios… aistros , kurią jautė savo mokiniui.

Kesė bandė daryti tai, ką darydavo visada, kai jos gyvenime trūkdavo ramybės, – susitelkti į savo muziką. Tai pavykdavo ne visada. Tačiau uždėjusi pirštus ant klavišų, Kesė prisivertė parodyti Neo naujausią derinį.

– Garsai, kuriuos išgaunate, skambindama šiuo instrumentu, yra fenomenalūs.

Gilus ir palankus Neo balsas tik dar labiau sustiprino kibirkščiuojančią Kesės reakciją.

Ji vos suvaldė nuvilnijusį šiurpuliuką.

– Turėtumėte išgirsti, kaip iš tikrųjų atliekama ši melodija.

– Galbūt vieną dieną taip ir bus.

– Galbūt. – Nors jos kvietimas pasėdėti vieninteliame krėsle kambaryje ir paklausyti, kaip ji skambina, nuskambėdavo labai retai, net jos įžūlus vadybininkas daugiau nebeprašydavo jos padaryti kam nors išimtį. – O dabar jūs pabandykite paskambinti.

Iš pradžių jo pirštai vis kliuvo, kol ji uždėjo ant jų savuosius ir padėjo skambinti melodiją. Tai dar labiau sutrikdė Kesę, tačiau buvo puiki priemonė mokyti teisingai laikyti pirštus. Dar prieš suskambant Neo laikrodžio priminimui, jam sekėsi gana pakenčiamai, o Kesė jautėsi kaip virpantis nervų kamuoliukas, besislepiantis už profesionalios pianistės kaukės.

Visa tai priminė savijautą tomis dienomis, kai ji koncertuodavo.

– Kad pirštai taptų lankstesni, galite daryti tam tikrus pratimus, – nepakeldama akių tarė Kesė. – Bet turbūt tik gaiščiau laiką, siūlydama pasimokyti skambinti ir namuose.

Neo gūžtelėjo pečiais.

– Mokytis skambinti man patinka labiau nei tikėjausi.

– Džiaugiuosi. – Kesė nusišypsojo. – Muzika – sielos vaistai.

– Taip, tikriausiai.

Jie abu trumpam nutilo.

Neo pakilo nuo suolelio ir žvilgterėjo į savo laikrodį.

– Nieko nežadėsiu dėl to, kiek mokysiuos namuose, tačiau užsakysiu, kad į mano apartamentus pristatytų fortepijoną. Mano asmeninė padėjėja jums paskambins, kad rekomenduotumėte geriausią.

§

Neo padėjėja paskambino, tačiau ne dėl Kasandros rekomendacijų pirkiniui. Ji paskambino pranešti, kad Neo neateis į kitą pamoką. Kitą savaitę jis bus išvykęs iš Sietlo.

– Prašau niekam to neminėti. Pono Stamoso buvimo vieta galėtų sukelti nepageidaujamų spėlionių, kurios gali padaryti neigiamą įtaką dabartinėms verslo deryboms.

Moters balso tonas aiškiai sakė, kad jei tai būtų palikta jos valiai, ji būtų atšaukusi susitikimą be papildomų paaiškinimų.

Tačiau buvo akivaizdu, kad Neo manė kitaip. Kesė nusišypsojo, nors telefonu mandagiai pažadėjo būti diskretiška.

Jos nelaimei, tai, kad Neo išvykęs iš miesto, neatkreipė žiniasklaidos dėmesio, tačiau jo kassavaitiniai apsilankymai Kesės namuose sukėlė jos susidomėjimą.

Antradienio rytą ji nubudo nuo trankomų automobilių durelių garso ir prie jos namų garsiai kalbančių žmonių balsų. Ji nuskubėjo į miegamąjį, kurio langai žvelgė į gatvės pusę, ir vogčiomis dirstelėjo pro užuolaidėlę.

Priešais namą stovėjo trys žiniasklaidos furgonai. Jai žiūrint, kažkas paskambino į duris.

Kažkas be perstojo spaudė durų skambutį. Kesė puolė į savo miegamąjį apsirengti. Ji paprasčiausiai nekreips į juos dėmesio. Neprivalo atidaryti durų. Ji jau nebe viešas asmuo. Žiniasklaida nepretendavo į jos laiką ar asmenį.

Vis dėlto ji nesimaudė po dušu, kaip darydavo kiekvieną rytą, tik paskubomis apsirengė. Kažkas staiga ėmė trankyti į dvivėres stiklines duris, iš lauko verandos vedančias į jos miegamąjį. Kesė sukliko. Protas sakė, kad tai tik per uolus reporteris, bet kūną ėmė kaustyti gerai pažįstama panika.

Nuo naktinio stalelio ji čiupo telefoną ir paskambino savo vadybininkui. Kai dusdama Bobui išbėrė, kas vyksta, šis paliepė nusiraminti. Toks žiniasklaidos dėmesys teigiamai veikia kompaktinių diskų pardavimus.

Kesė net nebandė su juo ginčytis. Ji stengėsi nepasiduoti stresui. Padėjusi ragelį surinko Neo biuro numerį, o kiekvienas primygtinis smūgis į stiklines duris, vedančias į jos kambarį, buvo tarsi smūgis jai pačiai.

Niekas neatsiliepė, įsijungė balso paštas, ir Kesė neatminė, kokią žinutę paliko, tik žinojo, kad kažką pasakė.

Ji nubėgo į vonios kambarį, užsidarė duris, užsirakino ir meldėsi, kad žurnalistai dingtų.

§

Kesė tupėjo susirietusi į kamuoliuką tarp senovinės vonios su letenos formos kojelėmis ir sienos, kai kažkas pabeldė į pačias vonios duris.