Люси Монро - Lemtingas aukcionas

– Pastabą supratau. Viso gero.

– Viso gero.

Kesė išgirdo kikenimą, prieš Neo dar kartą baigiant pokalbį.

Nežinia dėl ko šypsodama, ypač turint omenyje tai, ką ji ką tik sutiko padaryti, Kesė grįžo prie savo kūrinio. Kai pora žalių akių neprašyta įsiveržė į jos mintis, o pirštai patys pradėjo skambinti itin aistringą Vivaldžio koncerto ištrauką, Kesė suprato, kad pakliuvo į bėdą.

§

Kaip ir žadėjo, Neo kitą rytą lygiai dešimtą valandą atvyko pas Kesę. Ji buvo susisukusi plaukus į kriauklelę ir apsirengusi Džekės Onasi stiliaus ryškiai rožinę suknelę su tokios pat spalvos švarkeliu. Kesė laukė jo muzikos kambaryje, tačiau vis tiek išgirdo švelniai burzgiantį Neo mersedeso variklį, kai jis įsuko į jos įvažiuojamąjį keliuką.

Ji net negalėjo apsimesti skambinanti, kad galėtų nurimti.

Su Neo atvyksta ir nepažįstamasis, ketinantis pakeisti jos namus. Su šiais pokyčiais ji turbūt neapsipras, kai pasibaigs jo metus trukusios pamokos.

Neo paskambino į duris, tačiau pabandė atidaryti duris, nuspausdamas rankeną. To Kesė ir tikėjosi. Ji išgirdo, kaip atsidaro durys ir artėja žingsniai. Uždaromos durys. Ryžtingi Neo žingsniai ir tylesnė, tačiau ne mažiau pasitikinčio savimi žmogaus eisena.

Netrukus Neo į jos muzikos kambarį įvedė už jį žemesnį šviesiaplaukį vyriškį.

– Kasandra. – Magnatas priekaištingai pažvelgė į ją. – Tu palikai duris neužrakintas. Sakei, kad jas rakinsi.

– Atrakinau jas tik prieš kelias minutes. Žinojau, kad atvyksi laiku.

Suraukęs kaktą jis papurtė galvą.

– O jei spūstys būtų sutrukdę mums atvažiuoti sutartu laiku?

– Taip tikrai nebūtų nutikę.

Jis nepaklausė, kodėl ji paprasčiausiai nepalaukė, kol jie atvažiuos. Kesė dėl to buvo dėkinga. Apsaugos specialisto apsilankymas – toks paprastas dalykas, kuris nesukeltų jokių rūpesčių normaliems žmonėms, tačiau Kesė tokia nėra. Ji tai suprato daug anksčiau nei išsiaiškino, ką jos savitumai reikš jos gyvenime.

Susikaupusi ir stengdamasi įveikti nesuvokiamą baimę, ji pasisuko į šviesiaplaukį vyrą.

– Aš – Kasandra Beiker. Sveiki atvykę į mano namus.

Saugos konsultantas ištiesė ranką pasisveikinti.

– Koulas Gyris. Man didelė garbė su jumis susipažinti, panele Beiker. Aš esu aistringas jūsų gerbėjas. Turiu visus jūsų išleistus kompaktinius diskus.

Kesė paspaudė ranką ir nusišypsojo ožcialia šypsena.

– Pone Gyri, malonu su jumis susipažinti. Džiaugiuosi, kad jums patinka mano muzika. Ji – mano gyvenimo džiaugsmas.

– Tai nesunku atspėti, turiu omenyje iš to, kaip jūs skambinate.

Neo kostelėjo ir perliejo juos tokiu žvilgsniu, kuris reiškė: Žmonės, mes gaištame brangų laiką.

Koulas akimirksniu iš gerbėjo virto profesionaliu konsultantu.

– Ponas Stamosas išreiškė savo susirūpinimą dėl kai kurių apsaugos aspektų jūsų namuose. Ar galėčiau apžiūrėti patalpas, prieš pateikdamas preliminarius pasiūlymus?

Tinkamas atsakymas šiuo atveju būtų: Žinoma, prašom.

Tačiau Kesė nenorėjo, kad Koulas Gyris šmirinėtų jos namuose. Kad ir koks aistringas jos gerbėjas jis būtų ar koks malonus atrodytų.

– Nenoriu ant savo langų grotų, – leptelėjo ji, užuot atsakiusi. Ji ir taip taikstėsi su daugybe apribojimų, kuriuos sukėlė jos pačios kartais net sekinantis drovumas.

– Kaip ir minėjau…

– Gerai, – tarė Neo, pertraukdamas konsultantą. Jis uždėjo ranką Kesei ant liemens. – Aprodykime Koului likusią namo dalį.

Kesė pažvelgė į jį maldaudama suprasti jos viduje verdančias emocijas, jausmus, kurie kamavo ir priversdavo drovėtis dar vaikystėje. Vienintelis gydytojas, psichologas, pas kurį mergaitė lankėsi jos tėvo reikalavimu, mažai ką padarė, kad padėtų įveikti nerimą. Tačiau jis padėjo išmokti kelis būtinus pratimus, kaip susidoroti su patiriamais sunkumais.

Kartą jis paaiškino, kad jos patirtis augant namuose su ligotu žmogumi ir spaudimas pasirodyti viešai, esant labai jauno amžiaus, išryškino tai, kas šiaip tebūtų labai drovios asmenybės atvejis. Tokia buvo jo teorija.

Kesė žinojo, kad šiuo metu ji kenčia nuo švelnios agorafobijos, kurią skatino sociofobija, formos. Ar tai tik švelni agorafobija, ji kartais sudvejodavo, ypač tada, kai toks paprastas dalykas kaip, pavyzdžiui, susitikimas su apsaugos konsultantu ir jos namų aprodymas visiškai išmušdavo iš vėžių.

– Verčiau jus būtų sutikęs Bobas, – tyliai pasakė Kasandra, nebūdama tikra, ar jis išgirs.

– Pasitikėk manimi, Kasandra. – Neo į ją sutelkė visą savo dėmesį, akimirkai visiškai nepaisydamas šalia esančio kito vyro. – Mes visa tai padarysime kartu.

– Mano elgesys – absurdiškas. – Kesei nepatikdavo taip save menkinti, nors žinojo, kad tai tiesa.

Ji tiesiog pavargo kartoti nemalonią tiesą apie savo reakciją į tam tikrus dalykus, ypač kai jausdavosi esanti bejėgė ką nors pakeisti. Tai buvo viena priežasčių, dėl kurios ji vengdavo suartėti su kitais žmonėmis. Užmezgus naujus ryšius, būtų tekę iš naujo pripažinti trūkumus, su kuriais ji ir jos gyvenime esantys žmonės turėdavo išmokti susigyventi.

Neo ryžtingai papurtė galvą.

– Toks pasaulis, kuriame tu gyveni. Jei pasitikėsi manimi, pamatysi, kad nėra dėl ko jaudintis.

– Mano tėvas irgi taip sakydavo. – Prieš priversdamas eiti ją į sceną, kur ji turėjo pasirinkimą pasinerti į muziką arba išprotėti. Arba tik tokį pasirinkimą ji tada matė.

Kesė atminė koncertus, bilietai į kuriuos dėl nepaprastų mažosios pianistės gebėjimų visada būdavo išgraibstyti, ir minią žmonių, žvelgiančių į ją iš salės. Nuo šių prisiminimų ją vis dar išpildavo šaltas prakaitas. Kiek ji atminė, muzika jai visada buvo labai asmeniškas dalykas. Ji padėdavo pasislėpti nuo mamos ligos ir erzinančio tėvo bejėgiškumo, nes šis negalėjo niekuo padėti.

Kesė nekentė to jausmo, kad turi dalytis savo muzika su nepažįstamaisiais, o daugelis po dvasiškai alinamo koncerto norėdavo dar ir susipažinti su jaunąja pianiste.

Žalių Neo akių išraiška pasikeitė.

– Galėsi papasakoti man apie tai vėliau, bet turi suvokti, kad aš nesu tavo tėvas.

– Ne. – Jausmai, kuriuos jautė, kai Neo būdavo šalia, toli gražu nepanėšėjo į jausmus šeimos nariui. Be to, jis nebandė įtikinti jos skambinti pilnai salei gerbėjų. Kesė giliai įkvėpė ir iškvėpė. – Gerai. Galime aprodyti jam namą.

– Taip ir padarykime, – Neo kreipėsi į Koulą.

Apsaugos darbuotojas paprasčiausiai linktelėjo ir nė neketino kaip nors keistai žvilgterėti į Kesę, nors ji dažnai sulaukdavo tokių žvilgsnių, kai jos saviti trūkumai, kaip ji juos suprato, trukdydavo normaliai bendrauti su žmonėmis.

Kesė dėkinga nusišypsojo Koului.

O tada, nors Neo, be muzikos kambario ir koridoriaus, niekur, išskyrus vakarykščius įvykius, name nebuvo lankęsis, ėmėsi nepriekaištingai vykdyti gido po jos namus pareigas. Tai buvo keista. Jis nė karto neatidarė sieninės spintos durų, tikėdamasis rasti ten kambarį, ir nepraleido nė vienų į lauką vedančių durų. Nors jos namas buvo nedidelis, jame buvo ketverios lauko durys – paradinės, virtuvės ir stiklinės dvivėrės durys jos miegamajame ir valgomajame. Miegamojo durys atsivėrė į atvirą verandą, o valgomojo – į vidaus kiemą po ja.

– Būtų idealiausia, jei galėtume pakeisti šias duris pagamintomis iš sustiprinto metalo ir grūdinto stiklo, – tarė Koulas, šnairuodamas į stiklines dvivėres duris.

Kesė spustelėjo Neo švarko skverną.