Люси Монро - Lemtingas aukcionas

– Ar ketini pasiūlyti man kavos? – Tai buvo aiškus taktinis Neo manevras pakeisti temą, bet Kesė neužkibo.

Šis vyras nežino, ką reiškia pasiduoti. Jo prigimtis to neleidžia.

Kesę persmelkė bloga nuojauta, ir ji nieko nesakiusi staigiai nusisuko. Gali sau sekti paskui ją į virtuvę, o gali ir nesekti. Tegu renkasi pats.

Neo nusekė. Iš aštuntai valandai automatiškai nustatyto kavinuko Kesė įpylė du didelius puodelius kavos.

– Grietinėlės, cukraus? – paklausė ji.

– Ne.

Ji padavė Neo puodelį juodos kavos, o savąją pasigardino grietinėle ir dviem šaukšteliais cukraus.

Pakėlusi akis pamatė, kad jis susiraukęs ją stebi.

– Neprivalau įrodinėti savo vyriškumo, gerdama juodą kavą.

– Tai puiku, nes tu tikrai labai moteriška. – Raukšlės jo kaktoje pagilėjo. – Ar tu visada atidarinėji duris apsirengusi tik šilkinį chalatą, pabrėžiantį kiekvieną tavo linkį?

Kesė apstulbusi kokią minutę tiesiog žiūrėjo į jį, bandydama susikaupti ir ką nors atsakyti.

– Pirma, po chalatu aš vilkiu pižamą.

Neo prunkštelėjo.

– Taip ir yra, – nenusileido Kesė. Ji atrišo chalatą, kurio spalva priminė mėlynai žalią vandenyno Havajuose gelmę, kad tai įrodytų. – Matai?

Ji visa tai nusipirko, kai suprato, kad galbūt niekada nepamatys šių šiltų bangų. Juk neturėjo su kuo ten keliauti, o vienai tai daryti jai nepatiko. Su muzika susijusios kelionės jau buvo praeityje.

Žalios Neo akys pavojingai prisimerkė, kai švystelėjo trumpučiai tokios pat spalvos marškinėliai su petnešėlėmis ir šortukai.

Tada ji vėl susirišo chalatą ir piktai dėbtelėjo.

– Antra, neturiu tiek daug linkių, kad vertėtų nerimauti. Trečia, aš atidariau duris tik tada , kai iš antro aukšto pažvelgiau pro langą ir pamačiau tavo automobilį.

– Kasandra, skubu pranešti, jeigu dar nesupratai: aš esu vyras.

– Vargu, ar tai kam nors paslaptis. – Kesė nesuprato, kodėl jis taip jaudinasi, bet dabar neturėjo nei pakankamai energijos, nei noro tai išsiaiškinti. Ji ir taip gerokai pavargo, kad nuslėptų savo reakciją į jo artumą… – Esmė ta, kad aš niekada neatidarau durų nepažįstamiesiems.

– Ar ir savo vadybininką pasitinki, vilkėdama chalatą?

Kokie čia klausimai?

– Žinoma, ne. Bobas prieš ateidamas visada iš anksto man praneša ir niekada neužklumpa manęs nepasiruošusios ir neišgėrusios rytinės kavos ar neatlikusios savo rytinių procedūrų.

– Gerai.

Kesė vos susivaldė neužvertusi akių.

– Smagu. O dabar kelias minutes tyliai pasimėgauk kava ir leisk man prabusti, kad galėčiau su tavimi ginčytis.

– O mes ginčysimės?

– Ar ketini toliau spausti mane dėl pokyčių?

– Taip.

Jis bent sąžiningas.

Kesė pasuko link durų.

– Kadangi akivaizdu, jog tu man neleisi ramiai išgerti kavos, einu po dušu ir persirengti. Nusileisiu, kai jausiuos labiau pasirengusi su tavimi bendrauti.

– Paskubėk. Mes išvykstame į mano biurą greičiau nei po pusvalandžio.

– Gali važiuoti kada tik tau patinka, bet aš neketinu skubinti savo maudynių ir kitų rytinių procedūrų.

– O aš neketinu čia sėdėti tris valandas ir laukti, kol būsi deramai pasiruošusi.

– Ar moterims tavo gyvenime tikrai reikia tiek daug laiko, kad ryte išsiruoštų? – Nieko keisto, kad jis toks nepatenkintas. Ją taip pat erzintų toks laiko gaišinimas.

– Nori pasakyti, kad tau nereikia?

– Mano makiažo lobyne yra du dalykai – blakstienų tušas ir lūpų balzamai su atspalviu. Manai, tam reikia trijų valandų? – Kesei patiko stilingi drabužiai, bet juos apsirengti užtrukdavo ne ilgiau nei užsitempti džinsus ir marškinėlius. O jei skubėdavo, plaukus susipindavo į prancūzišką pynę, net jei jie būdavo dar drėgni.

– Manau, kad dabar turi penkiomis minutėmis mažiau pasirengti negu turėjai prieš tai.

– Neo, aš nevažiuosiu į tavo biurą. – Kesė neketino sutikti su jo pasiūlymu.

– Meistrai atvažiuos čia pusė devynių. Gali likti ir prižiūrėti juos arba važiuoti su manimi.

Ji ryžtingai priėjo ir bedė pirštu Neo į krūtinę. Kaip vyras, kurį šią minutę norėjosi pasmaugti, jis atrodė per gardus. Žinoma, tik perkeltine prasme…

– Jokiems rangovams neleisiu griauti mano namų, Neo. Net nesvajok. Jei kuris nors bent bandys prisiliesti prie alyvų krūmų, aš iškviesiu policiją. – O tada paskambinsiu savo vadybininkui ir atleisiu jį už tai, kad užvirė šią košę . Prieš tai jis dar turės atvažiuoti ir išvaryti nepažįstamus žmones iš mano namų. Daugiau niekada nedovanosiu savo pamokų labdaros aukcionui.

Turbūt Kesė nepajutusi sumurmėjo tai garsiai, nes Neo pažvelgė į ją šypsodamas, tačiau ir kiek susierzinęs.

– Mes aptarsime tai racionaliai. – Jis paėmė jai už rankos, o visos jos galvoje buvusios protingos mintys išskrido pro langą. – Paskui.

– Paskui?

– Kai išsimaudysi po dušu ir apsirengsi.

Jis tikriausiai supykęs.

Nes Kesė jautėsi kaip tik taip.

Bet Neo atrodė visiškai ramus ir net žaismingas.

Derėtų jį gerai išplūsti už tai, kad manosi galįs šeimininkauti jos namuose, tačiau Kesės gerklė išdžiūvo, o lūpos nepajėgė išspausti nė žodžio. Tačiau ji geidė bučinių. Jo bučinių. Nuo šios minties po kojomis sulingavo žemė. Kas jai darosi?

Kesė jautėsi labai sutrikusi. Ji tikrai troško, kad Neo ją pabučiuotų, ir dėl to buvo tokia apstulbusi, jog nežinojo, kaip elgtis. Staiga kilęs potraukis buvo nepaaiškinamas, bet labai stiprus.

Neo buvo taip arti. Kesė norėjo, kad jis būtų dar arčiau. Jų lūpas skyrė tik keli centimetrai. Kiek jų?

– Dvidešimt penki centimetrai, – ištarė ji.

– Ką?

– Kaip toli… – leptelėjo ji.

– Kas toli? – suglumęs paklausė Neo, nors kibirkštėlės jo akyse sakė, kad jis numano, apie ką Kesė galvoja.

– Nesvarbu. – Kesė norėjo nusisukti, bet neįstengė prisiversti.

Ji ne kartą apgailestavo, kad yra vieniša, kad galbūt niekada neturės savo šeimos. Tačiau kadangi jos niekada iki šiol nebuvo kamavęs didžiulis noras pabučiuoti ar paliesti kitą vyrą, ji taip pat susitaikė su tuo, kad nėra apdovanota geidulingumu.

Dabar jai dingtelėjo, kad galbūt ji paprasčiausiai nebuvo sutikusi tinkamo vyro. Ji niekada nebuvo sutikusi Neo.

– Iki ko dvidešimt penki centimetrai? – švelniai, bet reikliai pakartojo Neo.

Ir Kesei išsprūdo:

– Atstumas tarp mūsų lūpų.

Jis nepaklausė, kodėl tai svarbu, nenusijuokė ir nepažiūrėjo į ją kaip į pamišėlę. Jis nepadarė nieko panašaus.

Paprasčiausiai pasilenkė prie Kesės, lėtai mažindamas tą dvidešimt penkių centimetrų atstumą, kol galiausiai jo lūpos prisilietė prie jos lūpų.

Kesė pasijuto lyg trenkta žaibo. Ji sustingo.

Neo Stamosas ją bučiuoja. Ir tas jausmas nuostabus. Daugiau nei nuostabus; tai stulbinantis, pasakiškas, svaiginantis pojūtis.

Pirmasis jos bučinys.

Kesę kaip šiltos atogrąžų vandenų bangos užliejo tyro malonumo pojūtis. Neo lūpos buvo ryžtingos, o bučinys – vyriškas ir reiklus.

Ji užuodė jo losjono po skutimosi kvapą. Nuo brangaus muskuso aromato ėmė linkti keliai. O gal taip veikė jo liežuvis, bandantis prasiveržti pro jos lūpas, net reikalaujantis įsileisti giliau.

Kesė sudejavo, mėgaudamasi tuo nepažintu jausmu, kai vyro liežuvis glamonėja jai lūpas. Kai Neo apglėbė ją abiem rankomis, sušiugždėjo jo švarkas, o Kesės kūnu ėmė srūti nauja geismo upė. Tokį garsą Kesei retai tekdavo išgirsti, ir niekada – tokioje situacijoje, ir tikrai ji nesitikėjo to patirti su Neo. Tai labiau padėjo grįžti į tikrovę nei jo bučinys.