Люси Монро - Lemtingas aukcionas

– Tai manęs visiškai nestebina.

– Nestebina? – Neo apstulbo. Jei kitame laido gale būtų jis pats, reakcija būtų priešinga.

– Kai pristačiau pasiūlymus, pasidomėjau namo istorija. Jos tėvai nusipirko šį namą dar tada, kai ji nebuvo gimusi, – pasakojo Koulas. – Sprendžiant iš daugelio krūmų dydžio, sakyčiau, kad jie buvo pasodinti netrukus po jos tėvų atsikraustymo. Jei man reikėtų spėti, sakyčiau, kad tai padarė jos mama.

– Taigi, tai susiję su sentimentais? – Neo šioje srityje nebuvo itin patyręs. Nors dabar jį supo prabanga, pasiduoti jausmams jis negalėjo.

– Spėju, kad taip. Bet jie tikrai yra per gera priedanga vagims ar persekiotojams.

Neo atminė Kasandros veido išraišką, prieš jai išeinant iš virtuvės.

– Toks argumentas jos nuomonės nepakeis.

– Jūs įtikinote ją pakeisti duris ir langus. Galite įtikinti ir dėl želdinių. Aš pakoreguosiu susitikimo su sodininku laiką, kai tai padarysite.

Neo nesijautė dėl to tikras. Pirmą kartą per daugelį metų žinojo sutikęs tokį pat užsispyrusį žmogų. Tiesą sakant, paskutinį kartą toks sutiktas žmogus tapo jo draugu, o vėliau – verslo partneriu.

§

Kai Kasandra nusileido laiptais apsirengusi tamsiai mėlynos spalvos kelnių kostiumėliu, ją buvo galima apibūdinti tik vienu žodžiu.

Ekscentriška.

Ji atsisėdo prie stalo ir burbtelėjusi ačiū ėmėsi dideliais kąsniais valgyti nelemtą riestainį, prieš tai į jį žvilgtelėjusi.

– Gražiai atrodai, – pagyrė Neo. – Man patinka ryškiai rožiniai akcentai.

Dauguma jo pažįstamų moterų mėgdavo tiesmukus komplimentus.

Ir jam tikrai patiko rožinis šalikėlis ir bateliai, kurie puikiai tiko prie paprastos baltos palaidinės ir tamsaus kostiumėlio. Netikėtas, bet žavus akcentas buvo ir didelis rožinės ir baltos spalvos auskarai.

Kasandra net nenusišypsojo, tik dar kartą burbtelėjo ačiū.

– Stebiuosi, kad tau patinka ryškios spalvos.

Ji įtariai jį nužvelgė.

– Kodėl?

– Maniau, kad tu vengi atkreipti į save dėmesį. – Sąvoka ypač drovi , Neo manymu, visiškai neatitiko ryškaus aprangos stiliaus , bet, kita vertus, jis juk ne psichologas.

– Gal manai, kad turėčiau rengtis tik pilkų atspalvių drabužius ir plaukus sukti į kuodelį?

– Ne. – Tačiau žinodamas apie jos atsiskyrėlišką gyvenimo būdą nebūtų nustebęs, jei ji taip ir elgtųsi.

– Man nepatinka bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.

Galima pasakyti taip. Dar tai galima pavadinti agorafobija, bet Neo nutylėjo.

– Tai nereiškia, kad noriu atrodyti pigiai. – Kesė įsižeidusi susiraukė. – Man svarbu neatrodyti kaip kaliausei. Nemėgstu skambinti viešai, bet galiu išeiti iš namų. Susitikimai su nepažįstamais žmonėmis mane glumina, bet neprivalau rengtis kaip atsiskyrėlė, neturinti jokio supratimo apie madą. Mano gyvenime ir taip pakanka apribojimų, ir aš suteikiu sau malonumo taip kaip galiu. Taip jau yra, kad man patinka ryškios spalvos.

– Prisiminsiu tai.

– Neįsivaizduoju, kodėl tau tai turėtų būti svarbu.

Gerai pagalvojus, jis ir pats nežinojo. Ji nebuvo viena jo sugulovių, kurioms jis vietoj dėmesio dovanodavo brangias dovanas. Po velnių, ką jis apgaudinėja? Šiandien Kasandrai jis ketino atiduoti daugiau savęs, nei kuriam nors kitam žmogui buvo kada nors davęs. Jis ketino jai skirti savo laiko.

Vis dėlto…

– O dabar tu ginčijiesi tik dėl principo.

– Taip manai? – paklausė Kesė be galo saldžiu balseliu.

Neo tai nustebino, bet ir prajuokino, nors jis buvo per daug protingas, kad tai parodytų. Jis turėtų suirzti. Atšaukė visus susitikimus, išskyrus neatidėliotinus, ir savo darbotvarkėje rado laisvo laiko. To jau nebuvo daręs metų metus. Šiandien dar spės kai ką padaryti, bet planavo užimti Kasandrą. Juk galiausiai dėl jo kaltės ši moteris visai dienai iškeldinama iš savo namų.

Kai jai taip pasakė, piktas Kesės žvilgsnis šiek tiek sušvelnėjo, tačiau vis tiek nebuvo labai draugiškas.

– Turbūt tikiesi, kad būsiu dėkinga.

– Ar dėkingumas netrukus bus įtrauktas į valgiaraštį?

– Ne.

Kesės tiesmukumas buvo malonus. Nustojusi vertinti Neo kaip nepažįstamąjį, ji nebesibaimino jo. To nebūtum galėjęs pasakyti apie kitus jo aplinkos žmones. Neo vėl vos pavyko susiturėti nenusišypsojus.

– Na, tada man užteks to, kad tu būsi laiminga.

– Kurių galų tau rūpi, laiminga aš ar ne?

– Nežinau, bet man rūpi. Nurašykime tai draugystei.

Kesė atsiduso. Atrodė labiau suirzusi, nei supykusi.

– Reikalas tas, Neo, kad ir aš turiu įsipareigojimų. Kūriniai mano kitam albumui patys nesusikurs. Bėda ta, kad aš negaliu kurti, kai svetimi žmonės griauna mano namus.

– Na, mes padarysime nenumatytą pertrauką. Ką reiškia viena diena? – Nė vienas Neo pažįstantis žmogus nebūtų patikėjęs savo ausimis, jei būtų tai išgirdęs.

Kesė nieko nesakė, tik mąsliai žiūrėjo į jį.

– Kada tu paskutinį kartą turėjai laisvo laiko?

Į šį klausimą nebuvo sunku atsakyti.

– Per mano pirmąją fortepijono pamoką.

– O iki tol? – atidžiai žiūrėdama į jį paklausė Kesė, ir tai jam sukėlė nerimą, nors nežinojo kodėl.

– Aš nepoilsiauju.

Taigi, dabar ji tikriausiai tuo pasinaudos ir pasakys, kad ir jai nereikia laisvos dienos.

Tačiau Kesė jį nustebino:

– Niekada?

– Niekada.

– Tau tikrai reikia laisvalaikio.

Tą patį sakė ir Zefyras su Gregoriu.

– Jei kūrinių, kuriuos sukūrei per pastaruosius metus, skaičius yra rodiklis, jo reikia ir tau.

Kesė atrodė apstulbusi.

– Muzika – mano gyvenimas.

– Anot mano gydytojo ir verslo partnerio, toks požiūris – nesveikas.

– Aš sportuoju.

Neo atminė matęs Kesės treniruoklių salę, kai vedžiojo Koulą Gyrį po jos namus.

– Aš irgi.

– Aš tinkamai maitinuosi.

– Aš taip pat.

– Tai kodėl jie taip dėl tavęs rūpinasi?

Neo gūžtelėjo pečiais.

– Pričiupai mane. Bet jei man nesveika nuolat galvoti ir rūpintis Stamos & Nikos Enterprises, logiška, kad kryptingas tavo atsidėjimas muzikai taip pat turi turėti ribas.

– Nenoriu visą dieną praleisti su mane tyrinėjančiais nepažįstamais žmonėmis.

– To nebus.

– Kodėl?

– Jie negalės atitraukti pasigėrėjimo kupinų žvilgsnių nuo manęs.

Kesė nesusilaikiusi nusijuokė, Neo to ir siekė.

– Keistai jaučiuosi žinodama, kad mano namai bus niokojami.

– Niekas jų neniokos. Koulas prižadėjo, kad tu beveik nieko nepastebėsi.

– Kaip tai įmanoma? Mačiau sąrašą. Jie nieku gyvu to nepadarys per vieną dieną.

– Iš tikrųjų jiems ir reikia tik vienos dienos.

– Pinigai kalba visomis kalbomis?

– Taip, jie moka jų daugiau nei aš.

Kesė šyptelėjo.

– Aš laisvai kalbu literatūrine kinų kalba, itališkai ir vokiškai.

– Moki daug kalbų. – Neo, žinoma, mokėjo graikų ir anglų kalbas, bet be jų dar gerai kalbėjo japoniškai ir ispaniškai. – Įvertinus tavo aistrą kurti kūrinius fortepijonui, suprantu, kodėl mokeisi vokiečių ir italų kalbą, bet kam tau kinų kalba?

– Man patinka jos rašmenys.

– Tu moki rašyti kandži?

– Taip, nors vis dar mokausi. Turiu susirašinėjimo draugą iš Hunano provincijos, jis mane moko. Pats yra mokslininkas ir gyvena šiek tiek atsiskyręs.

– O apie ką tu jam rašai?

– Apie muziką, apie ką daugiau? Jis skambina kiniška citra ir kuria jai kūrinius. Šis instrumentas šiek tiek panašus ir į cinį. Kitaip nei senesnis ir tradiciškesniu laikomas cinis, kuris turi tik septynias stygas ir jokių ramstukų, jis turi nuo šešiolikos iki dvidešimt penkių stygų su kilnojamais ramstukais. Jis jam gali sukurti labai sudėtingas ir labai gražias melodijas.