Люси Монро - Lemtingas aukcionas

Kesė jautė, kad per daug plepa. Vis dar jaudinosi dėl to, kad teks išeiti su Neo ir leisti apsaugos bendrovei dirbti savo darbą. Tačiau ji apsisprendė ir tai padarys. Jis didžiuojasi ja.

– O kaip jūs pasidalijate savo kūriniais?

– Mes abu turime interneto kameras. – Kesė nusijuokė, bet neatrodė, kad jai iš tikrųjų būtų linksma. – Skamba apgailėtinai, tačiau su juo ir kitais draugais internete matausi daug dažniau nei su kitais žmonėmis tikrovėje.

Neo tai neatrodė apgailėtina, bet panašiau į netinkamai susiklosčiusias aplinkybes. Vieną dieną jis padės jai šiuos dalykus atskirti.

– Ar kada nors norėjai asmeniškai su juo susitikti?

– Taip.

– Ir, žinoma, pas jį nenuvykai.

– Kada nors tikriausiai nuvykčiau. Nors tai padaryti nėra labai lengva, bet aš galiu keliauti anonimiškai, tačiau neturiu su kuo.

– Taigi, tau kelia nerimą ne tik tai, kad turi išvykti iš savo namų?

Kesė gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakiusi toliau valgė.

Tačiau Neo norėjo tęsti pokalbį.

– Tau nepatinka, kai tave atpažįsta kaip Kasandrą Beiker, žinomą pianistę ir Naujojo amžiaus muzikos kompozitorę.

– Panašiai.

– Bet tu neatidarai durų net spynų meistrui.

– Ne.

– Kodėl?

– Mano tėvas sakydavo, kad aš esu patologiškai drovi.

Sprendžiant iš jos tono Neo spėjo, kad jos tėvas laikė tai kliuviniu jo ypač talentingos dukros karjeros planams.

– Ar tu visada buvai drovi?

– Mano mama sakydavo, kad, dar būdama maža, labai mėgau draugiją. Taip jie sužinojo apie mano ypatingus muzikinius gabumus. Aš visada stengiausi juos kaip nors pralinksminti ir trejų metukų jau skambinau fortepijonu. Grodavau muziką, kurią kur nors išgirsdavau, iš atminties.

– Tai nuostabu.

– Taip sakė ir mano mokytojai.

– Pradėjai lankyti pamokas, būdama trejų? – pasibaisėjęs paklausė Neo.

– Mama susirgo ir turbūt mano tėvai pasitelkė pamokas, kad nukreiptų mano mintis ir iš mamos nereikalaučiau per daug dėmesio.

– Tai turėtų reikšti, kad tu kasdien daug laiko praleisdavai prie instrumento.

– Taip.

– Kiek tiksliai laiko?

– Neprisimenu, – atsakė Kesė, nors matyti, kad ji pamelavo.

– Bent apytikriai.

– Po kelias valandas kiekvieną rytą ir vakare prieš miegą.

– Neįmanoma.

– Visiškai įmanoma. Ir tai neskaičiuojant laiko, kai grodavau savarankiškai.

– Tu turbūt apsirinki. – Vaikai dažnai apsirikdavo skaičiuodami laiką, kurį jie praleisdavo ką nors darydami, ar bent jau taip buvo girdėjęs Neo.

– Anksčiau ir aš manydavau, kad gal apsirinku. Tačiau po tėvo mirties dokumentų dėžutėje radau savo pamokų įrašus, ir ten tai buvo parašyta juodu ant balto.

– Kas?

– Įrodymas, kad mano tėvai nenorėjo, jog būčiau šalia.

– Tai žiaurus įvertinimas.

– O kaip tu atsidūrei našlaičių prieglaudoje? – metė iššūkį Kesė.

– Abu mano tėvai iš gyvenimo norėjo kai ko kito, o ne būti tėvais.

– Žiaurus įvertinimas ar tikrovė?

– Taškas tavo naudai.

– Daug kartų galvojau, kad verčiau būčiau neradusi tų įrašų. Man labiau patiko gražesnė iliuzija, kad aš apsirikau dėl laiko, praleisto skambindama dar tada, kai buvau net ne mokyklinio amžiaus. – Kesė prikando lūpą ir nusisuko, o liūdesys dėl praeities apgaubė ją kaip mantija. – Atsikračiusi tėvų daiktų, teoriškai turėjau apsivalyti.

– Kas tau tai pasakė?

– Mano vadybininkas.

– Ir kaip, ar pavyko?

Ji vėl liūdnai nusijuokė.

– Žiūrint, kaip suprantame žodį apsivalymas . Tai privertė mane suvokti savo netektį, pripažinti, kad jų nebėra ir jie niekada negrįš. Tai tam tikra prasme buvo naudinga. – Kesė vėl pažvelgė į Neo, o jos gintarinėse akyse spindėjo skausmas. – Bet buvo skaudu. Be galo.

– Man labai gaila.

– Ačiū.

– Padidinus tavo saugumą, jie neišnyks.

– Žinau.

– Tačiau pokyčiai sužadina tuos skausmingus jaus mus?

Kesė linktelėjo galva, bet prisivertė pralinksmėti.

– Kaip verslo magnatas, esi gana įžvalgus.

– Žinojimas, kuo gyvena žmonės, versle yra pusė darbo.

– Ir galiu lažintis, kad tau puikiai sekasi viską sužinoti.

– Šioje srityje esu geriausias.

Ji nusijuokė, ir šįkart jos juokas buvo daug džiaugsmingesnis.

– Sergantis didybės manija?

Neo atsakydamas nusišypsojo. Jam patiko, kad pavyko ją pralinksminti.

– Sąžiningai save vertinantis. Pavyzdžiui, bus negerai, jei pavėluosiu į telekonferenciją.

– Ar negali prisijungti savo mobiliuoju telefonu, važiuodamas automobiliu?

– Taip, bet kol priešais mane nebus kompiuterio su visa reikiama informacija, mano indėlis man pačiam atrodys ne toks geras, koks galėtų būti.

– Galiu lažintis, kad didžiąją dalį informacijos turi galvoje. – Tačiau Kesė pakilo nuo stalo ir ėmėsi rinkti indus.

– Nemėgstu klysti.

– Galėčiau lažintis ir dėl to, kad tai labai švelniai pasakyta. – Kalbėdama ji sudėjo indus į kriauklę. – Kad parodyčiau, kaip paisau tavo darbotvarkės, pasiliksiu juos vėlesniam laikui.

Neo pasistengė nereaguoti į pašaipą. Jis gerbė jos planus, tik norėjo juos šiek tiek pakeisti bent vieną dieną.

– Nusprendžiau daugiau nebedalyvauti lažybose, kai paskutinį kartą atsainiai susilažinęs ir pralaimėjęs turėjau pradėti mokytis skambinti fortepijonu.

– Ar turėčiau įsižeisti?

– Ne. Nesigailiu, kad buvau priverstas priimti dovaną. Taip suradau naują draugą.

Ji papurtė galvą, tačiau vis tiek šyptelėjo.

– Nieko sau gimtadienio dovanėlė.

– Manau, Zefyras tikrai mano trisdešimt penktajam gimtadieniui norėjo padovanoti ypatingą dovaną.

– Jis tikrai manė, kad norėsi mokytis skambinti fortepijonu?

– Aš norėjau to išmokti, kai buvome maži, bet jau seniai buvau pamiršęs, kad tada puoselėjau tokią nepasiekiamą svajonę.

– Dabar ji pasiekiama.

– Taip. Bet čia slypi daug daugiau. Aš esu aistringas tavo gerbėjas. Nors to nežinojau.

– Nežinojai? Būtinai turi man apie tai papasakoti, bet tik ne dabar, nes pavėluosi.

§

Po valandos, vis dar sujaudinta minties, kad Neo yra jos slaptas gerbėjas ir dabar laiko ją savo drauge, Kesė klausėsi jos pačios daryto įrašo per MP3 grotuvą ir užsirašinėjo pastabas apie kompozicijos trūkumus. Ji nemelavo, kai sakė, jog turi darbo, tačiau jos užuomina, kad tai gali daryti tik namuose, iš tikrųjų nebuvo tiesa.

Kesė nenorėjo laiko leisti tik ant fortepijono suolelio, todėl jau seniai pradėjo dirbti su savo pačios darytais įrašais. Jai patiko lankstumas, kurį suteikdavo mažytis MP3 grotuvas.

Ji klausydavosi įrašų sportuodama, gamindama valgį ar tobulindama kandži rašyseną. Arba sėdėdama prie stalo tuščioje konferencijų salėje Stamos & Nikos Enterprises pastate Sietlo centre.

Pirmąjį grotuvą Kesė nusipirko patarta kito pažįstamo muzikanto, o vėliau jį keitė naujesniais ir tobulesniais modeliais.

Staiga kažkas patapšnojo Kesei per petį.

Ji iš ausų išsitraukė ausines ir pakėlė akis.

– Ką?

– Ponas Stamosas norėjo, kad aš įsitikinčiau, jog turite viską, kad jaustumėtės patogiai. – Panelės Parks, asmeninės Neo padėjėjos, įvaizdis puikiai atitiko balso toną ir aroganciją, kuri liejosi bendraujant su ja telefonu.

Šviesiaplaukė, 40–45 metų amžiaus moteris susisukusi plaukus į žvilgantį kuodą ir apsirengusi moterišką dalykinį Chanel kostiumėlį, tačiau jis tikrai buvo iš praėjusių metų kolekcijos. Nes šiais metais dizainerio kolekciją gaubė mįslingumo aura, drabužiai buvo puošti raukinukais ir nėriniais, kurie verslininkei netiktų. Panelei Parks taip pat netiko ir mandagus jos klausimas.