Люси Монро - Lemtingas aukcionas

Neo net nebūtų galėjęs įsivaizduoti, koks viliojamas buvo šis pasiūlymas. Kesė labai mėgo plaukioti, bet jai buvo baugu lankytis viešuosiuose baseinuose. O gal jis iš tikrųjų, žinant, kad tyrinėjo jos būklę, tai numanė.

Vis dėlto tai buvo labai dosnus pasiūlymas, ir Kesė neketino jo atsisakyti.

– Ačiū.

– Nėra už ką. Juk tam ir yra draugai, ar ne?

Sekdama paskui Neo link privataus lifto, kuris aptarnavo jo ir Zefyro biurus bei viršutinį aukštą, Kesė šypsojosi.

§

Rasti fortepijoną buvo daug lengviau, nei Kesė tikėjosi. Jai pasisekė paskambinus pirmu telefono numeriu. Kesė susisiekė su savo tiekėju mažai tikėdamasi, kad jie turės ką nors vietoje. Tačiau jie ką tik pardavimui, mainais iš kito Beinbridžo saloje gyvenančio profesionalaus pianisto, kuriam reikėjo didesnio Irmler fortepijono, gavo Steinway.

– Tai nepigus instrumentas, bet siūloma kaina ir tai, kad jį galima pasiimti iš karto – didelis privalumas, – tarė Kesė. – Be to, jis puikiai tiktų tavo svetainėje.

Neo apartamentai buvo didžiuliai ir, nors jų apstatymu rūpinosi profesionalas, viskas buvo labai kuklu.

– Pirkti pianiną būtų daug pigiau.

– Taip, bet jis neprilygtų nei tonu, nei garso kokybe. Juk tai standartas, pagal kurį tu vertini išlaidas, ar ne?

– Taip, daugiau ar mažiau.

– Jei tikrai nori išmokti skambinti, nepakenktų tai daryti puikios kokybės instrumentu.

– Šis kilmingas fortepijonas traukia tave kaip musę medus.

– Galbūt. Steinway nevertėtų atsisakyti, o šis pasiūlymas tikrai labai patrauklus.

– Tu labai pagyvėjai. Man patinka matyti tave tokią.

Kesė pajuto, kad rausta.

Neo papurtė galvą, bet nusišypsojo.

– Ar jį galima išbandyti?

– Mes galime nuvykti į jų saloną ir šiandien bet kuriuo metu išbandyti fortepijoną.

Jis pažiūrėjo į laikrodį.

– Kur jie yra?

Kesė pasakė jam adresą vakarinėje Sietlo dalyje, kuri, reikia pripažinti, buvo arčiau jos namų nei jo apartamentų senamiestyje.

Neo linktelėjo.

– Jei važiuosime dabar, spėtume grįžti laiku.

– Maniau, kad tu laisvas beveik visą dieną.

– Taip, tik vėliau po pietų turiu vieną susitikimą.

– Ilgai neužtruksime.

– Taip ir pamaniau.

– Tai dėl ko mes turime spėti grįžti?

– Pietų. Jie bus paruošti pusę dvylikos.

– Ar ne per anksti?

– Aš pusryčiauju pusę septynių, o tu valgei tik valandą vėliau.

– Stebiuosi, kad tavo mitybos specialistas neliepia tau užkąsti priešpiečių, o pietus valgyti vėliau.

– Paprastai taip ir yra, bet šiandien – ypatinga diena.

Nes tai jo laisvadienis?

– Iš kur sužinojai, kad naudojuosi dietologo paslaugomis? – paklausė Neo. – Neatmenu, kad būčiau tai minėjęs.

Kesė gūžtelėjo pečiais ir įsidėjo savo mobilųjį telefoną į rankinę.

– Atspėjau. Palaikyti gerą formą turėtų būti vienas iš tavo prioritetų, o tai, ko tu neturi laiko padaryti pats, nusiperki.

– Negali tvarkyti verslo reikalų, jei blogai jautiesi.

– Ak, esu įsitikinusi, kad tu gali. Be to, esu tikra, kad jau esi tai daręs.

– Ne taip veiksmingai, kaip norėtųsi. O apie tai sužinojęs Zefyras pradeda su manimi elgtis kaip graikų patriarchas.

– Galiu lažintis, kad ir tu su juo taip elgiesi.

– Savaime suprantama. Aš galiu viskuo pasirūpinti, bet Zy užsispyręs atsisako tai suprasti ir tinkamai pailsėti.

– O kai sergi tu, jis mano lygiai tą patį.

Neo tik gūžtelėjo pečiais.

Kesė nusišypsojo.

– Abu labu tokiu.

– Mes paprasčiausiai žinome, kuo galima pasitikėti.

– Vienas kitu.

– Taip.

– Daugiau niekuo?

Neo neatsakė į jos klausimą, bet ir nereikėjo. Atsakymas buvo akivaizdus. Tai buvo du žmonės, kurie jau seniai išmoko nepasitikėti kitais. Dėl to tai, kad Neo laikė ją savo drauge ir net pasiūlė savo pastato viršutinio aukšto raktą, stebino dar labiau.

Kesė neatminė, kada paskutinį kartą jautėsi kažkieno dalimi. To nebuvo net su tėvais. Ypač su tėvais.

§

Neo niekada nėra buvęs tokioje parduotuvėje.

Ji buvo įsikūrusi rekonstruotame karalienės Viktorijos laikų pastate. Visas apatinis aukštas buvo perdarytas į saloną pučiamiesiems instrumentams ir pianinams bei fortepijonams. Interjero dizaineris puikiai pasidarbavo, kurdamas aplinką, kurioje buvo tinkamai pademonstruoti kiekvieno instrumento privalumai. O pastato akustika buvo pagerinta sumaniai sukonstravus lubų plokštes, kad kuo geriau atsiskleistų instrumentų garsų kokybė.

Neo tuo įsitikino, kai Kesė paėmė fleitą ir nuvaliusi pūstuką audinio atraiža, kurią padavė pardavėjas, užgrojo kerinčią melodiją. Išgirdęs užburiančius garsus, Neo apmirė.

Kai Kesė baigė groti ir padėjo fleitą į vietą, jis kostelėjo ir tarė:

– Maniau, kad tau nepatinka groti viešai.

Kesė nuraudo ir apsižvalgė po beveik tuščią parduotuvę.

– Tai nebuvo pasirodymas. Aš tik išbandžiau fleitą.

– Buvo nuostabu.

– Ačiū, bet aš tik pažaidžiau.

Įdomu.

– Maniau, kad groji tik fortepijonu.

– Aš tik šiek tiek domėjausi fleita. Norėjau išmokti skambinti gitara, bet tėvai mane atkalbėjo. – Kalbėdama ji ranka perbraukė per fleitą. – Jie manė, kad turiu sutelkti dėmesį į vieną instrumentą.

– Jei tai tik pomėgis, įdomu, ko būtum su ja pasiekusi, jei būtum mažiau dėmesio skyrusi fortepijonui.

Kesės veidą nušvietė nuostabi šypsena.

– Ačiū. Man patinka fleitos skleidžiami garsai.

– Manau, kad tavo rankose puikiai skambėtų bet kuris instrumentas.

Ji papurtė galvą.

– Meilikautojas.

– Nieko panašaus.

– Aš dievinu muziką.

– Tai galima pajusti iš tavo kūrinių.

– Tu tikrai klausaisi mano įrašų?

– Turiu juos visus ir klausausi visų. Neprašyk manęs, kad įvardyčiau mėgstamiausią, nes nesvarbu, kiek kartų klausyčiausi, kiekvieną dieną man patinka vis kitas kūrinys.

Kesė nuraudo ir pasisuko link įstiklinto garsui nepralaidaus kambario, kuriame stovėjo juos dominantis fortepijonas.

Neo nusekė iš paskos.

– Tu tikriausiai dažnai girdi tokius komplimentus ir esi prie jų pripratusi.

– Tiesą sakant, ne. Kadangi nebekoncertuoju viešai, mažai bendrauju su savo gerbėjais. O kai koncertuodavau, mano tėvas ir vadybininkas stengdavosi, kad bendraučiau su turtingais muzikos entuziastais, o ne paprastais normaliais žmonėmis, kurie klausydavosi mano muzikos, kad pasikeltų nuotaiką.

– Mes jau sutarėme, kad sąvoka normalus man netinka.

– Bet tu taip pat neturi nieko bendro su mecenatais , su kuriais man buvo liepta palaikyti ryšius.

– Ne, nė vienas jų netapo tavo draugu.

Kesė papurtė galvą.

– Į draugus gavau graikų milijardierių. Kas būtų galėjęs pamanyti?

– Svarbiausia tik tai, kad man kilo tokia mintis.

– Taigi. – Kesė plačiai nusišypsojo.

– Bet juk tu gauni laiškų, – spėjo Neo. Jie užlipo ant platformos, kur stovėjo fortepijonas.

Kasandra atsisėdo ant fortepijono suolelio ir paglostė instrumentą, tarsi tai būtų brangus draugas, su kuriuo susitinka pirmą kartą.

– Taip. Gerbėjai gali rašyti tik mano įrašų bendrovei, kurios adresas nurodytas ant kompaktinių diskų. Ten dirbantys žmonės atsako į gerbėjų žinutes ir perduoda man laiškus kelis kartus per metus.

– Sakyčiau, kad tavo muzikos paklausa kalba pati už save. – Ir aš taip manau.

– Ar tau to trūksta?

Kesė žvilgtelėjo į Neo. Jos gintarinis žvilgsnis užgniaužė jam kvapą.