Люси Монро - Lemtingas aukcionas

Pro atidarytas duris Neo matė, kaip mažas berniukas pučia klarnetą. Tai jis kėlė tą siaubingą garsą. Vaiko mama spoksojo į Neo ir Kasandrą tokiu jausmingu žvilgsniu, kad Neo net pašoko nuo fortepijono suolelio.

Moters akys sakyte sakė: Romantika… Argi tai ne žavinga? Bet romantika buvo ne jam. Net ir dėl Kasandros.

Neo ištiesė ranką.

– Eime. Pavėluosime pietų.

– Nepamiršk dokumentų, – tarė Kesė, nors jos akys bylojo ką kita.

§

Pietums buvo paruošta Viduržemio jūros patiekalų puota. Pirmasis patiekalas buvo fasolada , pupelių sriuba, kuri Kesei visada siejosi su Graikija. Paskui buvo patiektos salotos, paruoštos iš lapinių daržovių, kedro riešutų, trupinto fetos sūrio ir pagardintos tokiu padažu, kokio Kesė dar niekada nebuvo ragavusi.

– Skonis nuostabus, – tarė Kesė, nurijusi paskutinį pagrindinio patiekalo, špinatų spanakopita , kąsnį. – Netikiu, kad visada valgai tokį maistą.

– Žinoma, ne. Bet šiandien aš turiu viešnią. Mano namų šeimininkė netvėrė džiaugsmu, kai pasakiau jai nepaisyti dietologo nurodymų ir tau paruošti tradicinius graikiškus pietus. Ji kilusi iš senosios šalies dalies, ir būtų per švelniai pasakyta, kad nepritaria mano mitybos specialistui.

Neatrodė, kad Neo tai kelia rūpesčių, atvirkščiai, regis, jam toks požiūris patinka. Kesė būtų galėjusi lažintis iš savo naujosios fleitos, kad namų šeimininkė buvo vyresnio amžiaus moteris ir tai, kuo maitino Neo, nebuvo vienintelis dalykas, dėl kurio ji jaudinosi.

Neo surado būdą, kaip turėti motiną, neužmezgus artimo ryšio.

Kesė šakute parodė į maistu nukrautą stalą.

– Tai tikra puota.

– Džiaugiuosi, kad tau patinka.

– Pamėgau graikų virtuvę dar tada, kai koncertavau Atėnuose.

– Esi koncertavusi Atėnuose?

– Taip, kai man buvo dvylika. Nuostabus miestas.

– Sutinku, bet kai buvau jaunesnis, nekantravau kuo greičiau iš jo pasprukti.

– Esu tikra, kad dabar šis miestas tau atrodo kitaip nei tada, kai buvai jį paliekantis našlaitis berniukas.

– Taip ir yra.

– Ar judu su Zefyru dažnai grįžtate į Graikiją?

– Bent kartą per metus, nors visada – verslo reikalais. Niekada nevykome ten atostogauti.

Tai nieko nereiškė.

– Tu ir taip visiškai neatostogauji, – švelniai papriekaištavo Kesė.

– Kaip ir Zefyras.

– Taigi, jūs abu esate darboholikai.

– O kas tu? Kompozitoraholikė?

– Daraisi naujadarų kūrėju?

– Kodėl ne? Mokslininkai tai daro visą laiką.

Kesė nesusilaikiusi nusijuokė.

– Zefyras sakė, kad tu neturi humoro jausmo, bet aš manau, kad jis klysta.

– Tai tik dėl to, kad už dalykus, kurie juokingi jam, gali uždaryti į beprotnamį.

– Jums pasisekė, kad turite vienas kitą.

– Jis – mano sielos brolis.

Kesė kurį laiką tylėdama žvelgė į Neo.

– Keista girdėti tave taip kalbant.

– Kodėl?

– Nežinau. Gal dėl to, kad tai skamba sentimentaliai.

– Tiesa nėra sentimentalumas, – atsakė Neo tokiu tonu, kad buvo galima aiškiai suprasti, jog įsižeidė.

Kesė stengėsi atrodyti rimta.

– Na, džiaugiuosi, kad tokia tiesa egzistuoja tavo gyvenime.

– O tavajame ne?

– Ką nori pasakyti? – Tačiau Neo atsakymą ji ir taip žinojo. Paprasčiausiai apie tai nemėgdavo galvoti.

– Tu turėjai tėvus, bet dar iki jų mirties juos praradai. Mamą – dėl jos ligos, o tėvą – dėl jo paties pasirinkimų.

Ji negalėjo to paneigti, tačiau pritarti būtų buvę per daug skausminga, todėl Kesė tylėjo.

– O dabar neturi nieko, ką galėtum pavadinti savo šeima.

Tikra tiesa. Internetiniai draugai užpildydavo jos laisvalaikį, tačiau tai nebuvo artimi santykiai. Juos užmegzti trukdė agorafobija. Na taip, buvo žmonių, su kuriais susidraugaudavo, bent jau dažniau nei Neo.

Bet galiausiai visi tie, kuriuos vadindavo draugais, pavargdavo nuo Kesės keistenybių ir arba prapuldavo iš jos gyvenimo, arba tapdavo tais, kuriuos ji vadindavo draugais kankiniais . Tai buvo tie žmonės, kurie likdavo dėl to, kad ji turėjo problemų, bet jos draugija jiems buvo akivaizdžiai nemaloni.

Kesė troško mėgautis kiekviena draugystės su Neo akimirka.

Bet priminimas, koks vienišas yra jos gyvenimas, buvo skaudus. Ji prisivertė apsimestinai abejingai gūžtelėti.

– Aš turiu draugų.

– Bet nė vieno, kuriuo galėtum pasitikėti taip, kaip aš Zefyru.

– Aš net savo tėvais taip nepasitikėjau, kaip tu pasitiki Zefyru. Manau, kad net jei būčiau turėjusi brolių ar seserų, tarp mūsų nebūtų tokio pasitikėjimo.

Galbūt. Nuo tokios minties anksčiau ji pasijusdavo geriau.

– Negali to žinoti.

Kesė turėjo nuspėti, kad Neo bandys jai įrodyti priešingai.

– Žinoma, tu teisus. Iš tikrųjų, tik nesijuok. Vaikystėje labiausiai mėgdavau fantazuoti apie tai, kad turiu brolių ir seserų, kurie mane myli tokią, kokia esu, o ne dėl to, kad moku puikiai skambinti fortepijonu.

– Čia nėra nieko juokinga. – Neo siektelėjo per stalą ir ranka palietė jai skruostą. – Noriu, kad žinotum – mūsų draugystė neturi nieko bendra su tavo skambinimu.

Ir nors ji buvo jo fortepijono mokytoja, o jis – jos muzikos gerbėjas, Kesė patikėjo.

– Ačiū.

– Iki susitikimo dar turime dvi valandas. Ar yra kas nors, ką norėtum nuveikti?

– Ar mėgsti žiūrėti žlmus?

– Prisipažįstu, tai vienas mano pomėgių.

Kesė nusišypsojo ir pasistengė nuvyti liūdnas mintis, kurias sukėlė jų pokalbis.

– Tai pažiūrėkime žlmą.

Neo parodė jai didžiulę žlmų kolekciją ir atskleidė savo slaptą silpnybę seniems klasikiniams žlmams. Jie pasirinko žlmą, kuriame vaidino Spenseris Treisis ir Katerina Hepburn ir žiūrėdami kvatodavo tose pat vietose.

Kai žlmas baigėsi, Neo jau buvo laikas grįžti į biurą susitikimui.

– Gali likti čia, jei nori.

– Ačiū, norėčiau. – Kesė atsiduso. – Gaila, kad nežinojau, jog turi baseiną. Būčiau pasiėmusi maudymosi kostiumėlį.

– Persirengimo kambaryje laikome nemažai maudymosi kostiumėlių, kad mūsų viešnios prisireikus galėtų jais pasinaudoti. Esu tikras, kad ten rastum ir tinkamą sau.

– Tu rimtai?

– Taip. Kiekvieną pavasarį pakeičiame juos modeliais iš naujų kolekcijų.

– Turbūt tokiems plevėsoms tokios išlaidos tikrai atsiperka.

– Kelis kartus pravertė, – net nerausdamas prisipažino Neo.

– Net neabejoju. – Kesė ne iš karto suprato, kad jausmas, kuris ją persmelkė, buvo labai panašus į pavydą. Tačiau ji pasistengė šią mintį nuvyti. Neturėjo jokių pretenzijų į Neo, nors jis ir pabučiavo ją. Du kartus.

– Į baseiną gali patekti pro tas duris. Turėsi paremti jas kėde, nes užsidariusios jos automatiškai užsirakina. Užsakysiu tau raktą, kad galėtum patekti į šį aukštą, tik juo neatsirakins nei mano, nei Zefyro apartamentai.

Taigi, jo pasitikėjimas ja irgi sąlyginis. Nieko keista.

Stulbino tai, kad jis bent kiek ja pasitikėjo. Kesė papurtė galvą.

– Tu tikrai esi pamišęs dėl užrakintų durų, ar ne?

– Saugumas – pirmoje vietoje.

Kesė neišlaikiusi nusikvatojo.

Išeidamas Neo vis dar šypsojosi.

Maudymosi kostiumėlių kolekcijoje Kesė rado oranžinį bikinį, kuris idealiai jai tiko. Jei seksualus modelis sugundys Neo dar kartą ją pabučiuoti, argi ji priešinsis? Ką ji apgaudinėja? Neo tikrai nesusigundys jos ne itin moteriška žgūra.

Bet maudymosi kostiumėlis vis tiek labai gražus. Nors ir nebuvo fatališkos moters tipo, Kesė su juo jautėsi seksuali. Be to, mintis, kad Neo pamatys ją taip apsirengusią, jos visiškai negąsdino. Galbūt taip jo nesugundys pabučiuoti jos dar kartą, bet verta pabandyti.