Люси Монро - Lemtingas aukcionas

Baseino vandens temperatūra buvo ideali, ir Kesė kelis kartus perplaukė visą baseiną, mėgaudamasi tokiu netikėtu malonumu.

Kai Neo grįžo, ji sėdėjo ant baseino krašto įmerkusi kojas ir gurkšnojo vandenį iš butelio, kurį rado baseino baro šaldytuve.

Jis atrodė susierzinęs.

– Sunkus susitikimas? – paklausė ji.

– Gailiuosi, kad pasirinkau šiuos rangovus.

– Esu tikra, kad tave retai aplanko toks jausmas.

– Tu teisi. Aš kruopščiai apsvarstau visus galimus variantus ir šįkart maniausi taip pat viską įvertinęs.

– Kas atsitiko?

– Anksčiau mano užsakymu jis vykdė porą mažesnių projektų, bet, nepaisant jo tvirtinimo, dabar jau akivaizdu, kad jis nebeturi išteklių.

– Gaila, kad taip atsitiko.

– Jis gailėsis dar labiau, jei man reikės ten skristi.

– O kur yra ta vieta?

– Dubajuje.

– Tikrai? Visada norėjau ten nuvykti.

– Susitarkime: jei aš skrisiu, pasiimsiu tave kartu.

Kesė užvertė akis.

– Taip. Ačiū.

– Ar bijai skristi?

– Skristi? Ne. Bet minios žmonių oro uoste ir lėktuve man prilygsta košmarui. – Nors šią baimę ji galėtų įveikti, jei labai reikėtų. Galbūt.

– O jei skristum privačiu lėktuvu?

– Niekada neteko taip skristi.

– Aš keliauju tik taip. Taip ir greičiau, ir saugiau.

Oho. Kesė atsilošė ir nusišypsojo jam.

– Savaime aišku, tu turi nuosavą lėktuvą.

– Tai kaip?

– Kas tai kaip ? – Kesė nesuprato klausimo.

– Ar norėtum skristi su manimi į Dubajų mano privačiu lėktuvu, jei projektui prireiktų mano asmeninio vadovavimo?

– Aš… – Jis kalba rimtai? Regis, taip. – Tu…

Pasiūlymas atrodė labai patrauklus. Kesei be galo trūko kelionių, o Neo būtų idealus partneris. Niekas kitas nebūtų jos privertęs pasijusti taip ramiai, kad ši mintis būtų tokia viliojama. – Manau, kad taip.

– Nuostabu. – Atrodė, kad Neo tikrai taip mano ir didžiuojasi ja.

Kesė prikando lūpą, kad nepravirktų. Šis žmogus ypatingas. O mintis apie kelionę buvo tiesiog puiki. Tačiau geriausia buvo tai, kad ji keliaus su Neo. Tai viliojo labiau nei pati išvyka.

– Niekada nepagalvojau, kad galėčiau skristi privačiu reisu.

Juk galėjo išsinuomoti privatų greitaeigį lėktuvą bent kelionėms šalyje, bet tokia mintis niekada nebuvo šovusi jai į galvą, nors kartais juokaudama apgailestaudavo, kad šiais laikais negalima įsigyti privačių vagonų keleiviniuose traukiniuose.

– Išbandysime tai prieš Dubajų. Skrisime kur nors nelabai toli. Pavyzdžiui, į Napos slėnį.

– Juokauji?

– Pamiršai, kad aš neturiu humoro jausmo?

– Žinau, kad tai netiesa.

– Kalbu visiškai rimtai.

Aštuntas skyrius

– Bet tau iš to jokios naudos. – Ir ar dėl tokios kelionės jam neprireiktų ilgesniam laikui atidėti darbų? – Kesei sukosi galva, o širdis šokinėjo kaip pašėlusi.

– Padėti savo draugei įgyvendinti jos troškimą pakeliauti man šį tą reiškia.

– Tu išprotėjai.

– Manau, kad ne.

Kesė nusijuokė. Jau seniai jautėsi tokia laiminga.

– Be to, man patinka Kalifornijos vynai. Aš mielai pasinaudočiau proga aplankyti kai kuriuos geriausius vynuogynus ir įsigyti rinktinės jų produkcijos.

– Hm…

– Mėgsti vyną?

– Aš nevartoju alkoholio.

– Dėl religinių priežasčių?

– Ne. Paprasčiausiai… mano per menkas svoris.

– Koks?

– Pakanka pauostyti butelio kamštį ir aš apgirstu.

– Norėčiau pamatyti.

– Norėtum išgirsti ir kaip pradedu kurti tekstus savo instrumentinėms kompozicijoms? Nekoks vaizdas.

– Norėčiau išgirsti, kaip tu dainuoji.

– Ne, tikrai nenorėtum. Patikėk manim. Kitaip nei skambinimas fortepijonu, dainavimas nėra mano stiprioji pusė.

– Taip tu tik sustiprini mano norą tai išgirsti.

– Gal tu mazochistas? Niekada nebūčiau pamaniusi.

– O jei ir būtum pamaniusi, būtum neteisi, tačiau man patiktų pamatyti tave netobulą.

Ką tai reiškia? Kad jis mano, jog šiaip ji yra tobula?

O tai tikrai negalėjo būti įmanoma. Turėdama tokių problemų, Kesė tikrai nebuvo ideali. Net nepriartėjo prie tobulumo.

– Kad galėtum iš manęs pasijuokti? – paerzino Kesė.

– Juoktis kartu su tavimi yra nepaprastai smagu.

Ji prisiminė žlmą ir linktelėjo.

– Taip, tikrai.

– Tai padainuosi man?

– Jei mes vyksime į Napos slėnį ir jei įtikinsi mane paragauti rinktinio vyno, kurio ketini įsigyti, gali ir sulaukti tokio malonumo.

– Aš tau tai priminsiu.

– Jei neišgirdai, sakinyje buvo daug jeigu ir galbūt, – perspėjo Kesė.

Neo gūžtelėjo pečiais, tarsi vieninteliai žodžiai, kuriuos jis girdėjo, buvo taip, galiu ir padarysiu.

– Ar jau prisiplaukiojai?

– Mielai dar paplaukiočiau.

– Tai ir aš prie tavęs prisidėsiu.

– Puiku. – Tik to ir trūko. Kad pats žavingiausias iš jos kada nors sutiktų vyrų lakstytų aplinkui tik su glaudėmis.

Du šiandieniniai bučiniai pažadino Kesės kūną iš snaudulio. Norėjosi čiupti Neo, nuversti ant prie baseino esančio gulto ir bučiuoti tol, kol ims skaudėti, bet jis sakė, kad draugai bučiuotis negali. O Neo norėjo būti jos draugu.

Jis jau parodė, kad tai jam svarbu.

Draugystė. Neo palaikė Kesę, kai jai to reikėjo, ir nė karto nebarė jos dėl parodyto silpnumo. Šiandien jis skyrė jai savo laiko ir Kesė suprato, kad tai ypatinga dovana.

Neo Stamosas yra svajonių vyras. O kad jos trūkumai nebūtų tokie košmariški…

Kesė neketino daryti ko nors, kas sugriautų šį ryšį, dar prieš jam savaime išsisemiant, kaip atsitiko su visomis kitomis draugystėmis.

Kesės reakcija į Neo su glaudėmis buvo daug stipresnė, nei ji galėjo tikėtis.

Jis akivaizdžiai nesigėdijo savo kūno. Kaip tikras europietis, dėvėjo trikampes maudymosi kelnaites iš elastano, kurios, kitaip nei kalifornietiški maudymosi šortai, neslėpė stangraus pilvo ir šlaunų. To pakako, kad jausmai, apie kuriuos buvo tik skaičiusi, imtų kibirkščiuoti jos kūnu ir ji nevalingai aiktelėjo.

– Ką nors sakei?

Kesė kostelėjo, kad galėtų aiškiai kalbėti.

– Ak, nieko. Gražios glaudės.

– Plaukiojant jos kiek įmanoma sumažina vandens pasipriešinimą.

– Taip, žinoma, – burbtelėjo Kesė, o pati pamanė, kad jis nusipirko jas tik tam, kad galėtų vilioti naivias skaisčias pianistes. Na, gal ji kiek ir perlenkė.

Jie kelis kartus kartu perplaukė baseiną, net šiek tiek palenktyniavo. Neo laimėjo.

– Tai tik todėl, kad aš pavargau plaukiodama, dar iki tau ateinant. – Nepadėjo ir tai, kad Kesė turėjo itin susikaupti ir nepamiršti plaukimo judesių, nes blaškė mintys apie tai, koks būtų jausmas, jei Neo stipriai suspaustų ją glėbyje taip, kaip muzikos salone.

Tačiau šįkart jis būtų tik su glaudėmis. Žinoma, neketino to sakyti garsiai. Visu kūnu perbėgęs virpulys galėjo išduoti, kas sukasi jos galvoje.

– Ak, – rimtai tarė Neo, – tai turbūt visiškai nesusiję su tuo, kad esu daugiau nei penkiolika centimetrų už tave aukštesnis, o mano kojų raumenys daug stipresni?

– Nereikia čia velti tavo kojų raumenų. – Kesė suraukė nosį. – Įtaisysi man kompleksą.

– Mergužėle, tavo paukštelio kojelės yra visai gražios.

– Paukštelio kojelės?! – suspiegė Kesė. Ar jis tikrai ką tik pavadino jos kojas paukštiškomis? – O kokios jos? Liesos ir oranžinės? – Oi, kažkam tuoj rimtai klius. Kesė staiga paniro ir nuplaukė link jo kulkšnių.