Люси Монро - Lemtingas aukcionas

– Tiksliai pasakyta.

– Bet tu nenori nieko daugiau. Tau pakanka draugystės?

Neo paniuro.

– Tai nesąžininga tavo atžvilgiu.

– Kodėl? Jei tai sąžininga tavo atžvilgiu ir aš manau, kad tu taip galvoji? Kodėl tai gali būti neteisinga manuoju?

Dėl ko aš turėčiau būti kuo nors ypatingesnė?

– Tu nesi tokia ciniška kaip aš. Ir baiminuosi, kad mūsų intymumą gali supainioti su…

– Meile? – paklausė Kesė ir įsidėmėjo, kad net ištarti šį žodį jam buvo sunku. Be to, jis tikrai manė, kad ji ne tik ne ciniška, bet ir be galo naivi.

– Taip.

– Turbūt net nereikia sakyti, kad tu tokios klaidos nepadarysi.

Neo gūžtelėjo pečiais.

– Aš niekada nesu įsimylėjęs nė vienos moters, su kuria permiegojau.

– Jei taip būtų atsitikę, mes čia nestovėtume ir nekalbėtume.

Net nuo tokios minties Kesę pervėrė skausmas. Galbūt jai kilo didesnis pavojus, nei manė.

– Tiesa yra ta, kad esu vyras, kuriam svetimi švelnūs jausmai.

– Ak, tu manai, kad nemoki mylėti?

– Niekada nieko nemylėjau, kaip ir niekas nemylėjo manęs.

Kesė žinojo, kad tai netiesa. Prisirišimas, kuris siejo Neo ir Zefyrą, jos akimis, tikrai buvo meilė. Broliška meilė. Šeiminė meilė. Kesei neteko tokios patirti, bet ji atpažino ją. Neo nenorėjo šio jausmo pripažinti, tačiau jis laimingas, kad gali jį patirti.

Kesei ši diskusija atrodė neaktuali. Ji nesulaukė besąlygiškos meilės iš savo tėvų, todėl nesitikėjo, kad ji ims lietis iš vyriškos Neo širdies. Niekada nesivylė, kad ją kas nors pamils, – troško to, bet nesitikėjo. Jau seniai apie tai nebesvajojo. Nesijautė tokia vieniša, kai negalvojo apie tai, ko negali turėti.

Ir neketino leisti, kad tai sutrukdytų gauti viską, kas įmanoma.

– Iš tavęs nesitikiu meilės, – atsakė Kesė atvirai.

Devintas skyrius

– O ko tu tikiesi?

– Nieko. Jau seniai išmokau, kad lūkesčiai yra tiesiausias kelias į nusivylimą.

– Tai ko tu ieškai?

– Nesu tikra, ar ko nors ieškau. Tu pasirodei mano gyvenime kaip iš dangaus nukritusi kometa – visiškai nelauktai, ir gerokai sudrebinai žemę po kojomis. Tavo draugystė yra nuostabi dovana.

Neo giliai įkvėpė ir žengtelėjo atgal.

– Tada taip ir liks.

– Bet užsiimti seksu taip pat būtų puiku. – Kesė nujautė, kad žodis puiku – per silpnas apibūdinti jausmą, kai šiam vyrui dovanotų savo artumą.

– Taigi, tai tikrai kalba apie galimybes.

– Nevisiškai. – Kesė nevaikščiojo į pasimatymus. Ji niekada nesibučiavo, bet buvo sutikusi vyrų, kurie norėjo su ja permiegoti. Turtingi ir snobiški jos muzikos gerbėjai vis tiek buvo tik gerbėjai ir, tiesą sakant, kėlė didžiulę baimę.

Beveik tokią pat didelę, kaip koncertai scenoje.

Štai tau ir pasirodymų baimė. Ko iš jos lovoje tikėtųsi tas, kuris beveik sudievina jos įgimtą muzikinį talentą?

– Bet dabar manęs geidi?

– Šią minutę? – paklausė ji užsikirsdama.

– Taip, šią minutę.

– Visada tavęs noriu, – tyliai prisipažino Kesė. – Geidžiau tavęs nuo pat pradžių, dar net nesuprasdama, koks tai jausmas.

– Bet dabar supranti?

– Taip. – Nė menkiausios abejonės. Geidė jo taip, kad net maudė. O jis siūlėsi tą skausmą numalšinti. Kesei palengvėjo iki graudulio.

– Ar tu pasirengusi tai patirti iš tikrųjų?

– Čia? Dabar? – paklausė ji plonu balsu, nors, šiaip ar taip, į abu klausimus atsakytų teigiamai.

– Ar turi kitų planų?

– O arbata?

Neo beveik nuolaidžiai nusišypsojo, nors jo išvaizda bylojo ką kitą. Jis atrodė kaip senovės karys, planuojantis kitą savo užkariavimą.

– Manau, kad arbata gali palaukti.

Kesė prarado amą ir sugebėjo tik linktelėti. Taip, arbata gali palaukti. O jis, kaip ir jos nekaltybė, – ne. Išoriškai ji atrodė rami, tačiau viduje visa virpėjo.

Neo turbūt tai pajuto, nes pasilenkė ir paėmė ją ant rankų. Kaip ir visada, su juo Kesė jautėsi saugi, net ir tada, kai laukė kažkas nežinomo. Neo apsisuko ir koridoriumi nuėjo link miegamųjų.

– Nenoriu nuoga gulėti lovoje, kurioje savo prakaitą liejo daugybė moterų. – Tam priešinosi ne tik jos širdis, kuri neturėjo į tai kreipti dėmesio. Ta mintis jai paprasčiausiai buvo pasibjaurėtina.

Neo tikriausiai išgirdo tik paskutinius žodžius, nes, užuot susirūpinęs, kad ji pasiduoda jausmams, nusijuokė.

– Aš keičiu patalynę, tiksliau, tai daro mano namų šeimininkė.

– Na ir kas? Galime pasinaudoti lova svečių kambaryje.

– Tiesą sakant, negalime.

Kesė susiraukė.

– Kai kviečiu moteris į savo apartamentus, nesivedu jų į savo miegamąjį, mes naudojamės svečių kambariu.

– Puiku, tada eime į tavo miegamąjį.

– O mano prakaitas tau nekliūva?

– Mes juk esame draugai.

– Ak. – Bet jis vis dar iš jos šaipėsi.

Kesei tai nerūpėjo. Galėjo juoktis į valias, bet, nors jai galbūt niekada nepavyks užkariauti jo širdies, ji reikalaus visų lengvatų, kurias suteikia jo draugystė.

§

Neo negalėjo patikėti, kad nešasi Kasandrą į savo miegamąjį su rimtais ketinimais. Ketinimais pasidalyti savo lova ir kūnu. Jis dar smarkiau ją priglaudė, įkvėpė jos aromato ir iš anksto mėgavosi tuo, kas jų laukė.

Neo kūnas džiūgavo, bet protas bandė suvokti, kas pasikeitė. Kesė geidžia jo ir supranta jų santykių ribas. Ne tik supranta, bet ir jas priima.

Draugai su privalumais. Šią sąvoką dar teks aptarti. Mintis, kad Kesė gali pasinaudoti kito draugo privalumais ateityje, jam visai nepatiko. Jų santykiai ypatingi, ir jai teks tai suprasti. Kitas vyras jos dosnumą gali įvertinti ne taip pagarbiai ir supratingai, kaip ji to nusipelnė.

Tačiau dabar Neo ketino ištesėti savo pažadą. Jis suteiks jai tokį malonumą, kokio gyvenime nepatyrė.

Pagaliau jie pasiekė miegamąjį, ir Neo alkūne įjungė šviesą. Vidury kambario stovėjo didžiulė dvigulė lova, ir jis pasuko tiesiai prie jos. Neo pasilenkė, kad nutrauktų viršutinį užtiesalą ir antklodę, tada paguldė Kesę ant juodos egiptietiškos medvilnės paklodės. Jos nuostabaus grožio rudi plaukai pasklido ant pagalvių taip, kaip jis ir įsivaizdavo.

Neo panėrė pirštus į jos plaukus.

– Jie kaip šilkas.

– Kai nesusegu, jie visur pasklinda.

– Ir tu palikai juos palaidus dėl manęs.

Kesė sekundėlę sumišusi žvelgė į jį, tada nusišypsojo ir linktelėjo.

– Taip, manau, kad taip.

– Žinojai, kad aš geidžiu juos matyti ir liesti.

– Pastebėjau, kad tu įdėmiai žiūrėjai, kaip pinuosi kasą prie baseino.

– Aš tave visą įdėmiai apžiūrinėjau.

– Nebuvau tikra, ar man nepasivaideno.

– Tikrai ne.

– Džiaugiuosi. – Kesės šypsena buvo miela, nors ji ir buvo nekalta, dvelkė moteriška paslaptimi.

– Aš taip pat.

– Norėjau pajusti, kaip mūsų kūnai priglunda tik su maudymosi kostiumais.

– Suteiksiu tau šį tą daug geresnio. Mūsų kūnų neskirs joks drabužis.

Kesė suvirpėjo, ji prisimerkė.

– Aš galiu neišgyventi.

– Tu lepini mano ego. – Zy buvo teisus. Net ir geraširdiškas traukimas per dantį su ja kitoks… Jis buvo savimi, norėjo kalbėtis.

– Ar jį reikia dar ir paglostyti?

– Ne, – šypsodamas atsakė Neo. – Tačiau jausmas malonus.

– Tiek suprantu.

– Tikrai?

– Taip. Žinau, kad mano talentas skambinti fortepijonu yra nepaprastas, bet vis tiek malonu, kai kas nors tai įvertina.