Люси Монро - Lemtingas aukcionas

Kesė aiktelėjo ir nusijuokė.

– Atsiprašau. Neturėjau to daryti, tau čia esant.

Kesė vis dar šypsojosi ir žiūrėdama į Neo papurtė galvą.

– Nejaugi nematyti, kad man linksma ir aš neįsižeidžiau. Man patiko stebėti, kaip jūs bendraujate.

– Kodėl?

– Pamačiau tą tavo pusę, kurią vargu ar rodai kur kitur.

– Ir ką pamatei?

– Akis už akį. Tu nori sužinoti kai ką apie mane, kuo paprastai nesidaliju su nepažįstamaisiais, iš tikrųjų – su niekuo, ir jau įdėjai pastangų, kad tokią informaciją gautum.

– Taigi manai, kad taip pat turėtum sužinoti asmeninių dalykų apie mane?

– Taigi.

– Per daug prašai, Kasandra.

– Privalau tai padaryti. Privalau priversti tave atitrūkti nuo darbo, nors iki šiol tokių ketinimų neturėjau.

– Taip. Ir, beje, likusioji mano ryto dalis – neužimta.

– Planuoji parūpinti man pramogų?

– Taip.

– Tai nėra būtina. Aš juk turiu savo grotuvą ir užrašų knygelę pastaboms, – pripažino Kesė, šiek tiek susigėdusi dėl to, kad anksčiau jam parodė savo nepasitenkinimą. – O ši salė… čia jauku ir tylu, niekas netrukdo… Na, išskyrus tavo verslo partnerį.

– Jis man nupirko pirmuosius tavo muzikinius įrašus. Iš tikrųjų, laikui bėgant, jis man nupirko visus tavo įrašus. Gėda pripažinti, kad aš niekada nepažiūrėjau, kas yra tas menininkas, kad galėčiau nusipirkti juos pats, nors tavo muzikos klausausi kasdien.

– Tai paaiškina, kaip gali būti gerbėjas, to net nežinodamas.

– Taip.

Kesė papurtė galvą.

– Juk žinai, aš myliu muziką. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau nebandyti sužinoti, kas ją sukūrė ir atliko.

Neo gūžtelėjo pečiais, tačiau buvo akivaizdu, kad jam nesmagu.

Kesė spustelėjo jam dilbį.

– Ei, aš neturiu supratimo, kas suprojektavo ir pastatė mano namą, bet galiu lažintis, kad tu žinai.

– Tai buvo saugos ataskaitos dalis.

– Aš ją tik peržvelgiau.

– Ar nori priversti mane pasijusti ne tokiu dideliu idiotu?

– Žinoma, tave net kvailiu vargu ar galėtum pavadinti. Kaip man sekasi?

– Puikiai.

– Taigi, tavo rytas laisvas. – Kesė buvo apstulbusi, bet nusprendė, kad ir Neo reikia pertraukos, kurią jis taip stengėsi įpiršti jai.

Ji neketino atsisakyti tokios progos ir leisti savo baimei sutrukdyti šiam planui.

Jis pritardamas linktelėjo.

– Pamaniau, kad galėčiau pasinaudoti tuo, kad esi neužimta, ir mes galėtume keliauti nupirkti man fortepijoną.

– Aišku. – Kesė prikando lūpą svarstydama, ar sugebėtų nusiteikti tokiam reikalui.

Jei nori ištraukti jį iš biuro, privalės tai padaryti. Vargu, ar toks rytas jai bus malonus, bet jei jie nepaklius į prekybos centrus, kur daugybė žmonių, turėtų pavykti suvaldyti savo nerimą.

Be to, su Neo Kesė jautėsi saugi. Būdama su juo, galėjo veikti tai, ką paprastai daryti jai būdavo nejauku.

– Internete.

– Ką?

– Mes galime važiuoti į mano apartamentus ir paieškoti fortepijono internete, – paaiškino Neo.

– Tikrai? Tu neprieštarautum? Bet, prieš pirkdamas fortepijoną, visada turi jį išbandyti.

– Ar manai, kad jei pavesčiau savo darbuotojui nupirkti instrumentą, prieš pirkdamas, dar važiuočiau jį išbandyti?

– Nevažiuotum? Tačiau dabar tu mano valioje, turėtum vykti kartu. Tačiau mes galime susiaurinti prekybos vietų sąrašą apsilankydami internete ir paskambinę į kelias vietas.

Neo kažkodėl atrodė labai patenkintas.

– Skamba puikiai.

Kesė atsistojo.

– Rodyk kelią.

Neo net nespėjo atidaryti durų, kai jos atsivėrė, ir tarpduryje pasirodė jo asmeninė padėjėja.

– Pone Stamosai, jums skambina Džulianas iš Paryžiaus.

– Pakalbėk su juo.

– Bet, pone Stamosai…

– Aš juk sakiau, kad šįryt nebūsiu darbe.

Išgirdusi tokį atsakymą, rūsčioji blondinė piktai pažiūrėjo į Kesę, o pamačiusi ant stalo stovintį nepaliestą butelį vandens, jei būtų galėjusi, žvilgsniu būtų nužudžiusi.

Kesė čiupo butelį.

– Pasiimsiu su savimi.

– Mano apartamentuose yra vandens, – suglumęs tarė Neo.

– Reikia taupyti vandens išteklius. – Panelė Parks ir taip buvo pakankamai supykusi, kad teko jį atnešti.

Nors vandenį jai atnešė Zefyras, Kesė jau buvo užsitraukusi padėjėjos nemalonę ir nenorėjo aštrinti situacijos.

Neo ištiesė ranką mostu parodydamas, kad Kesė turėtų eiti pirma.

– Kaip tau geriau.

Padėjėja stebėjo juos akmenine veido išraiška.

– Panele Parks, neverskite Džuliano laukti.

Ji linktelėjo ir išėjo, netarusi nė žodžio.

– Savo padėjėją vadini panele Parks? – paklausė Kesė.

– Tokia jos pavardė.

– Mane stebina, kad kalbėdamiesi jūs kreipiatės vienas į kitą pavarde.

– Ji pas mane dirba jau šešerius metus ir visą laiką toks kreipimosi būdas jai tiko labiausiai, – atsakė Neo atsainiai.

– Ar visi tavo darbuotojai vadina tave ponu Stamosu?

Neo suraukė kaktą.

– Taip, tikriausiai. Kodėl klausi?

– Ar Zefyro asmeninė padėjėja vadina jį ponu Nikosu?

– Ne. Kodėl tau ir tai įdomu?

– Tu laikaisi nuošaliau nuo kitų žmonių nei jis.

– Jei Zefyras mano, jog nesu linkęs su kitais bičiuliautis, nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Juk su tavimi susidraugavau.

Jei spaudimas padaryti esminius pakeitimus savo namuose yra draugiškumo ženklas. Bet juk jis ne visada toks buvo.

– Taip.

– Girdžiu abejonę. Man pasirodė, kad mes jau sutarėme dėl to, kad pamažu tampame draugais.

– Taip ir yra.

– Bet?..

– Tu gana kategoriškas.

– Būdamas pastumdėliu, vargu ar pasieksi tai, ką pasiekiau aš.

– Taip, tikriausiai.

– Tai nereiškia, kad viskas turi būti tik taip kaip noriu. Juk aš mokausi skambinti fortepijonu, ar ne?

– Taip. – Ir dar jis susiorganizavo laisvą rytmetį, ko paprastai niekada nedarydavo, kad tik ji jaustųsi patogiai. Kategoriškas ar ne, Neo galėjo tapti geru draugu.

– Kur tavo apartamentai?

– Pačiame šio pastato viršuje. Mudu su Zefyru dalijamės viršutiniu aukštu.

– Atsižvelgus į šio pastato dydį, tavo apartamentai turėtų būti didžiuliai.

– Dalį viršutinio aukšto užima baseinas ir treniruočių salė.

– Tu turi baseiną?

– Naudojuosi juo kartu su Zefyru.

– Oho. Galvojau įsirengti baseiną savo vidiniame kieme, bet tada ten neliktų vietos. Be to, juo galėčiau naudotis tik kelis mėnesius per metus.

– Sietlo klimatas nėra palankus būti atvirame ore visus metus, – pritarė Neo.

– Visai kitaip nei Graikijoje.

– Gyvenimas čia turi savo privalumų.

– Džiaugiuosi, kad tau čia patinka.

– Tikrai?

– Taip, antraip nebūčiau susiradusi naujo draugo.

Neo patenkintas nusišypsojo.

– Tikra tiesa.

– Bet aš vis tiek tau pavydžiu baseino.

Jis šiltai nusijuokė.

– Pagaliau yra šis tas, dėl ko ir tu norėtum būti milijardiere.

– Aplinkui pakankamai žmonių, norinčių būti tavo vietoje.

– Nori pasakyti, kad man nereikia dar vienos gerbėjos?

– Ak, aš tavo gerbėja, be abejonės. – Ypač jo bučinių gerbėja, bet Kesė nebuvo tokia akiplėša, kad tai pasakytų.

– Esu tuo tikras.

– Sakau tiesą. Tu esi puikus žmogus.

Jis vėl nusikvatojo, nors Kesė nematė čia nieko juokingo.

– Negali net įsivaizduoti, kokios įdomios man tavo pažiūros.

– Turbūt tai komplimentas?

– Tikrai taip. O dėl baseino, gali bet kada juo naudotis. Pasirūpinsiu, kad gautum kortelę įeiti į mūsų aukštą.