Люси Монро - Lemtingas aukcionas

– Tačiau jį, kaip ir daugelį mūsų, veikti skatina žnansinės sėkmės troškimas.

– Ak, nemanau, kad tave motyvuoja tik pinigai. Man atrodo, tau patinka būti turtingam, bet būti galingam tau patinka dar labiau.

– Taip manai?

– Taip. Tu visiškai patogiai jautiesi su valdovo mantija.

– Tai tiesa, bet kodėl taip sakai?

Kesė nusikvatojo. Negalėjo susivaldyti. Kai pagaliau susikaupė, išgirdo, kad ragelyje įsivyravo tyla.

– Ar tu dar čia?

– Taip. O tu jau baigei juoktis?

– Eee… Manau, kad taip.

– Tai man dar vienas pirmas kartas.

– Kas?

– Kad iš manęs kažkas juokiasi. Net ir Zefyras neišdrįstų.

– Eik jau. Užkliūtum ir išsitiestum ant žemės, o tavo geriausias draugas nesijuoktų?

– Aš niekada neužkliūvu ir negriūnu.

– Turbūt ir restorane niekada neapsipili padažu.

– Ne.

– Hm… Niekada nesi apsipažinęs taip, kad būtum apsigėdinęs ir prajuokinęs savo draugus?

– Aš neklystu.

– Atrodo, kad ir pats tuo tiki.

– Sakau tik tai, ką galvoju iš tikrųjų.

Oho, kokia arogancija.

– Net ir tada, kai deriesi dėl nekilnojamojo turto sandorio?

– Aš niekada neapgaudinėju.

– Ak. – Tokie atsakymai kažkodėl šiek tiek nervino. – Ar turėčiau atsiprašyti dėl to, kad pamaniau, jog esi juokingas?

– Nebūtinai, bet būtų malonu sužinoti, iš ko juokiesi.

– Iš tavęs.

– Iš manęs? – paklausė Neo keistu balsu.

– Na… taip.

– Paaiškink.

– Neo, nuo pat tos minutės, kai mes susitikome, nuolat bandai man vadovauti. Tai, kad tu mėgsti viską kontroliuoti, vargu ar yra didžiulė paslaptis.

– Neturiu problemų dėl kontrolės, – įsižeidęs atsakė Neo.

Kesė vėl vos susilaikė nenusijuokusi, bet įstengė susivaldyti prikandusi apatinę lūpą. Skaudėjo, bet pavyko.

– Ne, tu tik primygtinai reikalauji, kad visi tavęs klausytų.

– Aš perleidžiu kontrolę kitiems, kai tai būtina.

– O tai, esu įsitikinusi, būna labai retai.

– Tiesa, bet tai nieko blogo. – Neo balse suskambėjo gynybos gaidelės.

Kesė nesusilaikė nenusišypsojusi, tačiau pasistengė, kad jis to nepajustų.

– Taip, jei gali susitvarkyti su stresu, susijusiu su tokia didele atsakomybe. Tačiau tai, jog primygtinai reikalauji pakeisti mano namus taip, kad jie atitiktų tavo įnorius, yra šiek tiek per daug.

– Mes tai jau ne kartą aptarėme. Susirūpinimą dėl tavo saugumo vargu ar galima pavadinti įgeidžiu.

– Maniau, kad šie pokyčiai reikalingi dėl tavo saugumo.

– Vakarykštė diena mums abiem sukėlė daug nerimo. O aš turiu savo asmens sargybinius.

– Aišku. – Kesė apie tai buvo pagalvojusi, bet kai jis taip primygtinai reikalavo, ji nesuprato, kad jis taip elgėsi ne dėl savęs, o dėl jos pačios. – Man nereikia keisti savo namų dėl savęs.

Ji visiškai nenorėjo jų keisti, o ypač, jei to priežastis būtų visiškai nebūtinas jos asmeninio saugumo padidinimas. Šiame name ji gyveno visą savo gyvenimą, ir viskas buvo gerai. Net ir tada, kai liko viena po tėvo mirties.

– Įsivaizduok, jei tas įžūlus reporteris, kuris įslinko į tavo verandą, būtų išdaužęs tavo miegamojo durų stiklą. O tai galėjo padaryti labai nesunkiai. Jis galėjo patekti į vidų. Net jei neketino pakenkti žziškai, toks veiksmas galėjo sukelti tau didelį stresą.

– Nėra jokios priežasties manyti, kad vakarykštis incidentas greitai ar apskritai pasikartos.

– Tu – įžymybė. Gal esi drovi ir nesiverži į rampos šviesas, tačiau parduodant vis daugiau tavo naujojo albumo įrašų, gerbėjų ratas vis plėsis. Toks incidentas tikrai gali pasikartoti ir gana greitai.

Kesė suvirpėjo, nuo tokios minties ją supykino.

Bet ji jau seniai nutraukė savo viešus pasirodymus.

– Nors mano muziką lydį pakankamai didelė sėkmė, vargu ar man gresia tokia rizika, su kuria susiduria popmuzikos žvaigždės.

– Bet rizika vis tiek yra.

– Kodėl tu toks užsispyręs? – nusiminusi paklausė Kesė.

– Tai tau tik į gera. Aš esu pripratęs daryti gera žmonėms, kurie manimi pasikliauja.

– Nesu viena iš tavo darbuotojų.

– Tai nesvarbu. – Neo irzliai atsiduso. – Aš jau sutvarkiau apmokėjimo reikalus, jei tai tau kelia rūpesčių.

– Tu žinai, kad taip nėra.

– Kasandra…

– Susitiksime kitą savaitę. Pranešk, ar nori susitikti studijoje, ar savo apartamentuose. Viso geriausio. – Ir baigė pokalbį netarusi daugiau nė žodžio.

§

Kesė nenustebo, kai kitą rytą, dar nespėjus išgerti pirmojo puodelio kavos, suskambėjo durų skambutis. Nė kiek nenustebino ir tai, kad pažvelgusi pro miegamojo langą į savo keliuką, ten pamatė stovintį Neo mersedesą.

Jis nebuvo toks žmogus, kuris leistų nustatinėti sąlygas kam nors kitam. Be to, nesvarbu, kokia būtų jos nuomonė, Neo buvo įsitikinęs, kad jai būtina modernizuoti namo apsaugą.

Kesei besileidžiant laiptais, durų skambutis suskambėjo dar kartą. Nekantrusis Neo nelaukė prie durų slenksčio svarstydamas, ar ne per anksti ją trukdo, kaip kad būtų dariusi ji. Neo nesulaikytų uždarytos durys. Be to, nors Kesei konfliktai nepatiko, jei tai būdavo neišvengiama, ji nevengdavo jų. Ir šįkart būtina priversti Neo suprasti, kad ji neketina pakeisti savo namų dėl jo įgeidžio.

Visos mintys išgaravo, kai ji atidarė duris ir akis į akį susidūrė su Neo. Šiandien su ožcialiu kostiumu jis atrodė puikiai, tamsūs plaukai idealiai sušukuoti, o žalių akių žvilgsnis įsmeigtas į ją kaip lazerinis ginklas.

Kesę išpylė karštis. Atrodė, kad akimirksniui pritrūko oro. Regis, ji nebeįstengia valdytis.

Kodėl Neo ją taip veikia?

Tai panėšėjo į nerimą, kurį jausdavo, būdama minioje nepažįstamų žmonių. Bet šis naujas jausmas buvo malonus, ir jai patiko. Kaip ir Neo.

Net ir tada, kai bandė jai vadovauti.

Neo prasižiojo, ketindamas kažką sakyti, bet pamatęs ją apsigalvojo.

– Kuo tu vilki? – paklausė jis kiek patylėjęs.

Nebūdama tikra, kas jį taip suglumino, Kesė nužvelgė save. Taip, ji prisiminė apsirengusi chalatą. Žalsvai mėlynos spalvos šilkinis apdaras dengė ją nuo galvos iki kojų ir toli gražu nebuvo nekuklus. Buvo basa, bet juk tai ne nusikaltimas, ypač savo namuose.

Kesė kilstelėjo galvą ir susidūrė su įdėmiu ir pernelyg skvarbiu žalių akių žvilgsniu.

– Spoksoti nemandagu. – Ypač kai žvilgsnis veikė kaip prisilietimas. Taip žiūrėti nedera. – Aš dar net negavau savo rytinės kofeino dozės, – suniurnėjo Kesė.

Neatrodė, kad tai Neo padarė įspūdį.

– Aš atsikėliau prieš dvi valandas.

– Šaunu. – Oho, jis atsikėlė pusę šešių? Tikras mazochistas. – Paprastai normalūs žmonės nesilanko kitų namuose anksčiau aštuonių, kartais net devynių ryto, ypač jei prieš tai nepaskambina.

Neo kilstelėjo antakį.

– Mes jau sutarėme, kad nesu standartinis vyras.

– Ypatingumas nesuteikia teisės elgtis storžieviškai. – Nors Kesė turėjo pripažinti, kad šiam vyrui leistų daug daugiau, nei bet kuriam kitam žmogui.

O tai nebuvo geras ženklas artėjančio ginčo baigčiai.

– Taip kalba moteris, kuri vakar numetė ragelį.

– Aš atsisveikinau.

– Tu atsisakei aptarti Koulo pasiūlymą, o tavo pateiktos priežastys anaiptol nebuvo racionalios.

– Gal aš ir nesu racionali, bet, kita vertus, gyvenu viena ir nesu kam nors įsipareigojusi. Galiu primygtinai reikalauti, kad mano namai liktų tokie kaip yra, nes tiesiog taip noriu.