Люси Монро - Lemtingas aukcionas

– Neo, – maldavo ji, – ar tai tikrai būtina?

– Kai name bus vykdomi atnaujinimo darbai, tu praleisi dieną su manimi.

Ji to neprašė, ir tai neturėjo priversti jos pasijusti geriau. Juk galiausiai Neo iš tikrųjų buvo tik jos mokinys, ne draugas ar gynėjas, tačiau su juo Kesė jautėsi saugi.

Ši mintis truputį trikdė. Mažiau nei po metų baigsis Neo pamokos, ir jo Kesės gyvenime nebeliks, tačiau ji neišvengiamai pasikeis.

Ir galbūt tai tik į gera.

Jau seniai buvo įsileidusi ką nors į širdį, bet net jei vėliau reikės kentėti, visa tai verta.

– Esu tikra, kad tavo asmeninė padėjėja krykštaus iš džiaugsmo. Aš jai nepatinku, – tarė Kesė, kad Neo nepastebėtų, kaip jai palengvėjo.

Ji neįsivaizdavo, kad galėtų visą dieną sekioti paskui energingąjį milijardierių. Tačiau pirmą kartą po daugelio metų ji neatsisakė pabandyti to, ko negalėjo įsivaizduoti.

– Panelė Park? Ji – labai kvaližkuota padėjėja. Aš jai moku ne už tai, kad ji mėgtų ar nemėgtų kitų žmonių.

– Vien todėl, kad už tai nemoki, nereiškia, kad to negausi. – Ar jis tikrai mano, kad žmones galima taip valdyti?

– Mano elgesys su tavimi ją turėjo nustebinti.

– Tikrai? – Kesė paleido jo švarko skverną ir išlygino prabangų audinį. – Na, manęs tai nestebina. Net ir aš supratau, kad pasiūlymas ateiti šįryt nėra tau įprastas elgesys.

– Ne, bet vis tiek esu čia.

– Kodėl? – paklausė ji. Ar galėjo taip būti, kad, kaip ir ji, jis jautė tokį pat ypatingą ryšį? Ir ką ji darys, jei taip?

Toks žmogus kaip Neo Stamosas tikrai neleistų, kad santykiai su tokia moterimi suvaržytų jo gyvenimo būdą.

– Tikiu, kad pirmą kartą per daugelį metų, nei norėčiau įvardyti, radau naują draugą.

– Ak.

Žinoma, jis nejaučia to paties nuostabaus potraukio.

Neo supo begalės žavingų ir visuomenėje įpratusių suktis moterų. Kesės signalas net nebūtų užžksuotas jo moterų radare, tačiau draugystė – labai svarbus dalykas. Ypač jai. Kesė neturėjo tiek draugų, kad galėtų arba norėtų atsisakyti tokio pasiūlymo.

– Man didelė garbė.

– Kaip ir man, ypač užsitarnauti tavo pasitikėjimą.

– Aš tavimi tikrai pasitikiu.

– Pastebėjau.

Koulas kostelėjo.

– Pamačiau pakankamai, kad galėčiau parengti preliminarią ataskaitą.

Neo šyptelėjo Kesei, kad ši suvoktų, jog jis, kaip ir ji, pamiršo, kad be jų namuose yra dar vienas žmogus.

– Puiku. Tikiuosi ją gauti iki rytojaus popietės.

– Už tokią kainą, kurią mokate, tai tikrai nebus sudėtinga.

Koulas nusišypsojo. Jis sutiko, kad turtingi klientai leistų didelius pinigus problemoms spręsti, ypač kai tas sprendėjas – jis pats.

Kesei toks požiūris patiko. Ypač jei tikiesi ir toliau dirbti minėtiems turtingiems klientams.

– Aš taip pat norėsiu pamatyti ataskaitą, – pasakė ji.

Koulas nusišypsojo dar nuoširdžiau, kai pasisuko į ją.

– Žinoma.

– Suprantama, – tarė Neo.

O tada Neo Stamosas kartu su savo saugos konsultantu dingo kaip staigus vėjo gūsis, tarsi jųdviejų čia nė nebūtų buvę.

Ketvirtas skyrius

Kesė skaitė saugos ataskaitą, o jos širdis vis labiau nerimo.

Viso šito niekaip nepavyks padaryti per vieną dieną, net per dvi. Nors visi pasiūlyti su saugumu susiję pokyčiai buvo nekrintantys į akis ir netrukdė jos dabartiniam gyvenimo būdui, jie buvo per dideli, kad juos būtų galima įgyvendinti per vieną dieną. Skaitydama ataskaitą Kesė mintyse matė, kaip po jos namus pirmyn atgal vaikšto darbininkai, kaip jie užplūsta visus jos tvirtovės kambarius, ir kad tai truks ne mažiau nei savaitę.

Ji labai vertino Koulo pastangas, kad pokyčiai būtų beveik nepastebimi. Kesė taip pat buvo dėkinga, kad jis pats asmeniškai pristatė ataskaitą, o ne atsiuntė pasiuntinuką, kaip kad sakė nusiuntęs Neo ataskaitos egzempliorių.

Tačiau šie pokyčiai vis tiek Kesei kėlė nerimą.

Vienas jų buvo moderniausia signalizacijos sistema, kuri valdytų visus jos namų langus ir duris.

Jei ji netyčia ją įjungtų, daugiau nei šimto decibelų garsas apkurtintų ne tik ją, bet ir jos kaimynus.

Ir ne tik tai. Sistema būtų susieta su privačia saugos bendrove, kuri stebėtų jos namus dvidešimt keturias valandas per parą.

Toje bendrovėje būtų saugomas antras jos namų lauko durų raktų komplektas. Nors Koulas sakė, kad tai standartinė sistema gyvenamiesiems namams, Kesės manymu, ji per daug sudėtinga.

Koulas patarė sumontuoti saugesnius langų ir durų modelius. Jis taip pat norėjo įdiegti biometrinius užraktus. Kesė žinojo, kad biometrinės spynos atrakinamos naudojant akių tinklainės arba piršto atspaudų skaitytuvus. Tai šiek tiek priminė mokslinės fantastikos sritį, tačiau ir savaip intrigavo. Tokia naujovė gal net visai patiktų.

Tačiau patys blogiausi ir mažiausiai paaiškinti pasiūlymo elementai, kurie buvo rekomendacijos, skirtos namų išorei. Koulas siūlė nukarpyti alyvų krūmus, kuriuos jos mama pasodino tais metais, kai Kesės tėvai įsikėlė į namą. Ir tai buvo tik maža pokyčių, kuriuos jis norėjo įgyvendinti išorėje, dalelė.

Kitos išeities nėra. Jei šie pokyčiai tam, kad būtų užtikrintas Neo privatumas ir saugumas, jam paprasčiausiai teks mokytis studijoje. Kaip tik taip Kesė jam ir pasakė, kai paskambino, perskaičiusi ataskaitą.

– Mes jau aptarėme šį variantą, ir man jis neatrodo priimtinas.

– Tada teks mokytis tavo apartamentuose. – Ir kodėl ji nepagalvojo apie tai anksčiau? – Juk vis tiek ketini įsigyti fortepijoną. Būtų naudinga mokytis skambinti tuo instrumentu, kuriuo skambinsi ir vėliau.

– O kas negerai? – Kesė nustebo, kad Neo balse nepasigirdo jokių susierzinimo gaidelių. – Aš perskaičiau ataskaitą. Manau, kad Koulas Gyris padarė viską, kad naujų saugumo priemonių poveikis būtų minimalus.

Kesė užvertė akis, nors jis to, žinoma, negalėjo matyti.

– Galbūt tokiam kaip tu.

– Tokiam kaip aš reikėtų ginkluoto apsaugininko visą parą.

– Nenorėčiau būti tavimi, – leptelėjo Kesė, tačiau iš tikrųjų taip manė. Kiekviena savo kūno ląstele. Negalėjo įsivaizduoti, kad visą dieną reikėtų būti stebimai.

Neo prunkštelėjo.

– Turiu pripažinti, kad tai pirmas kartas mano kaip suaugusio žmogaus gyvenime, kai girdžiu tokią man skirtą frazę. Dar labiau stebina, kad iš tavo balso girdžiu, jog kalbi nuoširdžiai.

– Žinomo verslininko gyvenimas – ne man, – atsakė Kesė. Smagus kikenimas po truputį ėmė tirpdyti nerimą.

– Gerai, kad tu tik mano draugė, o ne verslo partnerė. – Atrodė, kad Neo šypsosi, o gal net atvirai juokiasi.

– Esu tikra, kad Zefyras Nikosas taip pat tuo džiaugiasi, – atkirto Kesė.

– Nežinau. Kartais galiu per daug spustelėti, bet, kita vertus, gali ir jis.

Kesę stebino, kaip kukliai save vertina šis verslo magnatas. Tačiau ji negalėjo sau leisti, kad žavėjimasis tuo žmogumi atitrauktų nuo pagrindinio dalyko, kurį jie aptarinėjo.

– Nesu įžūli, bet nesu ir pastumdėlė.

– Niekada taip nemaniau. Ne kiekvienam užtektų ryžto atsisakyti pelningo koncertinio muzikanto gyvenimo.

– Mano vadybininkas tai įvardija kaip asilišką užsispyrimą.

– Suprantama, kuo daugiau uždirbi tu, tuo daugiau uždirba ir jis.

– Tai tik viena medalio pusė.

– Manai, kad ją mato tik jis?

– Nežinau. Kai mirė mano tėvas, laikiausi įsikibusi Bobo, nes jį pažinojau. Maniau, kad jis rūpinasi mano gerove, daugeliu atvejų taip ir buvo.