Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Jis labai gražus, — patvirtino lordas Henris.

— Gal paklius į geras rankas, — tęsė senis. — Tikriausiai turėtų gauti krūvą pinigų, jei Kelsou juo pasirūpino. Ir motina turėjo pinigų. Iš senelio jai atiteko Selbis18. Jos senelis nekentė Kelsou, laikė jį šikšna. Toks jis ir buvo. Sykį atvyko į Madridą, kai aš ten dar gyvenau. Tegu jį galas, kiek gėdos pridarė. Karalienė manęs klausinėdavo, kas tas anglų didikas, kuris visada su vežėjais dėl užmokesčio vaidijasi. Tikri anekdotai apie jį sklido. Visą mėnesį nedrįsau dvare akių parodyti. Gal anūkui buvo dosnesnis negu Madrido vežėjams.

— Nežinau, — atsakė lordas Henris. — Manau, kad vaikinas bus aprūpintas. Jis dar nepilnametis. Selbis jam jau atiteko, tą žinau. Pats sakė. Beje... ar motina labai graži buvo?

— Žavingesnės merginos už Margaretą Deveru nesu matęs, Hari. Ir kas ją, po galais, paskatino taip pasielgti, niekada neperpratau. Juk galėjo ištekėti už ko tik būtų panorėjusi. Kerlingtonas dėl jos kraustėsi iš proto. Bet ji buvo romantiška. Visos moterys toje giminėje tokios buvo. Vyrai niekam tikę, bet moterys, tegu jas galas, nuostabios. Kerlingtonas ant kelių prieš ją šliaužiojo. Pats man prisipažino. Ji iš jo tik juokėsi, o Londone nebuvo merginos, kuri apie jį nebūtų svajojus. Tarp kitko, Hari, kalbėdamas apie kvailas vedybas, prisiminiau, — ką ten tavo tėvas paistė, kad Dartmuras nori vesti amerikietę? Negi anglų merginos jam per prastos?

— Dabar, dėde Džordžai, madinga vesti amerikietes.

— Aš už anglų merginas. Galiu kirsti lažybų nors ir su visu pasauliu, — tarė lordas Fermoras, trenkdamas kumščiu į stalą.

— Dabar visi stato už amerikietes.

— Girdėjau, kad jos neištvermingos, — sumurmėjo dėdė.

— Ilgos distancijos jas išsekina, bet kliūčių ruože jos nepamainomos. Skriste perskrenda visas kliūtis. Manau, Dartmurui jau viskas.

— Kas jos tėvai? Ar ji juos turi? — suurzgė senasis džentelmenas.

Lordas Henris papurtė galvą.

— Amerikietės slepia savo tėvus taip pat gudriai kaip anglės savo praeitį, — pasakė jis stodamasis.

— Matyt, jos tėvai verčiasi kiaulienos eksportu.

— Greičiausiai, dėde Džordžai. Tuo geriau Dartmurui. Girdėjau, kad kiaulienos eksportas — vienas pelningiausių verslų po politikos.

— Ar ji daili?

— Elgiasi taip, lyg būtų gražuolė. Dauguma amerikiečių taip daro. Tai jų žavumo paslaptis.

— Kodėl tos amerikietės negali likti savam krašte? Juk mums jie visada sako, kad ten rojus moterims.

— Teisybė. Todėl joms, kaip ir Ievai, taip rūpi iš jo pabėgti, — atsakė lordas Henris. — Sudie, dėde Džordžai. Pavėluosiu priešpiečių, jei dar čia užtruksiu. Ačiū už žinias. Visada viską noriu žinoti apie naujus draugus ir nieko — apie senus.

— Kur valgysi priešpiečius, Hari?

— Pas tetą Agatą. Aš pats pakviečiau save ir poną Grėjų. Jis naujausias jos protežė.

— Ak, štai kas. Pasakyk savo tetai Agatai, Hari, kad ji man daugiau nebekvaršintų galvos su savo labdarybėm. Įkyrėjo. Ta moterėlė mano, jog aš kito darbo neturiu, kaip išrašinėti čekius jos kvailoms išmonėms.

— Gerai, dėde Džordžai, pasakysiu, bet nieko negelbės. Labdaringi žmonės praranda bet kokį žmoniškumą. Tai būdingiausias jų bruožas.

Senasis džentelmenas suniurzgė pritardamas ir paskambino tarnui. Lordas Henris pro žemą arką išėjo į Berlingtono gatvę ir pasuko į Barklio aikštę.

Štai kokia buvo Doriano Grėjaus tėvų istorija. Kad ir pačiais bendriausiais bruožais papasakota, ji sujaudino lordą Henrį savo panašumu į keistą, beveik šiuolaikinį romaną. Graži moteris, beprotiškos aistros pagauta, viskuo rizikuoja. Kelios siautulingos laimės savaitės, kurias nutraukė šlykštus, klastingas nusikaltimas. Ištisi mėnesiai nebylios agonijos, paskui — kančiose pagimdytas kūdikis. Motiną nusineša mirtis, vaikas pasmerkiamas vienatvei ir beširdžio senio tironijai. Taip, fonas įdomus. Jis išryškina vaikiną, daro jį dar nuostabesnį. Kiekvienas nepaprastas daiktas slepia ką nors tragiška. Ištisi pasauliai blaškosi gimdymo kančiose, kad galėtų pražysti menkiausia gėlelė... O koks žavus buvo Dorianas vakar per vakarienę, kai baugios laimės kupinas, išgąstingomis akimis, pračiauptomis lūpomis sėdėjo klube priešais lordą Henrį, o nuo raudonų žibintų gaubtų bundantis jo veido stebuklas atrodė dar sodriau rausvas. Kalbėdamas su juo, jautiesi lyg griežtum brangiu smuiku. Jis atliepia į kiekvieną stryko prisilietimą, kiekvieną virptelėjimą... Koks kerintis jausmas — savo įtaka veikti kitą žmogų! Niekas negali tam prilygti. Savo sielą įkvėpti į kokią grakščią formą ir kurį laiką leisti jai ten pasilikti; klausytis, kaip aidu grįžta tavo mintys, prisodrintos aistros ir jaunystės muzikos; perlieti kitam savo temperamentą tarsi tai būtų koks kvapus gėrimas ar nepaprasti kvepalai: čia slypi tikras džiaugsmas, gal pats didžiausias pasitenkinimas, likęs žmogui šiame ribotame, vulgariame amžiuje, kurio malonumai perdėm jusliniai, o tikslai perdėm banalūs... Ir kaip tipas jis nuostabus, tas jaunuolis, kurį lordas Henris per tokį keistą atsitiktinumą sutiko Bezilio dirbtuvėje, ar mažų mažiausiai gali tapti nuostabiu tipu. Jis turi viską: grakštumą, skaistų jaunystės tyrumą ir grožį, kurį mums išsaugojo tik senovės graikų marmuro statulos. Iš jo gali padaryti ką tinkamas. Paversti titanu arba žaislu. Kaip gaila, kad tokiam grožiui lemta nublankti!.. O Bezilis? Koks jis įdomus psichologijos požiūriu. Naujas stilius tapyboje, nauja pažiūra į gyvenimą, kurią taip keistai jam įkvėpė savo fiziniu artumu žmogus, nieko apie tai nenumanantis; tyli dvasia, kuri tūnojo girių prieblandoj ir nematoma klaidžiojo laukais, staiga pasirodo dailininkui lyg driadė, tačiau nieko nebijo, nes dailininko sieloje, besiilginčioje jos, jau seniai atbudęs nuostabus regėjimas, ir tik jam lemta matyti stebuklus; daiktų formos, linijos įgavo subtilumo ir virto simboliais, išreiškiančiais kažkokios kitos tobulesnės formos atspindžius tikrovėje. Kaip visa tai keista! Kažką panašaus jis prisiminė ir iš istorijos. Ar tik ne Platonas, šis minčių menininkas, pirmasis tuo susidomėjo19? Ar ne Buonarotis20 tai išreiškė sonetais, iškaltais spalvotame marmure? Bet mūsų amžiuje tatai keista... Taip, jis pamėgins tapti Dorianui Grėjui tuo, kuo vaikinas, net nenumanydamas, tapo dailininkui, sukūrusiam nuostabųjį portretą. Jis mėgins jį užvaldyti, teisybę pasakius, jau beveik užvaldė jį. Ta nuostabi dvasia priklausys jam. Šis Mirties ir Meilės kūdikis jį kažkuo kerėte kerėjo.

Staiga lordas Henris stabtelėjo ir pažvelgė į namą. Jis pastebėjo jau gerokai praėjęs savo tetos namus ir šypsodamas grįžo atgal. Kai įžengė į apytamsį prieškambarį, tarnas pasakė, kad visi jau nuėję valgyti priešpiečių. Atidavęs skrybėlę ir lazdą vienam iš durininkų, jis įžengė į valgomąjį.

— Vėluoji, kaip ir visada, Hari, — sušuko teta, purtydama galvą.

Jis atsiprašė, sugalvojęs kažkokį pasiaiškinimą, ir, atsisėdęs į tuščią kėdę greta jos, apsižvalgė, norėdamas pamatyti, kas susirinko. Iš galustalės jam baikščiai linktelėjo Dorianas Grėjus ir nejučia paraudo iš džiaugsmo. Priešais sėdėjo hercogienė Harli, nepaprastai geros širdies ir gero būdo moteriškė, mėgstama visų, kurie ją pažinojo, didingų architektūrinių proporcijų, kuriomis apdovanotos moterys, jei jos ne hercogienės, nūdienių istorikų vadinamos apkūniomis. Greta jos, dešinėje, sėdėjo seras Tomas Berdenas, parlamento narys, radikalas, kuris visuomeniniame gyvenime buvo savo partijos lyderis, o privačiame — geriausios virtuvės šalininkas, pietaudavo jis drauge su konservatoriais, galvodavo drauge su liberalais, mat laikėsi išmintingos, visiems žinomos taisyklės. Į kairę nuo jos sėdėjo ponas Erskinas iš Tredlio, senas, gana žavus ir kultūringas džentelmenas, įgavęs blogą įprotį tylėti, kadangi, kaip sykį pasiaiškino ledi Agatai, visa, ką turėjo pasakyti, jau buvo išsakęs, dar trisdešimties metų nesulaukęs. Lordo Henrio kaimynė buvo ponia Vandeler, viena iš seniausių jo tetos draugių, tikra šventoji tarp moterų, tačiau taip klaikiai apsitaisiusi, jog atrodė panaši į blogai įrištą giesmyną. Lordo Henrio laimei, iš antrosios pusės greta jos sėdėjo lordas Fodlis, itin protingas pusamžis vidutinybė, plikas kaip pranešimas Bendruomenių rūmuose; ponia Vandeler su juo šnekėjosi labai gyvai ir rimtai, o tatai, kaip lordas Henris sykį buvo sakęs, nedovanotina klaida, kurią daro visi tikrai geri žmonės ir kurios nė vienas jų negali išvengti.