Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Mes šnekam apie vargšą Dartmurą, lorde Henri, — sušuko hercogienė, meiliai linkčiodama jam iš anapus stalo. — Kaip manot, ar jis ves tą žavingą jauną būtybę?

— Mano supratimu, hercogiene, jinai jau bus nusprendusi jam pasipiršti.

— Kaip siaubinga! — sušuko ledi Agata. — Iš tikrųjų kas nors turėtų sukliudyti.

— Girdėjau iš patikimiausių šaltinių, kad jos tėvas Amerikoje turįs manufaktūros parduotuvę, — pasakė seras Tomas Berdenas niekinančiu veidu.

— O mano dėdė minėjo kiaulienos prekybą, sere Tomai.

— Manufaktūra? Kas yra toji amerikiečių manufaktūra? — paklausė hercogienė, iš nustebimo pakeldama savo didžiules rankas ir pabrėždama veiksmažodį.

— Amerikiečių romanai, — atsakė lordas Henris, dėdamasis sau į lėkštę putpelės gabalėlį.

Hercogienė suglumo.

— Nepaisykit jo, brangioji, — sušnibždėjo ledi Agata. — Jis niekada rimtai nekalba.

— Kai Amerika buvo atrasta, — prašneko parlamento narys radikalas ir ėmė dėstyti kažkokius nuobodžius faktus. Kaip ir visi šnekovai, kurie bando išsemti temą, jis išsėmė savo klausytojų kantrybę. Hercogienė atsiduso ir pasinaudojo savo teise pertraukti kitus.

— Verčiau tos Amerikos niekada nebūtų atradę! — sušuko ji. — Iš tiesų, mūsų merginos neteks progos ištekėti. Tai labai neteisinga.

— Gal Amerika ir nebuvo atrasta, — tarė ponas Erskinas. — Sakyčiau, kad veikiau ji tik buvo susekta.

— Ak, bet juk aš mačiau jos gyventojų atstovus, — atsainiai pasakė hercogienė. — Turiu pripažinti, kad kai kurios amerikietės labai gražios. Ir rengiasi dailiai. Visus drabužius gauna iš Paryžiaus. Būčiau laiminga, jei išgalėčiau taip rengtis.

— Žmonės sako, kad gerieji amerikiečiai po mirties keliauja į Paryžių, — sukikeno seras Tomas, kuris turėjo didžiausias padėvėtų sąmojų atsargas.

— Nejaugi! O kur po mirties keliauja blogieji amerikiečiai? — pasiteiravo hercogienė.

— Į Ameriką! — sumurmėjo lordas Henris.

Seras Tomas susiraukė.

— Man regis, jūsų sūnėnas nusistatęs prieš šią didžiąją šalį, — tarė jis ledi Agatai. — Aš ją skersai išilgai išvažinėjau vagonais, kuriuos man parūpino tenykščiai direktoriai. Jie tokiais atvejais labai paslaugūs. Užtikrinu jus, kad kelionė į Ameriką daug ko išmoko.

— Bet negi mes turim keliauti į Čikagą, kad šio to išmoktume? — graudžiai paklausė ponas Erskinas. — Nesijaučiu turįs jėgų tokiai kelionei.

Seras Tomas mostelėjo ranka.

— Pono Erskino iš Tredlio bibliotekoje — ištisas pasaulis. O mes, praktikai, užuot skaitę, verčiau patys pasižiūrim. Amerikiečiai nepaprastai įdomūs žmonės. Jie turi be galo daug sveiko proto. Užtikrinu jus, kvailysčių amerikiečiai nedaro.

— Kaip klaiku! — sušuko lordas Henris. — Galiu pakęsti brutalią jėgą, bet brutalų protą pakęsti neįmanoma. Juo naudotis kažkaip nepadoru. Niekšinga intelekto atžvilgiu.

— Nesuprantu jūsų, — tarė seras Tomas, gerokai parausdamas.

— O aš suprantu, lorde Henri, — šypsodamas tyliai tarė ponas Erskinas.

— Paradoksai, kur tinka, geras daiktas... — vėl pradėjo baronetas.

— Ar čia buvo paradoksas? — paklausė ponas Erskinas. — Man neatrodė. Gal ir paradoksas. Ką gi, paradoksai atspindi tiesą. Norėdami išbandyti tikrovę, leidžiam jai balansuoti ant virvės. Kai tiesos tampa akrobatais, galim spręsti apie jas.

— Dievaži, — tarė ledi Agata, — kaip jūs, vyrai, mėgstat ginčytis. Esu tikra, kad niekada nesuprasiu, apie ką jūs kalbatės. O ant tavęs, Hari, iš tikrųjų supykau. Kodėl bandai prikalbėti mūsų mieląjį poną Dorianą Grėjų, kad jis atsisakytų man talkininkauti Ist Ende? Patikėk — ten jis tiesiog nepakeičiamas. Jiems labai patiktų pasiklausyti, kaip jis skambina.

— Noriu, kad jis man skambintų, — sušuko lordas Henris šypsodamas ir, pažvelgęs į stalo galą, sutiko džiugų pritariantį žvilgsnį.

— Bet Vaitčepelyje žmonės tokie nelaimingi, — nesiliovė ledi Agata.

— Viską galiu užjausti, tik ne kančią, — pareiškė lordas Henris, trūktelėjęs pečiais. — Kančios užjausti neįstengiu. Ji pernelyg bjauri, pernelyg baisi, pernelyg slegianti. Nūdienė užuojauta skausmui kažkokia klaikiai liguista. Mes turėtume būti neabejingi spalvoms, grožiui, gyvenimo džiaugsmui. Kuo mažiau kalbama apie gyvenimo negandus, tuo geriau.

— Vis dėlto Ist Endas labai svarbi problema, — pasakė seras Tomas, rimtai kraipydamas galvą.

— Žinoma, — pritarė jaunasis lordas. — Tai vergijos problema, ir mes mėginam ją spręsti, linksmindami vergus.

Politikas įdėmiai pažvelgė į jį.

— O kokias reformas siūlot? — paklausė jis.

Lordas Henris nusijuokė.

— Anglijoje nieko nenoriu pakeisti, išskyrus orą, — atsakė jis. — Man visai pakanka filosofinės kontempliacijos. Bet kadangi devynioliktas amžius bankrutavo, pereikvojęs užuojautą, siūlyčiau atsigręžti į mokslą, kad jis grąžintų mus į tikrąjį kelią. Jausmai tuo geri, kad nuveda mus klystkeliais, o mokslas — kad nieko bendra su jausmais neturi.

— Bet mus slegia tokia sunki atsakomybės našta, — išdrįso kukliai įsiterpti ponia Vandeler.

— Be galo sunki, — pritarė ledi Agata.

Lordas Henris pažvelgė į poną Erskiną.

— Žmonija pernelyg rimtai į save žiūri. Tai prigimta pasaulio nuodėmė. Jei urvinis žmogus būtų mokėjęs juoktis, pasaulio istorija būtų kitaip susiklosčiusi.

— Jūs iš tikrųjų mane nuraminot, — pragydo hercogienė. — Visada, atėjusi aplankyti jūsų mielosios tetos, jausdavausi kalta, nes man visai nerūpi Ist Endas. Dabar nerausdama galėsiu žiūrėti jai į akis.

— Moteriai tinka rausti, hercogiene, — tarė lordas Henris.

— Tik tada, kai ji jauna, — atsakė jinai. — Kai sena moteris, tokia kaip aš, rausta, blogas ženklas. Ak, lorde Henri, gal pasakytumėt, kaip atjaunėti.

Valandėlę jis pagalvojo.

— Ar galit, hercogiene, prisiminti kokią didelę klaidą, padarytą jaunystėje? — paklausė jis, žvelgdamas į ją per stalą.

— Ko gero, ir ne vieną, — sušuko ji.

— Tad pakartokit jas, — rimtai patarė jis. — Jei nori susigrąžinti jaunystę, tereikia savo kvailystes pakartoti.

— Žavinga teorija! — sušuko jinai. — Būtinai pritaikysiu ją praktikoje.

— Pavojinga teorija! — išsprūdo pro kietai suspaustas sero Tomo lupas. Ledi Agata papurtė galvą, tačiau visa tai labai ją pralinksmino. Ponas Erskinas klausėsi.

— Taip, — tęsė lordas Henris. — Tai viena didžiausių gyvenimo paslapčių. Dabar dauguma žmonių miršta nuo savo vergiško sveiko proto, o tada, kai jau per vėlu, pamato, kad tiktai savo klaidų niekada netenka gailėtis.

Juokas apskriejo stalą.

Lordas Henris ėmė žaisti su šia mintimi, žaisti nesivaržydamas: nušvietęs ją savo fantazijos spinduliais ir suteikęs paradoksų sparnus, jis svaidė ją aukštyn į erdvę, kaitaliojo, leisdavo jai ištrūkti ir vėl sugaudavo. Šlovindamas beprotystę, iškėlė ją ligi filosofijos aukštumų, o pati filosofija atjaunėjo ir, pasidavusi svaiginančiai pomėgių muzikai, tarytum bakchantė, vilkinti vynu sulietą drabužį, pasipuošusi galvą vijoklių vainiku, šokdama nuėjo per gyvenimo kalvas, šaipydamasi iš rambaus Sileno21 blaivumo. Faktai bėgo nuo jos lyg išbaidyti girios žvėrys. Baltos jos pėdos mynė didžiulį slėgtuvą, kurį saugo išmintingasis Omaras22, kol nuogas jos blauzdas rausvų purslų bangomis apsėmė trykštančios vynuogių sultys ir raudona puta ėmė virsti per nuožulnias apvarvėjusias indo sienas. Tai buvo nepaprasta improvizacija. Lordas Henris jautė į save įsmeigtas Doriano Grėjaus akis, o mintis, kad tarp klausytojų yra žmogus, kurio dvasią jis troško pakerėti, teikė jo sąmojui aštrumo, o vaizduotei spalvų. Jis buvo pilnas fantazijos, žaismingas, šmaikštus. Jo klausytojai, viską užmiršę, pakerėti, ėjo juokdamiesi paskui jo dūdelę23. Dorianas Grėjus nenuleido nuo jo akių ir sėdėjo kaip užburtas, jo lūpomis dažnai perbėgdavo šypsnys, o patamsėjusiose akyse nuostaba darėsi vis rimtesnė.