Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Todėl, Dorianai, kad tiek jų daug esu mylėjęs.

— Taip, klaikių būtybių nudažytais plaukais ir nugrimuotais veidais.

— Neniekinkit dažytų plaukų ir nugrimuotų veidų. Kartais ir jie būna nepaprastai žavūs, — tarė lordas Henris.

— Dabar jau gailiuosi pasakęs jums apie Sibilę Vein.

— Negalėjot nepasakyti. Kol gyvas, pasakosit man viską, ką tik darysit.

— Taip, Hari, gal ir jūsų teisybė. Negaliu nepasipasakoti jums. Jūs darot man kažkokį keistą poveikį. Jei kada įvykdyčiau nusikaltimą, ateičiau ir jums prisipažinčiau. Jūs mane suprastumėt.

— Tokie žmonės kaip jūs, įnoringi gyvenimo saulės spinduliai, nenusikalsta, Dorianai. Bet vis tiek aš labai dėkingas už komplimentą. O dabar sakykit, — prašom paduoti man degtukus, ačiū, — kokie iš tikrųjų jūsų santykiai su Sibile Vein?

Dorianas Grėjus pašoko, jo skruostai liepsnojo, akys degė.

— Hari! Sibilė Vein šventa!

— Tik šventus daiktus ir verta paliesti, Dorianai, — tarė lordas Henris su keistu patosu balse. — Bet ko jūs širstat? Juk vis tiek kada nors ji priklausys jums. Įsimylėjęs pradžioje apgaudinėji save, pabaigoje — kitus. Štai ką pasaulis vadina meile. Tikiuosi, kad bent pažįstat ją.

— Žinoma. Pirmąjį vakarą, kai buvau teatre, bjaurusis senas žydas po spektaklio atėjo į ložę ir pasisiūlė nuvesti mane į užkulisius ir supažindinti su ja. Aš įsiutau ir pasakiau, kad Džuljeta mirusi prieš daugelį šimtų metų ir jos palaikai marmuro kape Veronoje. Iš jo apstulbusio žvilgsnio supratau, kad jis, matyt, pamanė, jog per daug šampano išgėriau.

— Nesistebiu.

— Paskui jis mane paklausė, ar aš rašąs į laikraščius. Atsakiau, jog niekada jų neskaitau. Atrodė baisiai nusivylęs ir kaip paslaptį pasakė man, kad visi dramos kritikai prieš jį susimokę. Visi jie nuperkami.

— Gal čia jis ir neklydo. Bet, kita vertus, sprendžiant iš išvaizdos, dauguma jų nelabai brangiai kainuoja.

— Na, matyt, jis galvojo, kad jo kišenei jie per daug kainuoja, — nusijuokė Dorianas. — Tuo tarpu teatre ėmė gesti šviesos, ir man teko išeiti. Jis norėjo, kad aš išbandyčiau cigarus, kuriuos man brukte bruko. Atsisakiau. Kitą vakarą, be abejonės, vėl nuvykau ten. Mane pamatęs, žydas žemai nusilenkė ir pasakė, kad aš esąs dosnus meno patronas. Tai be galo įkyrus galvijas, nors ir nepaprastai žavisi Šekspyru. Kartą jis man išdidžiai pareiškė penkis kartus bankrutavęs tik dėl meilės Bardui42, kaip jį primygtinai vadino. Matyt, jis tai laiko savotiška garbe.

— Tai ir yra garbė, Dorianai, didelė garbė. Dauguma žmonių bankrutuoja, per daug investavę į gyvenimo prozą. Bankrutuoti dėl poezijos — garbinga. Bet kada jūs pirmą kartą pasikalbėjot su Sibile Vein?

— Trečią vakarą. Ji vaidino Rozalindą. Nebeištvėriau pas ją nenuėjęs. Per spektaklį numečiau jai kelias gėles, ir ji pažvelgė į mane, bent man taip pasirodė. Senis žydas buvo atkaklus. Matyt, buvo įsikalęs į galvą nuvesti mane į užkulisius, ir aš sutikau. Keista, kad nenorėjau jos pažinti, ar ne?

— Ne, man taip neatrodo.

— Mielas Hari, o kodėl?

— Kitą kartą pasakysiu. Dabar noriu išgirsti apie mergaitę...

— Apie Sibilę? O, ji buvo tokia nedrąsi, tokia švelni. Ji turi kažkokio vaikiškumo. Jos akys plačiai atsimerkė iš nepaprasto nustebimo, kai pasakiau, ką galvoju apie jos vaidybą, — matyt, ji nesuvokia savo talento galybės. Man regis, mes abudu buvom gerokai susijaudinę. Žydas išsišiepęs stovėjo dulkino garderobo tarpduryje ir kažką postringavo apie mus, o mudu stovėjom lyg vaikai, žiūrėdami vienas į antrą. Jis primygtinai vadino mane milordu, todėl man teko įtikinti Sibilę, kad aš joks lordas. Ji visai paprastai man pasakė: „Jūs panašesnis į princą. Aš jus vadinsiu Pasakų Princu43.

— Dievaži, Dorianai, komplimentus sakyti panelė Sibilė tikrai moka.

— Nesuprantat jos, Hari. Į mane ji žiūrėjo kaip į kokį pjesės personažą. Apie gyvenimą ji nieko nenutuokia. Gyvena drauge su motina, suvytusia, išvargusia moteriške, kuri tą pirmąjį vakarą skaisčiai raudonu chalatu vaidino ledi Kapuleti; atrodo, ji yra mačiusi ir geresnių dienų.

— Pažįstu tokias. Daro slegiantį įspūdį, — sumurmėjo lordas Henris, apžiūrinėdamas savo žiedus.

— Žydas siūlėsi man papasakoti jos istoriją, bet aš pasakiau, kad man neįdomu.

— Teisingai pasielgėt. Kitų žmonių tragedijos visada atrodo kažkokios be galo niekingos.

— Man rūpi tik Sibilė. Kas man, iš kur ji kilusi. Ji dieviškai tobula nuo pat galvutės ligi mažų kojelių. Kiekvieną mielą vakarą einu žiūrėti, kaip ji vaidina, ir kiekvieną vakarą ji nuostabesnė.

— Štai kodėl jūs niekada nebevakarieniaujat su manimi. Aš ir pamaniau, kad jūs užsiėmęs kokiu įdomiu romanu. Neklydau, bet tikėjausi truputį ko kito.

— Mielas Hari, mudu kiekvieną vakarą drauge arba pietaujam, ar vakarieniaujam, be to, aš kelis sykius buvau su jumis operoje, — pasakė Dorianas Grėjus ir nustebęs išplėtė mėlynas akis.

— Jūs visada baisiausiai vėluojat.

— Bet kaipgi aš nenueisiu pasižiūrėti Sibilės vaidinant, — sušuko jis, — bent vieną veiksmą! Trokšte trokštu ją matyti, o kai pagalvoju apie nuostabią sielą, slypinčią tame mažame dramblio kaulo kūnelyje, šventa pagarba apima mane.

— O gal šiandien, Dorianai, galėtumėt su manim pavakarieniauti?

Jis papurtė galvą.

— Šį vakarą ji Imodžena, — atsakė jis, — o rytoj bus Džuljeta.

— O kada Sibilė Vein?

— Niekada.

— Sveikinu.

— Koks jūs baisus! Juk ji įkūnija visas didžiausias pasaulio herojes. Ji daugiau negu viena būtybė. Jūs juokiatės, tačiau aš jums sakau — ji geniali. Myliu ją ir noriu, kad ji mane pamiltų. Jūs žinot visas gyvenimo paslaptis, tad pasakykit, kaip, pakerėti Sibilę Vein, kad ji pamiltų mane. Noriu, kad Romeo man pavydėtų. Noriu, kad mirę didieji pasaulio mylimieji išgirstų mūsų juoką ir juos prislėgtų liūdesys. Noriu, kad mūsų aistros alsavimas sudrumstų jų palaikų ramybę ir atgiję jų pelenai pajustų skausmą. Viešpatie, kaip aš ją dievinu, Hari!

Kalbėdamas jis vaikščiojo po kambarį. Karštligiškai raudonos dėmės degė jo skruostuose. Jis buvo neapsakomai susijaudinęs.

Lordas Henris stebėjo jį su subtiliu pasitenkinimu. Koks nepanašus jis dabar į tą nedrąsų, išsigandusį berniuką, kurį sutiko Bezilio Holvordo dirbtuvėje! Jo prigimtis išsiskleidė lyg gėlė, pražydo skaisčiais liepsnos žiedais. Siela išėjo iš savo slaptos olos, ir geismas ją pasitiko.

— Ir ką jūs siūlot? — galų gale paklausė lordas Henris.

— Noriu, kad kokį vakarą judu su Beziliu drauge su manimi važiuotumėt pažiūrėti, kaip ji vaidina. Rezultatų aš nė trupučio nebijau.

Jūs tikrai pripažinsit jos genialumą. Paskui mes turėsim ją išplėšti iš to žydo rankų. Jinai surišta su juo sutartimi dar trejiems metams, tiksliau, dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams. Man, be abejonės, teks jam užmokėti. O kai visa bus sutvarkyta, išnuomosiu kokį teatrą Vest Ende44 ir parodysiu, kokia ji iš tikrųjų. Visas pasaulis kraustysis iš proto dėl jos taip kaip ir aš.

— Tai neįmanoma, mielas vaikine.

— Taip tikrai bus. Ji ne tik menininkė, ji turi ne tik tobulą meninį instinktą, bet ir individualybę, o jūs man ne sykį tvirtinot, kad mūsų epochą valdo ne principai, o asmenybės.

— Na gerai, o kurį vakarą važiuosim?

— Palaukit. Šiandien antradienis. Sutarkim rytoj. Rytoj ji vaidins Džuljetą.

— Gerai. „Bristolyje“45 aštuntą valandą. Bezilį atsivesiu aš.