Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Deja, turiu išeiti, — sušuko ledi Henri, savo kvailu netikėtu juoku nutraukdama nejaukią tylą. — Žadėjau pasivažinėti su hercogiene. Likit sveikas, ponas Grėjau. Lik sveikas, Hari. Tikriausiai pietausi ne namie. Aš taip pat. Gal susitiksim pas ledi Tornberi.

— Tikriausiai, brangioji, — pasakė lordas Henris, jai įkandin uždarydamas duris, kai ji tarytum rojaus paukštis, kuris kiaurą naktį praleido lietuje, išplastėjo iš kambario, palikusi tik švelnų raudonųjų jazminų kvapą. Tada jis užsidegė cigaretę ir klesterėjo ant sofos.

— Niekada, Dorianai, neveskit moters geltonais plaukais, — tarė jis, porą kartų užsitraukęs dūmą.

— Kodėl, Hari?

— Todėl, kad jos labai sentimentalios.

— Bet man patinka sentimentalūs žmonės.

— Išvis niekada neveskit. Vyrai veda, kai jiems viskas įkyri, moterys teka iš smalsumo. Ir vieni, ir antri nusivilia.

— Neketinu vesti, Hari. Esu per daug įsimylėjęs. Tai vienas iš jūsų aforizmų. Aš jį taikau gyvenime, kaip ir viską, ką jūs sakot.

— O ką įsimylėjot? — lukterėjęs paklausė lordas Henris.

— Aktorę, — rausdamas atsakė Dorianas Grėjus.

Lordas Henris truktelėjo pečiais.

— Gana banalus debiutas.

— Hari, jūs taip nekalbėtumėt, jeigu ją pamatytumėt.

— Kas ji tokia?

— Sibilė Vein.

— Nesu tokios girdėjęs.

— Niekas nėra girdėjęs. Tačiau kada nors žmonės išgirs. Ji genijus.

— Mielas jaunuoli, moteris genijus nebūna. Moterys — dekoratyvinė lytis. Jos niekada neturi ko pasakyti, tačiau viską sako labai žaviai. Moterys — tai materijos pergalė prieš protą, o vyrai — proto pergalė prieš moralę.

— Hari, kaip gali taip kalbėti?

— Mielas Dorianai, čia tikra teisybė. Šiuo metu tyrinėju moteris, todėl ir žinau. Objektas ne toks jau paslaptingas, kaip buvau manęs. Priėjau išvadą, kad galų gale tėra tik dviejų rūšių moterys — išsidažiusios ir neišsidažiusios. Neišsidažiusios labai naudingos. Jei nori pagarsėti padorumu, pakviesk tokią moterį vakarienės. Išsidažiusios labai žavios. Tačiau jos daro vieną klaidą. Dažosi, norėdamos atrodyti jaunos. Mūsų močiutės dažėsi, norėdamos būti šaunios pašnekovės. Rouge et esprit 32 eidavo drauge. Dabar to nebėra. Kol moteris gali atrodyti dešimt metų jaunesnė už savo dukrą, ji visiškai patenkinta. O kai dėl pokalbių, Londone tėra tik penkios moterys, su kuriomis verta pasišnekėti, bet dvi iš jų negali būti priimtos į padorią draugiją. Tačiau papasakokit man apie savo genijų. Ar seniai ją pažįstat?

— Ak, Hari, jūsų pažiūros man kelia siaubą.

— Nekreipkit dėmesio. Ar seniai ją pažįstat?

— Bus gal trys savaitės.

— O kur ją užtikot?

— Papasakosiu jums, Hari, tik nebūkit toks priešiškas. Pagaliau nieko nebūtų ir įvykę, jeigu nebūčiau sutikęs jūsų. Jūs man sužadinot pašėlusį troškimą viską gyvenime pažinti. Visą laiką po mūsų susitikimo kažkas tarytum tvinkčioja mano gyslose. Klaidžiodamas po Parką ar vaikštinėdamas po Pikadilį, ėmiau stebėti kiekvieną praeivį ir nesitverdamas smalsumu klausinėti savęs, koks jo gyvenimas. Vieni mane traukė, kiti kėlė siaubą. Pats oras atrodė pritvinkęs kažkokių rafinuotų nuodų. Pradėjau trokšti nepaprastų pergyvenimų... Vieną vakarą, gal kokią septintą valandą, ryžausi eiti nuotykių ieškoti. Jaučiau, kad tas mūsų pilkas didžiulis Londonas su žmonių miriadais, su savo niekingais nusidėjėliais ir nuostabiomis nuodėmėmis, kaip jūs pavadinote, turi kažko ir man. Vaizdavausi tūkstančius visokiausių dalykų. Netgi gresiantis pavojus džiugino mane. Prisiminiau, kaip jūs man kalbėjot tą nuostabų vakarą, kai mudu pirmą kartą drauge vakarieniavome, jog grožio ieškojimas — tikroji gyvenimo paslaptis. Nežinau, ko tikėjaus, tačiau, išėjęs iš namų, pasukau į rytus ir netrukus paklydau purvinų gatvių bei juodų plikų aikščių labirinte. Buvo gal pusė devynių, kai praėjau pro juokingai mažą teatriuką su didžiuliais liepsnojančiais dujų žibintais ir ryškių spalvų afišomis. Šlykštus žydas su keisčiausia liemene, kokią man teko matyti, stovėjo prie durų ir rūkė bjaurų cigarą. Plaukai jam buvo susirangę taukuotomis garbanėlėmis, ant nešvarių marškinių krūtinės spindėjo milžiniškas deimantas. „Norit ložės, milorde?“ — paklausė jis, pamatęs mane, ir vergiškai lenkdamasis iškilmingai nusiėmė skrybėlę. Kažkodėl jis man pasirodė juokingas. Tokia baidyklė. Jūs iš manęs pasijuoksit, žinau, tačiau aš iš tikrųjų įėjau į teatrą ir visą ginėją sumokėjau už ložę prie pat scenos. Ligi šiol negaliu suprasti, kodėl taip pasielgiau, bet jei nebūčiau to padaręs, mielas Hari, jei nebūčiau įėjęs, būčiau nepatyręs pačios didžiausios meilės savo gyvenime. Matau, jūs juokiatės. Tai baisu!

— Nesijuokiu, Dorianai, bent iš jūsų tikrai nesijuokiu. Bet nesakykit, kad čia didžiausia meilė jūsų gyvenime. Verčiau sakykit — pirma meilė jūsų gyvenime. Visada būsit mylimas ir visada mylėsit meilę. Grande passion 33 privilegija tų, kurie neturi ką veikti. Tai vienintelis dalykas, kurį sugeba dykinėjančios klasės. Nebijokit, jūsų dar laukia nuostabūs dalykai. Čia tiktai pradžia.

— Nejau manot, kad aš toks lėkštas? — piktai sušuko Dorianas Grėjus.

— Ne, manau, kad jūs toks gilus.

— Ką turite galvoje?

— Mielas jaunuoli, žmonės, kurie myli tik vieną kartą gyvenime, iš tiesų lėkšti. Tą, ką jie vadina pastovumu ir ištikimybe, aš vadinu įpročio letargu ar vaizduotės stoka. Ištikimybė jausmų srityje — tas pats, kas pastovumas intelekto srityje: tiktai nesėkmės pripažinimas. Ištikimybė! Kada nors aš ją būtinai panagrinėsiu. Joje slypi nuosavybės troškimas. Daugelį daiktų mes išmestume, jei nebijotume, kad kiti jų nepaimtų. Bet nenoriu jūsų pertraukti. Pasakokit toliau.

— Taigi atsidūriau klaikioje mažoje ložėje, o vulgari uždanga spoksojo tiesiai man į akis. Pro portjerą apmečiau žvilgsniu visą teatrą. Jis buvo neskoningas, visur kupidonai ir gausybės ragai lyg ant trečios rūšies vestuvinio torto. Galerija ir parterio galas buvo apypilnis, tačiau dvi pirmosios apšiurusio parterio eilės visai tuščios, ir beveik nė vieno žmogaus jų vadinamajam beletaže. Po salę vaikštinėjo pardavėjos, siūlydamos apelsinus ir limonadą, o žiūrovai įnirtingai triauškino riešutus.

— Tikriausiai toks vaizdas buvo anglų dramos aukso amžiuje34.

— Manyčiau, kad toks, ir labai slegiantis. Jau pradėjau galvoti, ką čia darysiu, bet tuo metu žvilgsnis užkliuvo už programos. Ar numanot, Hari, kas tą vakarą buvo vaidinama?

— Turbūt „Kvaišas berniukas“ arba „Žioplas, bet nekaltas“. Rodos, mūsų tėvams patikdavo tokios pjesės. Kuo ilgiau gyvenu, Dorianai, tuo akivaizdžiau matau, kad visa, kas tiko mūsų tėvams, nebetinka mums. Mene, kaip ir politikoj, les grands-peres ont toujours tort 35 .

— Toji pjesė tinka ir mums, Hari. Tai buvo „Romeo ir Džuljeta“. Turiu pripažinti, iš pradžių pasidarė apmaudu, kad turėsiu žiūrėti Šekspyrą, vaidinamą tokioje prastoje skylėje. Bet kažkodėl buvo ir įdomu. Šiaip ar taip, nusprendžiau pasižiūrėti pirmą veiksmą. Orkestras, kuriam vadovavo jaunas hebrajus, sėdintis prie išklerusio fortepijono, buvo toks klaikus, jog vos neišvijo manęs iš salės, bet galų gale pakilo uždanga, ir spektaklis prasidėjo. Romeo vaidino apkūnus senyvas ponas, apdegintu kamščiu nujuodintais antakiais, užkimusiu tragišku balsu ir į alaus statinę panašia figūra. Maža ką geresnis buvo ir Merkucijus. Jį vaidino komikas, kuris į tekstą įterpdavo savus sąmojus ir kuo draugiškiausiai bendravo su parterio paskutinėm eilėm. Abu aktoriai buvo tokie pat juokingi, kaip ir dekoracijos, panašios į mugės balaganus. Bet Džuljeta! Hari, įsivaizduokit mergaitę, vos septyniolikos metų, gėlės veideliu, maža graikiška galvute, kurią puošia tamsių kaštoninių kasų vainikas, akys lyg violetiniai aistros šuliniai, lūpos lyg rožės žiedlapiai. Pirmą kartą gyvenime išvydau tokią nuostabią būtybę. Kartą jūs man sakėt, kad patosas jūsų nejaudina, bet grožis, grynas grožis, gali ašaromis užtvindyti jums akis. Sakau, Hari, pro ašarų miglą, temdžiusią man akis, beveik negalėjau matyti mergaitės. O balsas! Niekada nebuvau girdėjęs tokio balso. Iš pradžių jis buvo tylus, rodėsi, kad tik atskiri žemi ir švelnūs tonai siekia klausą. Paskui jis pasidarė truputį garsesnis ir suskambo tarsi fleita ar tolimas obojus. Sodo scenoje jis virpėjo nuo tokio pat nerimo, kuris girdėti lakštingalos giesmėje prieš aušrą. Vėliau jame tarpais skambėjo nežabota smuikų aistra. Jūs žinot, kaip sujaudinti gali balsas. Jūsų balsas ir Sibilės Vein balsas — aš jų niekada nepamiršiu. Vos užmerkęs akis, girdžiu juos, ir kiekvienas man sako kažką kita. Nežinau, katro klausyti. Kaip galėjau jos nepamilti? Hari, aš iš tikrųjų ją myliu. Ji man viskas. Kiekvieną vakarą einu žiūrėti, kaip ji vaidina. Šiandien ji Rozalinda36, rytoj Imodžena37. Mačiau ją mirštant Italijoj38 — kapinių rūsio prieblandoje ji bučiuodama gėrė nuodus nuo mylimojo lūpų. Mačiau ją vaikštant Ardėnų miške39, persirengusią dailiu jaunuoliu su kelnėmis, švarkeliu ir puošnia kepuraite. Pamišusi ji stovėjo priešais nusikaltusį karalių ir davė jam rūtų pasipuošti ir karčių žolių paragauti40. Ji buvo nekalta, o juodos pavydo rankos gniaužė liauną lyg nendrė jos kaklą41. Mačiau ją visose epochose, visokiausiais apdarais. Paprastos moterys niekada nejaudina mūsų vaizduotės. Epocha apriboja jas. Jokie burtai negali jų pakeisti. Jų sielas taip pat lengva pažinti, kaip ir jų skrybėlaites. Jų visur rasi. Nieko paslaptinga jose nėra. Rytais jos jodinėja po Parką, po pietų plepa su svečiais prie arbatos puodelio. Jų šypsena stereotipinė, o elgsena madinga. Nieko paslaptinga jose nėra. Bet aktorė! Aktorė, Hari, visai kas kita! Hari, kodėl man nepasakėt, kad mylėti verta tik aktorę!