Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Ne, ne aštuntą, Hari. Pusę septynių. Turim ten būti prieš uždangai pakylant. Privalot pamatyti ją pirmajame veiksme, kai ji sutinka Romeo.

— Pusę septynių! Tokiu laiku eiti į teatrą tas pats, kaip tokiu netikusiu laiku valgyti sočią vakarienę ar skaityti anglišką romaną. Verčiau septintą. Nė vienas džentelmenas nevakarieniauja prieš septynias. Ar ligi to meto susitiksit su Beziliu? O gal aš jam parašysiu?

— Gerasis Bezilis! Ištisą savaitę jo nemačiau. Bjauriai elgiuosi, o jis tuo tarpu atsiuntė mano portretą su nuostabiausiais rėmais, kuriuos pats suprojektavo, ir nors aš truputį pavydžiu paveikslui už tai, kad jis mėnesiu jaunesnis už mane, turiu prisipažinti, kad esu juo sužavėtas. Verčiau jūs jam parašykit. Nenoriu vienas su juo susitikti. Jo kalbos įkyri. Jis man patarinėja.

Lordas Henris nusišypsojo.

— Žmonės baisiai mėgsta duoti tai, ko patiems labiausiai trūksta. Tai ir yra begalinis dosnumas.

— Bezilis puikus vyras, tik, mano supratimu, truputį miesčioniškas. Aš tą supratau, pažinęs jus, Hari.

— Matot, mielas jaunuoli, Bezilis į kūrybą įdeda viską, ką turi žavaus. Todėl gyvenimui jam belieka tik prietarai, principai ir sveika nuovoka. Kiek pažįstu menininkų, tie, kurie puikūs žmonės, yra prasti menininkai. Gerieji menininkai egzistuoja tik tuo, ką sukuria, todėl patys yra visiškai neįdomūs. Didelis, tikrai didelis poetas yra pats nepoetiškiausias iš visų žmonių. Bet menkesni poetai — labai patrauklūs. Kuo blogesnius eilėraščius jie rašo, tuo efektingesnė jų išvaizda. Jei žmogus išleidžia antrarūšių sonetų knygelę, jam nebeatsispirsi. Jis gyvena ta poezija, kurios parašyti nepajėgia. O kiti rašo poeziją, kurios nedrįsta paversti tikrove.

— Kažin, Hari, ar čia teisybė? — suabejojo Dorianas Grėjus ir iš didelio flakono auksiniu dangteliu, kuris stovėjo ant stalo, užsipylė sau ant nosinės kvepalų. — Tikriausiai teisybė, jeigu jūs sakote. O dabar einu. Imodžena laukia manęs. Neužmirškite rytojaus susitarimo. Sudie.

Jam išėjus iš kambario, lordas Henris užmerkė sunkius vokus ir susimąstė. Iš tikrųjų mažai žmonių jį kada taip domino kaip Dorianas Grėjus. Ir beribis vaikino susižavėjimas kitu asmeniu nekėlė jam nė menkiausio susierzinimo ar pavydo. Jis tuo buvo netgi patenkintas. Dorianas pasidarė dar įdomesnis studijų objektas. Lordą Henrį visada traukė gamtos mokslų metodai, tačiau įprastiniai šių mokslų objektai jam atrodė menki ir mažareikšmiai. Todėl jis pradėjo savo paties vivisekciją, o paskui perėjo prie kitų žmonių vivisekcijos. Vienintelis tyrinėjimų vertas objektas, jo supratimu, žmogaus gyvenimas. Palyginus su juo, visa kita neturi jokios vertės. Teisybė, stebėdamas gyvenimą kunkuliuojant keistam katile, kuriame susilydo kančia ir malonumai, negali po stiklo kauke paslėpti savo veido ar apsisaugoti nuo sieros garų, kad jie nedrumstų proto ir neužterštų vaizduotės klaikiais reginiais ir baisiais košmarais. Yra tokių subtilių nuodų, kad, norėdamas sužinoti jų savybes, turi pats apsinuodyti. Yra tokių keistų ligų, kad tik pats jomis persirgęs gali perprasti jų prigimtį. Tačiau kokį didžiulį atpildą gauni už tai! Koks nuostabus tampa visas pasaulis! Stebėti savotišką žiaurią aistros logiką, emocijų nuspalvintą intelekto gyvenimą, žiūrėti, kur jie susieina, kur išsiskiria, kur jie skamba darniai, o kur disonansu, — koks tai malonumas! Nejaugi svarbu, kiek visa tai kainuoja? Už bet kokį jausmą jokia kaina nėra per aukšta.

Jis žinojo, — ir toji mintis įžiebė pasitenkinimo ugnelę jo rudose, agatus primenančiose akyse, — kad jo žodžiai, pilni muzikos ir ištarti melodingu balsu, paskatino Doriano Grėjaus sielą atsigręžti į tą tyrą mergaitę ir su begaline pagarba jai nusilenkti. Didele dalimi vaikinas buvo jo sukurtas. Jis subrandino jį pirma laiko. O tai jau šis tas. Eiliniai žmonės laukia, kol gyvenimas atskleidžia jiems savo paslaptis, bet mažumai, išrinktiesiems, pasaulio paslaptys atsiskleidžia anksčiau, dar nenutraukus jas dengiančio šydo. Kartais padeda menas, dažniausiai literatūra, tiesiogiai susijusi su aistromis ir intelektu. Bet retkarčiais meno vaidmenį ir funkcijas perima kokia sudėtinga asmenybė, kuri pati yra savotiškas meno kūrinys, nes gyvenimas, visai kaip ir poezija, skulptūra ar tapyba, sukuria savus šedevrus.

Taip, vaikinas per anksti subrendo. Jis skina vaisius, nors dar tik pavasaris. Jis kupinas jaunystės ugnies ir aistros, tačiau jau ima stebėti pats save. Kaip malonu į jį žiūrėti. Gražus jo veidas ir graži siela skirti gėrėtis. Nesvarbu, kaip visa baigsis, kokia lemtis jo laukia. Jis panašus į dailingus misterijų ar vaidinimų personažus, kurių džiaugsmai mums tolimi, bet sielvartai jaudina mūsų grožio pojūtį, o jų žaizdos mums atrodo raudonos rožės.

Siela ir kūnas, kūnas ir siela — kaip tai mįslinga! Juk ir sieloje slypi kažkas gyvuliška, o kūnas patiria dvasingumo akimirkų. Pojūčiai gali tapti subtilesni, o protas — smukti. Kas pasakys, kada nutyla kūnas ir prabyla siela? Kokie lėkšti eilinių psichologų savivališki sprendimai! Ir kaip sunku nuspręsti, kuri mokykla teisi! Ar siela — šešėlis, įkalintas nuodėmės būste? O gal kūnas glūdi sieloje, kaip manė Džordanas Brunas46? Dvasios atsiskyrimas nuo materijos — paslaptis, ir dvasios susijungimas su materija — taip pat paslaptis.

Jis ėmė svarstyti, ar galėsime kada nors psichologiją padaryti tokiu tiksliu mokslu, kad kiekvienas gyvenimo sraigtelis taptų mums žinomas. Dabar mes klaidingai suprantam patys save, o kitų visai nesuprantam. Patirtis neturi jokios moralinės vertės. Tai tik vardas, kuriuo žmonės vadina savo klaidas. Visi moralistai, be išimčių, patirtį laikė savotišku įspėjimu ir manė, kad ji turi tam tikros moralinės įtakos charakterio formavimui, skelbė, kad patirtis mus mokanti kuo sekti ir ko vengti. Bet patirtis neturi jokios varomosios jėgos. Ji taip pat menkai veiksminga, kaip ir sąžinė. Ji tiktai įrodo, kad mūsų ateitis bus tokia pat, kokia buvo praeitis, ir kad nuodėmę, kurią sykį padarėm bjaurėdamiesi, pakartosim daug kartų, ir su džiaugsmu.

Jis neabejojo, kad patirties metodas — vienintelis kelias, kuriuo galima moksliškai analizuoti aistras, ir Dorianas Grėjus buvo jam skirtas objektas, galėsiąs, matyt, duoti gausių, vaisingų rezultatų. Netikėta karšta jo meilė Sibilei Vein buvo nemažą susidomėjimą keliantis psichologijos reiškinys. Be abejo, čia daug įtakos turėjo ir smalsumas, smalsumas ir naujos patirties troškimas, tačiau tai buvo ne paprasta, o netgi gana sudėtinga aistra. Grynai juslinį jaunuolio instinktą vaizduotė transformavo ir pavertė tuo, kas pačiam jaunuoliui atrodė tolima bet kokiam juslingumui, ir kaip tik dėl to ši aistra itin pavojinga. Kaip tik tos aistros, dėl kurių kilmės mes patys save apgaudinėjam, labiausiai mus kankina. Mūsų silpniausi motyvai tie, kurių prigimtį suprantame. Dažnai pasitaiko, kad, manydami tikriną kitus, mes iš teisybės bandom patys save.

Tuo metu, kai lordas Henris sėdėjo šitaip svarstydamas, kažkas pasibeldė į duris; įėjo tarnas ir priminė, jog metas persirengti vakarienei. Lordas Henris atsistojo ir pažvelgė į gatvę. Saulėlydis buvo raudonu auksu apipylęs priešais stovinčio namo langus. Stiklai liepsnojo tartum įkaitusio metalo plokštės. Aukštai virš namų dangus atrodė lyg nuvytusi rožė. Lordas Henris mąstė apie ugniaspalvę savo draugo jaunystę ir spėliojo, kas jo laukia.

Grįžęs namo maždaug pusę pirmos, hole ant stalo rado telegramą. Ji buvo iš Doriano Grėjaus. Telegrama pranešė apie Doriano sužadėtuves su Sibile Vein.

V SKYRIUS

— Mama, mama, aš tokia laiminga, — šnibždėjo mergaitė, įsikniaubusi į suvytusios, išvargusios moters skreitą; moteriškė, atgręžusi nugarą ryškiai, skvarbiai šviesai, sėdėjo apšiurusios svetainės vieninteliame fotelyje. — Aš tokia laiminga, — kartojo mergaitė, — ir tu turi būti laiminga.