Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Su manimi jis visada labai mandagus. Be to, atrodo taip, lyg būtų turtingas, ir gėlės, kurias jis Sibilei siunčia, nuostabios.

— Tačiau tu nežinai, kas jis toks, — atkirto vaikinas.

— Ne, — atsakė motina ramiausiu veidu. — Savo tikrosios pavardės jis mums dar nepasakė. Jis elgiasi labai romantiškai. Greičiausiai jis aristokratas.

Džeimsas Veinas prikando lūpą.

— Saugok Sibilę, mama! — sušuko jis. — Saugok Sibilę.

— Sūnau, tu užgauni mane. Nuo Sibilės aš akių nenuleidžiu. Žinoma, jei šis žmogus turtingas, kodėl ji turėtų už jo netekėti. Neabejoju, kad jis aristokratas. Atrodo visiškai kaip aristokratas. Sibilei tai būtų puiki partija. Juodu tokia nuostabi pora. Jis iš tikrųjų be galo gražus, visi tą pastebi.

Vaikinas kažką sumurmėjo sau panosėje ir šiurkščiais pirštais ėmė barbenti į lango stiklą.

Jis atsigręžė kažką pasakyti motinai, bet tuo tarpu atsivėrė durys, ir įbėgo Sibilė.

— Kokie judu rimti! — sušuko ji. — Kas nutiko?

— Nieko, — atsakė jis. — Kartais žmogui reikia ir rimtam pabūti. Lik sveika, mama. Pietausiu penktą. Viskas sukrauta, išskyrus marškinius, tad gali nesirūpinti.

— Lik sveikas, sūnau, — tarė motina, oriai nusilenkdama.

Ponią Vein labai suerzino sūnaus tonas, o žvilgsnis kažkuo baugino.

— Pabučiuok mane, mama, — tarė mergaitė. Jos lūpos lyg gėlės žiedlapiai palietė suvytusį motinos skruostą ir nutirpdė nuo jo šerkšną.

— Mano vaikeli! Mano vaikeli! — sušuko ponia Vein ir pažvelgė į lubas, ieškodama įsivaizduojamo balkono.

— Eime, Sibile, — nekantriai paragino ją brolis. Jis nekentė perdėto motinos jausmingumo.

Jie išėjai lauką, į orą, virpantį nuo saulės šviesos ir vėjo, ir nužingsniavo žemyn niūria Justeno gatve. Praeiviai nustebę žvilgčiojo į rūškaną kresną vaikiną nedailiais, prastai pasiūtais drabužiais, kuris ėjo drauge su tokia grakščia, taurios išvaizdos mergina. Rodėsi, lyg paprastas daržininkas būtų ėjęs su rože.

Džimas kartkartėmis suraukdavo kaktą, pagavęs kokio praeivio smalsų žvilgsnį. Svetimų žvilgsnių jis nepakentė — tokį jausmą genijai patiria tik senatvėje, o eilinio žmogaus jis niekada neapleidžia. O Sibilė visai nenumanė, kokį įspūdį ji palieka praeiviams. Meilės šypsnys virpėjo ant jos lūpų. Ji galvojo apie Pasakų Princą ir, kad galėtų netrukdoma svajoti, nekalbėjo apie jį, o plepėjo apie laivą, kuriuo Džimas turėjo plaukti, apie auksą, kurio jis tikrai rasiąs, apie nepaprastai turtingą nuotaką, kurią jis išgelbėsiąs iš piktų raudonmarškinių bušreindžerių48. Juk jis neliksiąs jūrininku ar trečiuoju kapitono padėjėju. O, ne! Jūreivio gyvenimas klaikus! Tik pagalvok, — įkiš tave į tą šlykštų laivą kaip į kokį narvą, o šniokščiančios bangos didžiulėm keterom taip ir tykos įsiveržti vidun, rūstus vėjas lenks stiebus ir draskys bures į ilgas švilpiančias skiautes. Melburne jis išlips iš laivo, mandagiai atsisveikins su kapitonu ir tiesiai patrauks ieškoti aukso. Po kelių dienų jis ras didžiulį aukso grynuolį, kokio dar niekas nebuvo radęs, ir nugabens jį į pakrantę furgonu, kurį saugos šeši raiti policininkai. Tris sykius juos užpuls bušreindžeriai, tačiau po baisių skerdynių bus įveikti. Arba ne. Kam jam ieškoti aukso. Ten baisios vietos, vyrai girtauja, šaudo viens kitą smuklėse ir bjauriai keikiasi. Jis pasidarys puikus avių augintojas ir vieną vakarą, jodamas namo, sutiks plėšiką, ant juodo žirgo nešantį pagrobtą gražią turtingą merginą; jis plėšiką pasivys ir išvaduos mergaitę. Be abejonės, jinai pamils jį, o jis — ją, jie susituoks, grįš namo ir gyvens Londone, didžiuliame name. Taip, jo laukia nuostabi ateitis. Bet jis privalo būti labai geras, nepykti, nešvaistyti pinigų. Jinai tik vieneriais metais vyresnė už jį, bet daug geriau pažįsta gyvenimą. Be to, jis būtinai turi rašyti jai kiekvieną kartą, kai bus gabenamas paštas, ir kiekvieną vakarą prieš guldamas pasimelsti. Dievas geras ir sergės jį. Jinai taip pat už jį melsis, o po kelerių metų jis grįš turtingas ir laimingas.

Vaikinas klausėsi apniukęs ir nieko nesakė. Sunku jam buvo palikti namus.

Bet ne vien išsiskyrimas jį slėgė ir kamavo. Nors ir buvo visiškai neprityręs, tačiau aiškiai jautė, koks pavojus gresia Sibilei. Jaunasis dendis, kuris mergino Sibilę, nieko gera nežadėjo. Jis džentelmenas, ir jau vien dėl to Džeimsas jo nekentė; kažkoks klasinis instinktas, kurio Džeimsas pats nesuprato ir kuris dėl to buvo dar stipresnis, vertė neapkęsti. Jis suvokė ir motinos tuštybę bei lėkštumą ir suprato, kad čia slypi begalinis pavojus Sibilei ir Sibilės laimei. Vaikai iš pradžių tėvus myli, kai suauga, teisia juos, retkarčiais jiems atleidžia.

Jo motina! Džeimsui rūpėjo jos paklausti to, apie ką daugelį mėnesių patyliukais mąstė. Teatre nugirsta atsitiktinė frazė, pašaipus šnibždesys, pasiekęs jo ausis vieną vakarą, belaukiant prie scenos durų, sukėlė baisų minčių srautą. Vos tik prisiminus, jam ėmė degti veidas tarsi nuo botago kirčio. Gili raukšlė įsirėžė tarp surauktų antakių, ir iš skausmo jis prikando apatinę lūpą.

— Tu, Džimai, visai nesiklausai, ką aš kalbu, — sušuko Sibilė. — O aš kuriu tau pačius gražiausius ateities planus. Na, pasakyk gi ką nors.

— O ką pasakyti?

— Ak, kad būsi geras ir mūsų nepamirši, — atsakė Sibilė, šypsodama jam.

Jis trūktelėjo pečiais.

— Tu, Sibile, greičiau mane pamirši negu aš tave.

Ji paraudo.

— Ką tu turi galvoje, Džimai? — paklausė ji.

— Girdėjau, radai naują draugą. Kas jis? Kodėl man nieko nesakei apie jį? Jo ketinimai nėra geri.

— Liaukis, Džimai, — sušuko ji. — Nedrįsk blogai kalbėti apie jį. Aš jį myliu.

— Tu net jo vardo nežinai, — atsakė vaikinas. — Kas jis? Juk aš turiu teisę žinoti.

— Jis vardu Pasakų Princas. Negi tau nepatinka jo vardas? Įsidėmėk jį, kvailas berniūkšti, ir niekada nepamiršk. Jei tu tik pamatytum jį, suprastum, kad jis nuostabiausias žmogus pasaulyje. Kada nors, kai grįši iš Australijos, su juo susipažinsi. Ir tau jis labai patiks. Visiems jis patinka, o aš... jį myliu. Būtų gera, jei šįvakar galėtum ateiti į teatrą. Jis ten bus, o aš vaidinsiu Džuljetą. Ak, kaip aš vaidinsiu! Tik įsivaizduok, Džimai, — mylėti ir vaidinti Džuljetą! O jis čia pat sėdi! Vaidinti jo malonumui! Bijau, kad galiu išgąsdinti visą trupę, išgąsdinti arba sužavėti. Mylėti — tai būti kažkuo daugiau negu esi. Vargšas baisusis ponas Aizeksas apskelbs savo bičiuliams bare, kad aš geniali. Jis šventai tiki manimi, o šį vakarą jis man melste melsis. Jaučiu tą. Ir viskas dėl jo, vien tik dėl jo, dėl Pasakų Princo, mano nuostabaus mylimojo, grožio dievo. Greta jo aš tokia varguolė. Varguolė? Bet argi tai svarbu? Kai skurdas įslenka pro duris, meilė išlekia pro langą. Mūsų priežodžius reikia perdirbti. Jie buvo sukurti žiemą, o dabar vasara. Man atrodo, kad dabar pavasaris, žiedų šventė po žydro dangaus skliautu.

— Jis aristokratas, — niūriai tarė vaikinas.

— Jis princas! — sušuko ji skambiu balsu. — Ko dar tau bereikia?

— Jis nori tave pavergti.

— Laisvė man kelia siaubą.

— Saugokis jo.

— Kas jį mato — dievina, kas pažįsta — juo patiki.

— Sibile, dėl jo tu pametei galvą.

Ji nusijuokė ir įsikibo jam į parankę.

— Mielas mano Džimai, šneki, lyg būtum šimtametis senis. Ir pats kada nors pamilsi. Tada žinosi, ką tai reiškia. Nebūk toks apniukęs. Turėtum džiaugtis, kai išvažiuodamas palieki mane laimingesnę, negu buvau. Mudviejų gyvenimas buvo vargingas, labai vargingas ir sunkus. Bet dabar bus kitaip. Tu į naują pasaulį iškeliauji, o aš jį čia suradau. Štai dvi vietos. Sėskim ir pažiūrėkim, kaip vaikšto prašmatnūs ponai.