Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

— Moterys nuostabiai praktiškos, — tyliai tarė lordas Henris, — daug praktiškesnės už mus. Tokiose situacijose mes dažnai užmirštam užsiminti apie vedybas, bet jos visada mums primena.

Holvordas palietė jo ranką.

— Liaukis, Hari. Tu supykinsi Dorianą. Jis ne toks kaip visi. Jis niekada nieko nenuskriaus. Per švelnios prigimties.

Lordas Henris pažvelgė per stalą.

— Dorianas niekada ant manęs nepyksta, — atsakė jis. — Aš paklausiau skatinamas paties rimčiausio motyvo, kuris pateisina bet kokį kamantinėjimą, paklausiau grynai iš smalsumo. Mat pagal mano teoriją, visada moterys mums pasiperša, o ne mes moterims. Žinoma, tik ne vidurinėse klasėse. Bet juk vidurinės klasės nemoderniškos.

Dorianas Grėjus nusijuokė ir atmetė galvą.

— Hari, jūs nepataisomas, bet man vis tiek. Neįmanoma ant jūsų supykti. Kai pamatysit Sibilę Vein, suprasit, kad ją nuskriausti galėtų tik žvėris, beširdis žvėris. Negaliu suvokti, kaip galima pažeminti tą, kurią myli. Aš myliu Sibilę Vein. Noriu užkelti ją ant auksinio pjedestalo ir žiūrėti, kaip pasaulis garbina moterį, kuri priklauso man. Kas yra santuoka? Nesulaužoma priesaika. Dėl to jūs iš jos šaipotės. Nesišaipykit. Tai nesulaužoma priesaika, ir aš noriu ją duoti. Jos pasitikėjimas daro mane ištikimą, jos tikėjimas — gerą. Būdamas drauge su ja, gailiuosi išmokęs to, ko jūs mane mokėt. Darausi nebe toks, kokį mane pažįstat. Aš pasikeičiau ir, vos tik Sibilė paliečia mane ranka, užmirštu jus ir jūsų klaidingas, vylingas, kupinas nuodų, nuostabias teorijas.

— Kurias? — paklausė lordas Henris, dėdamas sau į lėkštę mišrainės.

— Jūsų teorijas apie gyvenimą, teorijas apie meilę, teorijas apie malonumus. Iš teisybės visas jūsų teorijas, Hari.

— Malonumas — vienintelis objektas, vertas teorijos, — tarė Haris savo tyliu melodingu balsu. — Bet aš, deja, šios teorijos negaliu savintis. Ji priklauso ne man, o Gamtai. Malonumas — tai išmėginimas, kurį siunčia pati Gamta, tai jos palankumo ženklas. Laimingi būdami, mes visada geri, bet būdami geri, ne visada laimingi.

— O ką tu vadini gerumu? — paklausė Bezilis.

— Iš tikrųjų — ką? — pritarė Dorianas, atsilošdamas kėdėje ir žvelgdamas į lordą Henrį pro stambias kekes raudonlūpių irisų, pastatytų vidury stalo. — Ką jūs, Hari, vadinat gerumu?

— Būti geram — reiškia gyventi santarvėje su savimi, — atsakė lordas Henris, baltais grakščiais pirštais čiupinėdamas plonytę taurės kojelę. — O kai esi verčiamas gyventi santarvėje su kitais, pradedi nebesutarti su savimi. Tavo paties gyvenimas — štai kas svarbu. O kai dėl kitų žmonių, ką gi, jei nori būti sausas formalistas ar puritonas, gali sau puikautis prieš kitus savo moraliniais sprendimais, nors tau pačiam dėl jų nei šilta, nei šalta. Be to, individualizmas iš tikrųjų turi aukštesnę paskirtį. Modernioji moralė — tai savo epochos normų pripažinimas. Mano supratimu, kiekvienas kultūringas žmogus, pripažindamas savo epochos normas, yra didžiausio amoralumo reiškėjas.

— Bet, Hari, jei gyvensi vien sau, turėsi už tai mokėti labai brangią kainą, — užsiminė dailininkas.

— Taip, nūnai mes už viską permokam. Mano galva, tikroji vargšų tragedija ta, kad jiems niekas kita neįkandama, tik savęs atsižadėjimas. Gražios nuodėmės, kaip ir gražūs daiktai, — turtuolių privilegija.

— Už tai reikia mokėti ne pinigais, o kuo kitu.

— Kuo, Bezili?

— Man regis, sąžinės priekaištais, kančia... savo moralinio nuopuolio suvokimu.

Lordas Henris gūžtelėjo pečiais.

— Mielas bičiuli, viduramžių menas žavus, tačiau viduramžių emocijos jau paseno. Be abejo, romanams jos tinka, bet juk romanuose galima panaudoti tik tą, kuo gyvenime jau nebesinaudojama. Patikėk, joks civilizuotas žmogus nesigaili patirto malonumo, o joks necivilizuotas žmogus nežino, kas yra malonumas.

— Aš žinau, kas yra malonumas, — sušuko Dorianas Grėjus. — Tai ką nors dievinti.

— Žinoma, geriau dievinti, negu būti dievinamam, — atsakė Henris, žaisdamas vaisiais. — Būti dievinamam — nuobodybė. Moterys elgiasi su mumis taip, kaip žmonija elgiasi su savo dievais. Jos garbina mus ir tolydžio vargina, ko nors prašydamos.

— Man rodos, kad visa, ko jos prašo, jau pačios yra mums davusios, — tyliai ir rimtai pasakė vaikinas. — Mums jos uždega meilę. Todėl turi teisę reikalauti jos ir sau.

— ; Tikra teisybė, Dorianai! — sušuko Holvordas.

— Teisybės niekada nebūna, — nesutiko lordas Henris.

— O čia teisybė, — nepasidavė Dorianas. — Turit pripažinti, Hari, kad moterys vyrams atiduoda savo gyvenimo auksą.

— Galbūt, — atsiduso lordas Henris, — bet jos visada nori jį atgauti smulkiomis monetomis. Štai kur bėda. Moterys, kaip sykį pasakė vienas aštrialiežuvis prancūzas, įkvepia mums norą kurti šedevrus, tačiau visada trukdo juos sukurti.

— Hari, jūs baisus. Nežinau, kodėl man taip patinkat.

— Aš jums, Dorianai, visada patiksiu, — atsakė lordas Henris. — Na, vyrai, ar gersit kavos? Kelneri, atneškit kavos, fine-champagne 52 ir cigarečių. Ne, cigarečių nereikia, aš turiu. Bezili, neleisiu tau rūkyti cigarų. Paimk cigaretę. Cigaretė — tobulo malonumo tobulas pavyzdys. Ji nuostabi ir vis dėlto nepasotina. Ko dar bereikia? Taip, Dorianai, aš jums visada patiksiu. Manyje jūs matot visas tas nuodėmes, kurių niekada neišdrįsit padaryti.

— Kokius niekus šnekat, Hari, — sušuko vaikinas, užsidegdamas cigaretę nuo ugnimi alsuojančio sidabrinio drakono, kurį kelneris padėjo ant stalo. — Eime į teatrą. Kai scenoje pamatysit Sibilę, jūs rasit naują idealą gyvenime. Ji jums atskleis tai, ko dar niekad nesat patyręs.

— Aš esu viską patyręs, — atsakė lordas Henris, žvelgdamas nuobodulio pilnom akim, — bet esu visada pasiruošęs naujoms emocijoms. Tik vargu ar beteks jų patirti. Bet gal ta jūsų nuostabi mergaitė ir mane sujaudins. Teatras man patinka. Jis daug realesnis už gyvenimą. Eime, Dorianai, jūs važiuosit su manimi. Deja, Bezili, mano karietoje vietos tik dviem, tau teks važiuoti atskirai.

Jie pakilo nuo stalo, apsivilko paltus ir stati baigė gerti kavą. Dailininkas buvo tylus ir susikaupęs. Niūri nuotaika slėgė jį. Tai santuokai jis nieku būdu negalėjo pritarti, tačiau ji rodėsi jam mažesnė blogybė už kitas nelaimes, kurios galėjo ištikti Dorianą. Po kelių minučių visi nulipo žemyn. Kaip buvo sutarta, Holvordas važiavo vienas ir stebėjo priešais riedančios karietos blyksinčius žibintus. Keistas jausmas pagavo jį, tarsi būtų ką praradęs. Jautė, kad Dorianas jam niekada nebebus tuo, kuo buvo praeityje. Gyvenimas įsibrovė į jų tarpą... Akys jam apsiblausė, ir jis lyg pro miglą žiūrėjo į gatves, pilnas žmonių ir žiburių. Kai karieta privažiavo prie teatro, jam rodėsi, lyg būtų daugeliu metų pasenėjęs.

VII SKYRIUS

Kažkodėl tą vakarą teatras buvo perpildytas; storasis žydas savininkas, pasitikęs juos prie durų, plačiai šypsojosi saldžia nervinga šypsena. Pompastiškai nuolankus jis nulydėjo juos į ložę, be paliovos mosikuodamas storomis, brangakmeniais apmaustytomis rankomis ir kalbėdamas labai garsiai. Dorianas Grėjus šlykštėjosi juo labiau negu bet kada. Jam rodėsi, lyg atėjęs pamatyti Mirandos53 būtų sutikęs Kalibaną. O lordui Henriui žydas patiko. Bent šitaip jis tvirtino ir būtinai norėjo paspausti jam ranką ir pasakyti, jog didžiuojasi sutikęs žmogų, kuris surado tikrą genijų ir bankrutavo dėl meilės poetui. Holvordas su pasitenkinimu apžiūrinėjo veidus parteryje. Tvankumas juos slėgte slėgė. Didžiulis sietynas švietė tarytum milžiniškas jurginas geltonais liepsnojančiais žiedlapiais. Balkone jauni vyrai nusivilko švarkus ir liemenes ir sukorė ant barjero. Jie šūkavo vieni kitiems per visą salę, vaišino apelsinais greta sėdinčias neskoningai išsipusčiusias merginas. Parteryje kelios moterys garsiai juokėsi. Šaižūs jų balsai rėžė ausis. Buvo girdėti, kaip bare pokši atkemšami buteliai.