Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Netrukus Dorianas pasisamdė vežiką ir parvažiavo namo. Ant slenksčio jis kiek pastovėjo, žiūrėdamas atgal į tylią aikštę su nebyliais sandariai uždangstytais langais ir uždarytom langinėm. Dangus jau buvo virtęs skaidriu opalu, ir jo fone namų stogai blizgėjo it sidabras. Iš kamino kitapus gatvės kilo plonytis dūmas. Violetiniu kaspinu jis rangėsi perlamutriniame ore.

Ąžuoliniais paneliais išmuštame hole nuo lubų kabojo didžiulis venecijietiškas paauksuotas žibintas, matyt, kadaise buvęs kokio dožo laive; jame dar tebedegė šviesos — trys virpantys plonyčiai mėlyni liepsnos žiedlapiai, apkraštuoti balta ugnimi. Dorianas juos užgesino ir, numetęs ant stalo skrybėlę bei apsiaustą, nuėjo pro biblioteką į savo miegamąjį, didelį aštuonkampį kambarį pirmame aukšte, kurį neseniai užgimusio prabangos pomėgio skatinamas buvo puošniai įrengęs ir išdabinęs įdomiais Renesanso gobelenais, surastais užmirštoje palėpėje Selbi Rojalyje. Spausdamas durų rankeną, jis žvilgterėjo į portretą, nutapytą Bezilio Holvordo. Ir atšlijo tarsi ko nustebęs. Paskui suglumęs įėjo į savo miegamąjį. Išėmęs gėlę iš švarko atlapo, jis valandėlę dvejojo. Pagaliau grįžo atgal, priėjo prie paveikslo ir ėmė įdėmiai jį apžiūrinėti. Dulsvoj prislopintoj šviesoj, kuri skverbėsi pro gelsvas šilkines užuolaidas, veidas jam pasirodė kiek pasikeitęs. Išraiška buvo nebe ta. Rodėsi, lyg lūpose būtų atsiradę kažkokio žiaurumo. Iš tiesų keista.

Jis apsisuko ir, priėjęs prie lango, atitraukė užuolaidą. Skaisti ryto šviesa užliejo kambarį ir nubloškė visus fantastiškus šešėlius į tamsius kampus, kur jie drebėdami susigūžė. Tačiau keistoji išraiška, kurią buvo pastebėjęs portreto veide, neišnyko, tartum dar labiau paryškėjo. Virpančiuose kaitrios saulės spinduliuose jis taip aiškiai matė žiaurumo linijas aplink lūpas, lyg po baisaus nusikaltimo būtų žiūrėjęs į save veidrodyje.

Jis staigiai atšoko ir, paėmęs nuo stalo apvalų veidrodį, aprėmintą dramblio kaulo kupidonais, vieną iš daugybės lordo Henrio dovanų, dirstelėjo į blizgančią jo gelmę. Tačiau jokia raukšlė nedarkė raudonų jo lūpų. Ką visa tai reiškė?

Jis pasitrynė akis, priėjo arčiau prie portreto ir vėl ėmė apžiūrinėti. Jokių permainų faktūroje nebuvo, tačiau, be abejonės, išraiška buvo kitokia. Tai buvo ne jo fantazija, o klaiki tikrovė.

Jis krito į kėdę ir susimąstė. Staiga jam dingtelėjo žodžiai, ištarti Bezilio Holvordo dirbtuvėje tą dieną, kai paveikslas buvo baigtas. Taip, puikiai juos prisiminė. Jis pareiškė beprotišką norą, kad pats liktų jaunas, o sentų portretas, kad jo paties grožis nenuvystų, o jo aistrų ir nuodėmių našta prislėgtų veidą drobėje, kad kančių ir minčių raukšlės išvagotų nutapytą jo atvaizdą, o jis pats išlaikytų švelnius ką tik prasiskleidusios jaunystės žiedus ir grožį. Nejau tas noras būtų išsipildęs? Ne, tai neįmanoma. Klaiku net pagalvoti. Ir vis dėlto priešais jį buvo portretas su žiaurumo žyme palei lūpas.

Žiaurumo! Nejau jis buvo žiaurus? Ne jis, o mergaitė kalta. Jis laikė ją didele menininke ir pamilo, manydamas, kad ji tokia. O jinai jį apvylė. Pasirodė esanti lėkšta ir nieko neverta. Vis dėlto jį apėmė bekraštis gailestis, kai pagalvojo apie Sibilę, susmukusią prie jo kojų ir raudančią kaip kūdikis. Prisiminė, kaip abejingai žvelgė į ją. Kodėl jis toks? Kodėl jam duota tokia siela? Bet juk ir jis kentėjo. Per tris baisias valandas, kol baigėsi spektaklis, jis pergyveno ištisus skausmo šimtmečius, kančios amžinybę. Jo gyvenimas ne mažiau brangus kaip jos. Gal jis sužeidė ją amžinai, bet ir jinai akimirką buvo jį įskaudinusi. Be to, moterys skausmą pakelia lengviau. Jos gyvena jausmais. Tik apie jausmus galvoja. Ir meilužius įsigyja tik tam, kad galėtų kelti scenas. Taip sakė lordas Henris, o jis moteris pažįsta. Kam rūpintis Sibile Vein? Dabar jinai jam visiškai niekis.

Bet portretas? Ką apie jį manyti? Portrete slypi jo gyvenimo paslaptis, atsispindi jo istorija. Portretas išmokė Dorianą mylėti savo grožį. Ar išmokys bjaurėtis savo siela? Ar galės jis dar pažvelgti į portretą?

Ne, čia tik sutrikusių pojūčių sukelta iliuzija. Jis praleido klaikią naktį, ir dabar jam vaidenasi. Jam smegenyse atsirado mažytis ugninis taškelis, dėl kurio žmonėms susimaišo protas. Paveikslas nepasikeitė. Kvaila šitaip galvoti.

Tačiau portretas žvelgė į Dorianą savo gražiu sudarkytu veidu ir žiauria šypsena. Šviesūs plaukai spindėjo rytmečio saulėje. Mėlynos akys susidūrė su jo akimis. Begalinis gailestis ne sau, o nutapytam atvaizdui apėmė Dorianą. Atvaizdas jau buvo pasikeitęs. Ir dar daugiau keisis. Nubluks jo auksas. Baltos ir raudonos rožės nuvys. Sulig kiekvienu nusidėjimu nauja dėmė terš ir bjauros jo grožį. Bet daugiau jis nebenusidės. Paveikslas, ar pasikeitęs, ar ne, taps jam regima sąžinės emblema. Dorianas atsispirs pagundai. Nebesusitikinės su lordu Henriu, bent nebeklausys jo rafinuotų nuodingų teorijų, kurios Bezilio Holvordo sode pirmą sykį pažadino negalimų dalykų troškimą. Jis grįš pas Sibilę Vein, išpirks savo kaltę, ves ją, pasistengs vėl ją mylėti. Taip, jo pareiga tą padaryti. Tikriausiai jos kančia didesnė negu jo. Vargšas kūdikis! Jis buvo savanaudis ir žiauriai su ja pasielgė. Kerai, kuriuos ji skleidė, vėl grįš. Jie bus laimingi drauge. Gyvenimas su ja bus gražus ir tyras.

Jis pakilo nuo kėdės, nusipurtė, pažvelgęs į paveikslą, ir užstatė jį didele širma.

— Kaip klaiku, — sumurmėjo pats sau, priėjo prie lango ir jį atidarė.

Išėjęs į žalią veją, giliai įkvėpė. Gaivus rytmečio oras tarytum išsklaidė visas niūrias jo aistras. Jis galvojo tik apie Sibilę. Grįžo silpnas buvusios meilės aidas. Dorianas be paliovos kartojo jos vardą. Paukščiai, kurie čiulbėjo rasotame sode, tarsi pasakojo gėlėms apie ją.

VIII SKYRIUS

Buvo gerokai po vidurdienio, kai Dorianas Grėjus atsibudo. Tarnas jau kelis sykius buvo atstypčiojęs į jo kambarį pažiūrėti, ar jaunasis šeimininkas dar nesikelia, ir stebėjosi, ko jis taip ilgai miega. Pagaliau sutilindžiavo varpelis, ir Viktoras tyliai įėjo, nešinas puodeliu arbatos ir krūva laiškų ant mažo padėklo iš senovinio Sevro porceliano. Jis atitraukė alyvuogių spalvos atlaso užuolaidas blizgančiu mėlynu pamušalu, kurios dengė tris aukštus langus.

— Šįryt mesjė gerai miegojot, — pasakė jis šypsodamas.

— Kelinta valanda, Viktorai? — mieguistai paklausė Dorianas Grėjus.

— Ketvirtis po pirmos, mesjė.

Kaip vėlu! Dorianas atsisėdo ir, gurkštelėjęs arbatos, ėmė žiūrinėti laiškus. Vienas buvo iš lordo Henrio, šį rytą atneštas pasiuntinio. Dorianas akimirką dvejojo, paskui atidėjo laišką į šalį. Kitus atsainiai atplėšė. Juose buvo įprastos vizitinės kortelės, kvietimai pietauti, bilietai į uždarus spektaklius, labdaringų koncertų programos ir panašūs popieriukai, kuriais sezono metu verste apverčiami visi aukštuomenės jaunuoliai. Buvo ten ir gana solidi sąskaita už Liudviko XV laikų kalinėto sidabro tualetinį komplektą, kurios Dorianas dar nedrįso siųsti savo globėjams, itin senamadiškiems žmonėms, nesuprantantiems, kad mes gyvenam epochoje, kai tik nereikalingi daiktai tėra būtini. Buvo ir keli labai mandagūs laiškai iš Džermino gatvės palūkininkų, kurie siūlė paskolinti bet kokią sumą bet kokiu metu pačiom palankiausiom sąlygom.

Už kokių dešimt minučių Dorianas atsikėlė ir, užsimetęs puošnų šilkais siuvinėtą kašmyro chalatą, įėjo į vonios kambarį onikso grindimis. Po ilgo miego vėsus vanduo jį atgaivino. Jis tartum pamiršo viską, ką buvo patyręs. Vieną ar du sykius jam lyg ir pasivaideno, kad jis dalyvavęs kažkokioje keistoje tragedijoje, bet visa atrodė kaip sapne.