Оскар Уайльд - Doriano Grėjaus portretas

Apsirengęs tučtuojau nuėjo į biblioteką ir atsisėdo valgyti lengvų prancūziškų pusryčių, kurie jam buvo padėti ant mažo apskrito stalelio prie atviro lango. Diena buvo nepaprastai graži. Šiltas oras atrodė pritvinkęs kvapų. Įskrido bitė ir zvimbdama ėmė sukti ratus aplinkui vazą, stovinčią priešais jį, mėlyną kaip laumžirgis ir pilną geltonų lyg siera rožių. Dorianas jautėsi visiškai laimingas.

Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už širmos, kurią buvo pastatęs priešais portretą, ir jį nukrėtė šiurpas.

— Ar mesjė šalta? — paklausė tarnas, dėdamas ant stalo omletą. — Gal langą uždaryti?

Dorianas papurtė galvą.

— Ne, nešalta, — sumurmėjo jis.

Nejau tai teisybė? Negi portretas iš tikrųjų pasikeitė? O gal vietoj šypsenos jam tik pasivaideno pykčio iškreiptos lūpos? Juk nutapyta drobė negali keistis. Tai absurdas. Bus ką papasakoti Beziliui kada nors. Galės pasijuokti.

Ir vis dėlto kaip ryškiai jis viską prisiminė! Iš pradžių sambrėškoje, paskui skaisčiai išaušus jis matė žiaurumo liniją aplink iškreiptas lūpas. Dorianas beveik bijojo akimirkos, kai tarnas išeis. Žinojo, kad vienas pasilikęs turės apžiūrėti portretą. Bijojo realybės. Kai tarnas, atnešęs kavą ir cigaretes, pasisuko eiti, Dorianą pagavo baisiausias noras jo neišleisti. O kai išeidamas tarnas jau buvo beuždarąs duris, Dorianas jį šūktelėjo. Tarnas sustojo, laukdamas įsakymo. Valandėlę Dorianas žiūrėjo į jį.

— Viktorai, sakyk, kad manęs nėra, kad ir kas ateitų, — tarė jis atsidusęs.

Tarnas nusilenkė ir išėjo.

Tada Dorianas pakilo nuo stalo, užsidegė cigaretę ir krito ant prabangiom pagalvėm apkrautos kanapos, stovinčios priešais širmą. Širma buvo sena, iš paauksuotos ispaniškos odos, kurioje buvo įspaustas margintas Liudviko XIV laikų gėlių ornamentas. Dorianas įdėmiai ją apžiūrinėjo, svarstydamas, ar buvo jai kada tekę dengti žmogaus gyvenimo paslaptį.

O gal tos širmos neatstumti? Gal taip ir palikti? Kokia iš to žinojimo nauda? Jei iš tikrųjų taip įvyko — baisu. Jei ne — ko būgštauti? Bet kas bus, jei likimas ar koks dar šiurpesnis atsitiktinumas leis svetimoms akims pažvelgti už širmos ir išvysti tą klaikų pasikeitimą? Ką jis darytų, jei ateitų Bezilis Holvordas ir užsimanytų pažiūrėti savo paveikslą? Bezilis tikrai taip padarys. Ne, reikia išsiaiškinti, ir tučtuojau. Už tas baisias abejones nieko blogiau negali būti.

Jis atsistojo ir užrakino abejas duris. Bent tuo metu, kai žiūrės į savo gėdos kaukę, bus vienas. Paskui nustūmė į šalį širmą ir pažvelgė tiesiai į savo veidą. Tikra teisybė. Portretas buvo pasikeitęs.

Vėliau Dorianas ne sykį prisimindavo, ir visada su didele nuostaba, kad iš pradžių jis apžiūrinėjo portretą beveik su mokslininko susidomėjimu. Kad toks pakitimas galėjo įvykti, jam atrodė neįtikėtina. Ir vis dėlto tai buvo faktas. Nejau egzistuoja koks neapčiuopiamas ryšys tarp cheminių atomų, kurie drobėje virto spalva ir forma, ir sielos, kuri glūdi jame? Negi atomai gali atskleisti tai, ką mąsto jo siela, paversti tikrove tai, apie ką ji svajoja? O gal čia slypi kita, dar siaubingesnė priežastis? Šiurpas perbėgo jo kūnu, jis išsigando, vėl grįžo prie kanapos, atsigulė ir, nutirpęs iš baimės, ėmė žiūrėti į paveikslą.

Vieną dalyką portretas tikrai jau buvo padaręs. Portretas padėjo jam suprasti, kaip neteisingai, žiauriai jis pasielgė su Sibile Vein. Dar ne vėlu ištaisyti. Sibilė dar gali tapti jo žmona. Nerealią ir egoistišką jo meilę palenks aukštesnė įtaka, pavers ją kilnesniu jausmu, ir portretas, kurį jam nutapė Bezilis Holvordas, bus jo gyvenimo kelrodis, bus tai, kas vieniems yra šventumas, kitiems sąžinė, o visiems — Dievo baimė. Yra narkotikų sąžinės graužimui numaldyti, vaistų, kurie užmigdo doros pajautimą. Bet štai čia, priešais jį, akivaizdus pražūtingo nuodėmės poveikio simbolis. Nuolatinis įrodymas, bylojantis apie tai, kaip žmonės žlugdo savo sielas.

Išmušė trečią valandą, paskui ketvirtą, du sykiu nuaidėjo laikrodžio dūžiai, mušdami pusvalandžius, bet Dorianas nė nekrustelėjo. Jis bandė surankioti raudonas savo gyvenimo gijas ir suausti jas į kokį raštą, rasti kelią kruvinų aistrų labirinte, kuriame klajojo. Nežinojo, ką daryti, ką galvoti. Pagaliau priėjo prie stalo ir sėdo rašyti aistringą laišką mergaitei, kurią buvo mylėjęs, melsdamas jos atleidimo, vadindamas save bepročiu. Lapą po lapo prirašė skaudžios atgailos ir dar skaudesnio sielvarto žodžių. Priekaištai sau — savotiška prabanga. Kai kaltinam save, jaučiam, kad niekas kitas neturi teisės mus apkaltinti. Ne kunigas, o pati išpažintis duoda mums nuodėmių atleidimą. Baigęs laišką, Dorianas pajuto, kad kaltė jam atleista.

Staiga kažkas pasibeldė į duris, ir jis išgirdo lordo Henrio balsą.

— Mielas bičiuli, privalau jus pamatyti. Tučtuojau mane įsileiskit. Negaliu pakęsti, kai šitaip sėdit užsidaręs.

Iš pradžių Dorianas nieko neatsakė ir sėdėjo nekrutėdamas. Beldimas netilo, pasidarė dar garsesnis. Taip, įleis lordą Henrį ir jam paaiškins, kad ketina pradėti naują gyvenimą; ginčysis su juo, jei reikės ginčytis, net išsiskirs, jei išsiskirti būtina. Dorianas pašoko, skubiai uždengė širma paveikslą ir atrakino duris.

— Man labai liūdna, Dorianai, — tarė įėjęs lordas Henris, — tačiau per daug apie tai negalvokit.

— Ar Sibilę Vein turit omenyje? — paklausė vaikinas.

— Be abejonės, — atsakė lordas Henris, grimzdamas į fotelį ir pamažu traukdamas nuo rankų geltonas pirštines. — Iš vienos pusės tai iš tikrųjų siaubinga, bet jūs čia niekuo dėtas. Sakykit, ar po spektaklio buvot nuėjęs pas ją į užkulisius?

— Buvau.

— Taip ir maniau. Ir iškėlėt jai sceną?

— Buvau žiaurus, Hari, tikrai žiaurus. Bet dabar viskas gerai. Nesigailiu nieko, kas įvyko. Išmokau labiau save pažinti.

— Ak, Dorianai, kaip aš džiaugiuosi, kad šitaip žiūrit į visa tai. Maniau, kad graužiatės, kad raunat savo puikias garbanas.

— Tai jau praėjo, — atsakė Dorianas, purtydamas galvą ir šypsodamas. — Dabar aš visai laimingas. Visų pirma supratau, kas yra sąžinė. Ne, tai ne tas, ką jūs man sakėt. Tai dieviškiausia, kas mums duota. Daugiau, Hari, nebesityčiokit iš sąžinės, bent man girdint. Noriu būti geras žmogus. Negaliu pakęsti minties, kad mano siela šlykšti.

— Žavus estetinis pagrindas moralei, Dorianai. Sveikinu jus. O nuo ko pradėsit?

— Vesiu Sibilę Vein.

— Sibilę Vein! — sušuko lordas Henris, stodamas ir žvelgdamas į Dorianą. Jis buvo apstulbęs ir priblokštas. — Bet, mano mielas Dorianai...

— Taip, Hari, žinau, ką norit pasakyti. Kokią baisybę apie santuoką. Nesakykit. Niekada man nebesakykit tokių dalykų. Prieš dvi dienas prašiau Sibilę tekėti už manęs. Nelaužysiu savo žodžio. Ji taps mano žmona.

— Jūsų žmona! Dorianai!.. Nejau negavot mano laiško? Šįryt parašiau ir per savo pasiuntinį atsiunčiau jums laišką.

— Jūsų laiško? Taip, prisimenu. Dar jo neskaičiau, Hari. Bijojau, kad ten rasiu ką nors, kas man nepatiks. Savo aforizmais jūs gyvenimą skaldot į gabalus.

— Vadinasi, nieko nežinot?

— Ko nežinau?

Lordas Henris perėjo per kambarį, atsisėdo šalia Doriano Grėjaus ir, paėmęs abi jo rankas, tvirtai suspaudė.

— Dorianai, — tarė jis. — Savo laiške — tik neišsigąskit — pranešiau jums, kad Sibilė Vein žuvo.

Skausmingas šūksnis išsiveržė iš vaikino lūpų, ir jis pašoko, išplėšdamas rankas iš lordo Henrio.

— Žuvo! Sibilė žuvo! Netiesa! Baisus melas! Kaip drįstat taip kalbėti?